infa.lt

Kajos Kallas pusryčiai | foto „X”

Rytų europiečiai ir Baltijos šalys mano, kad turi teisę užimti svarbesnius postus NATO ir ES.

Netolimoje ateityje NATO ir ES valstybių narių vadovai turės nuspręsti, kas vadovaus Šiaurės Atlanto aljansui ir kam atiteks svarbiausi postai ES vadovybėje. Labai tikėtina, kad visi pagrindiniai postai abiejose struktūrose vėl atiteks Vakarų Europos atstovams.

Ir tokio iš anksto numatyto laisvų postų paskirstymo, kuris nėra palankus Rytų Europai, fone vis dažniau pasigirsta kaltinimų diskriminacija ir raginimų pagaliau skirti svarbius portfelius tiems, kurie NATO ir ES nariais tapo prieš du dešimtmečius.

„Rytiečių” maištas kilo renkant naująjį NATO generalinį sekretorių. Šių metų spalio 1 d. dabartinis aljanso vadovas norvegas Jensas Stoltenbergas švęs dešimtmetį. NATO valstybių narių vadovai ankstesniais metais bandė rasti jam vertą pamainą, tačiau tik šių metų pradžioje pagaliau buvo nustatytas pagrindinis kandidatas.

Favoritu pasirinktas kadenciją baigiantis Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte, kurį jau parėmė maždaug dvi dešimtys NATO partnerių ir, kas labai svarbu, Jungtinės Valstijos, kurios yra didžiausia aljanso biudžeto donorė ir turi didžiausią kariuomenę aljanse.

Tačiau Rytų Europa leido sau nesutikti su faktiniu tokio pasirinkimo nulemtumu. Pirmoji balsavo Rumunija, pasiūliusi savo prezidentą Klausą Johannisą kandidatu į NATO generalinius sekretorius. Vėliau prie iššūkio Marko Rutte kandidatūrai prisijungė ir Baltijos šalys.

Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas oiktinosi garsiausiai. „Jei galvojame apie geografinę pusiausvyrą, tai bus ketvirtasis generalinis sekretorius iš Nyderlandų. Ir tada kyla klausimas: ką, ar NATO yra pirmos ir antros klasės šalys? Ar mes esame lygūs, ar nelygiaverčiai? Šie klausimai vis dar išlieka”, – sakė K. Kallas prieš kelias dienas savo interviu „Politico” leidiniui.

Tai ne pirmas kartas, kai tokie retoriniai klausimai užduodami Europos rytuose. Prieš metus K. Kallas atvirai pasisakė už tai, kad aukščiausius postus tiek NATO, tiek Europos Sąjungoje pagaliau turėtų užimti Rytų Europos šalių atstovai.

Tačiau dabar, artėjant birželį vyksiantiems Europos Parlamento rinkimams ir su jais susijusiam naujų žmonių atrankos į svarbiausius postus Briuselyje procesui, viešos diskusijos šiuo klausimu gerokai suintensyvėjo.

„Nuo 2004 m., kai įvyko Europos Sąjungos plėtra, Vidurio ir Rytų Europoje gyvena 110 mln. žmonių. ES ir NATO yra penkios pagrindinės pozicijos, jos keičiasi kas penkerius metus, taigi iš viso yra 25 pozicijos.

Tačiau per tą laiką 20% gyventojų turinti ES dalis gavo tik 7% darbo vietų.” Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas netingėjo paskaičiuoti ir pareiškė tokias pat pretenzijas Briuseliui kaip ir Kaja Kallas.

Rytų europiečių ir Baltijos šalių pasipiktinimo tikrai negalima vadinti iš piršto laužtu. Nė vienos šio regiono šalies atstovas niekada nėra vadovavęs NATO. Rytų europiečiams šiuo metu taip pat nėra atstovaujama nė viename iš trijų vadovaujančių ES postų: Europos Komisijoje (EK), Europos Vadovų Taryboje ir Europos Parlamente (EP).

Be to, jau kovo 6-7 d. Bukarešte vyksiančiame suvažiavime Europos liaudies partija ketina dabartinę EK vadovę vokietę Ursulą von der Leyen oficialiai iškelti savo kandidate antrai ES vykdomosios valdžios vadovo kadencijai 2024-2029 m. laikotarpiui.

