genijais vadinamieji tiesiog ilga laiką praleidžia metafizinėj erdvėj, iš jos pasiima informaciją: kai esi lygiavertė pasaulio dalis, tai jis viskuo ir dalinasi
Požiūris
Aš tik vieno prašau, žmonės: nelaikykite manęs! Negriebkite už sparnų. Aš juk judu, skraidau. Jeigu atimsite iš manęs skrydį, pavirsiu aš prisiminimu, kaip tas
Jei užeina depresyvi nuotaika ir nežinote kaip to išvengti – pats pirmiausias sprendimas – judėjimas. Bet koks užsiėmimas nukreipia mintis į konkretų tikslą
mes patys apmokėsime migrantų daugumos įsigalėjimą, iki šiol mūsų Lietuvoje. Vėliau, – pakankamai padidėjus jų skaičiui, įvyks politinės valdžios perėmimas
Didesnė tikimybė, kad žmonės atsakys į jūsų prašymą sutikimu, jei pavyks juos įtikinti, kad tokie pat žmonės kaip jie, taip pat davė sutikimą tuo klausimu
Skurdas gimdo skurdą. Tame tarpe ir intelektualųjį. Dažnai matau, kaip tėvai, norėdami nors pusvalandžiui atsikratyti vaiku, duoda jam planšetę su žaidimais
Vieni žmonės sprendžia problemas, o kiti užduotis. Jaučiate skirtumą? Ir prie kurių norėtumėte būti priskirti jūs patys? Besiskundžiančių ar einančių pirmyn?
Lietuviai daug amžių gynėsi nuo pavergimo, valstybės praradimo, nutautėjimo. O dabar kaip zombiai siūlosi tai įteisinti savo pačių rankomis. Esą taip ginsis
gyvenimo supaprastinimas – ne išeitis. – tai gal reikėtų pasistengti tapti visom prasmėm stipriu žmogumi, kad parazitams tave pulti jau ir į galvą neateitų?
Kiekviename iš mūsų yra kažkas gero, postringauja kai kurie piliečiai. Amerikos komikas G. Carlin turi atsakymą – tada jūs dar nebuvote su kiekvienu susitikęs
nuteistam mirti buvo siūloma traukti burtą. Maišelyje būdavo tik – „Mirtis“ ir „Gyvenimas“. Jeigu jis ištraukdavo „Mirtis”į – nuosprendį įvykdydavo čia pat
priežastis Libijoje, Irake, Sirijoje, bet ne Europoje. Priimdama pabėgėlius ji nieko neišspręs, tik pablogins gyventojų sąlygas ir padidins socialinę įtampą
Gyvenime būna sunkių laikų, kai tiesiog nežinome ką daryti. Mintys painiojasi ir nesinori gyvent. Tačiau tą būseną galima įveikt – ji mumyse ir pavaldi mums
jie nekvaili ir suvokia, jog jei nedėvės mandagumo kaukės – jų į sociumą visai nepriims. Jie šneka visada teisingai, bet niekada nežinai, ką tikrai galvoja
Dagonų gentis Afrikoje, visada tvirtino, jog jie iš tos žvaigždės, kurios mokslininkai sako, kad nėra. O dagonai sako, mes žinom, kad nebėra, todėl mes ir čia
šis procesas vyksta iki šiol, ir baigsis tik tada, kai nebeliks nei gamtos, nei žmogaus nei dar ko kito, ką galima išnaikinti ir kieno sąskaita plėstis.
Jei mūsų kalba būtų pilna tiek prasmės ir tikslumo, kaip pateiktos sentencijos, žmonija tarpusavyje susišnekėtų daug lengviau. Konfliktų ir nesusipratimų būtų