Atsižvelgiant į tai, kad ši politinė jėga yra didžiausia EP, tikimybė, kad buvusi Vokietijos gynybos ministrė išlaikys svarbiausią postą Briuselyje, atrodo beveik neabejotina.

Per 20 metų, kai Rytų Europos valstybės yra Europos Sąjungos narės, vienintelė šalis, kurios atstovui buvo suteikti aukščiausi vadovaujantys postai, buvo Lenkija: jos buvęs ir dabartinis ministras pirmininkas Donaldas Tuskas 2014-2019 m. pirmininkavo Europos Vadovų Tarybai, o kitas buvęs ministras pirmininkas Jerzy Buzekas 2009-2012 m. vadovavo Europos Parlamentui.

Šiuo metu Rytų Europa turi tik du aukštus postus: EK vykdomojo pirmininko pavaduotojo ir Europos prekybos komisaro pareigas, kurias užima Latvijos politikas Valdis Dombrovskis, ir NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojo postą, kurį užima rumunė Mircea Gioane.

1995 m. NATO pirmą kartą nusprendė į generalinio sekretoriaus postą paskirti asmenį iš šalies, kuri nebuvo aljanso kūrimo ištakose – Javierą Solaną, Ispanijos, kuri tuo metu NATO nare buvo „tik” 13 metų, atstovą, – „Euractive” skiltyje priminė Tarptautinio saugumo instituto Belgrade direktorius Orhanas Dragashas.

Ir jis drąsiai teigė, kad dabar yra tinkamas metas naujuoju aljanso vadovu paskirti ką nors iš Rytų Europos lyderių. „Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Bulgarija ir Slovėnija NATO narėmis yra jau du dešimtmečius, o Lenkija, Čekija ir Vengrija – daugiau nei ketvirtį amžiaus, taigi jos nėra naujokės”, – priminė ekspertas.

Tačiau ar Vakarų Europos šalių vadovai atsižvelgs į ekspertų raginimus ir savo kolegų iš Rytų teiginius, dar neaišku. Manoma, kad Europą entuziastingai nuteikia tikėtinas dabartinio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio paskyrimas Europos gynybos komisaru (šis postas dar nesukurtas, tačiau Ursula von der Leyen leido suprasti, kad jis greičiausiai bus naujojoje EK).

Tačiau tos pačios ambicingos ponios Kallas europinės perspektyvos kelia abejonių.

Pastaruosius kelis mėnesius Europoje buvo kalbama, kad Estijos premjerė norėtų pakeisti Josepą Borrellą ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio politikai ir gynybai poste. Tačiau, pasak „Politico” diplomatinių šaltinių, Prancūzijoje ir Vokietijoje, faktinėse sąjungos lyderėse, ši idėja nesulaukė didelio entuziazmo.

„Nemanau, kad Prancūzija ir Vokietija tam pritartų dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ji netiko NATO. Ar tikrai į tokias pareigas pastatytume žmogų, kuris pusryčiams mėgsta valgyti rusus?” – sakė vienas iš laikraščio pašnekovų, turėdamas omenyje griežtą Estijos premjerės antirusišką poziciją, kuri net daugeliui Europoje atrodo pernelyg „arši”.

Atsakydama į tai, K. Kallas socialiniame tinkle „X” paskelbė nuotrauką, kurioje pavaizduotas puodelis su kažkokiu gėrimu ir lėkštė užpiltų pienu dribsnių su mėlynėmis. „Mano pusryčiai, mieli „Politico Europe” skaitytojai”, – rašė ji.

Tačiau „Politico” tai neįtikino. „Neaišku, ar Kaja Kallas reguliariai valgo dribsnius, ar iš tikrųjų retkarčiais suvalgo rusų”, – tada pažymėjo leidinys. Ir pridūrė, kad negalėjo patikimai nustatyti, koks gėrimas buvo įpiltas į puodelį. Žurnalistai spėjo, kad tai galėjo būti, pavyzdžiui, arbata arba „rusų imperialistų ašaros”.