infa.lt

Propagandos aukos

Facebook autorė Roma Paukštienė savo paskyroje pasidalino mintimis apie žiniasklaidos vaidmenį dviejose rezonansinėse istorijose – šokėjos ant ledo, Margaritos Drobiazko, pilietybės atėmimo procesu, kurį inicijuoja VRM ministrė Agnė Bilotaitė, ir vaikų atėmimo iš Vilčinskų šeimos, pačius tėvus patalpinant už grotų už tai, kad drįso atsiimti iš valdžios savo vaikus.

Koks ryšys tarp M. Drobiazko ir Vilčinskų šeimos? Žmonės dažnai sako, kad žiniasklaida meluoja. Nebūtinai.

Kaip buvo pristatyta M. Drobiazko ir P. Vanago šokimas ant ledo Rusijoje? Vienas iš akcentų buvo tai, kad renginį organizavo Kremliaus ruporo D. Peskovo žmona T. Navka (lyg ji visą gyvenimą būtų sėdėjusi Kremliuje, planavusi karus ar palaikiusi režimą). Beje, ji gimė Ukrainoje.

Apie tai, kad T. Navka tapo Peskovo žmona neseniai – nei žodžio. Prieš tai ji daug metų buvo savo trenerio A. Žulino žmona. Apie tai, kad ji šokių ant ledo daugkartinė prizininkė ir čempionė (Pasaulio, Europos, Olimpinių žaidynių) – irgi neužsiminta.

Nutylėta ir tai, kad Tatjana Navka kartu treniravosi su mūsų sportininkais ne vieną dešimtmetį, keliolika metų kartu šoka įvairiuose ledo šou, yra net šokusi poroje su Povilu. Va, toks Margaritos Drobiazko „ryšys” su Kremliumi.

G.Nausėdai dilema: A.Bilotaitė pareikalavo, kad šis panaikintų ledo šokėjos Margaritos Drobiazko pilietybę

Pasmerkė Povilą su Margarita, kad nusilenkė Rusijos publikai, lyg būtų šokę jų kariškiams. Tik iš čiuožėjų sužinojome, kad šoko „Gulbių ežere” neįgaliems vaikams, praėjus 5 mėnesiams nuo karo pradžios.

Paprastai tokie spektakliai pradedami repetuoti prieš gerus metus, sudaromos įpareigojančios sutartys, numatoma force majeure, iš anksto parduodami bilietai ir t.t.

Beje, dar prieš mūsų prezidentui atimant iš jų apdovanojimus, net lietuviškoje spaudoje pasirodė pranešimai, kad ta pati T. Navka nelabai ir sutaria su D. Peskovu, ir net jį paliko. Ir tai vyko, likus mėnesiui iki mūsų čiuožėjų pasirodymo ten.

Jei žiniasklaida ne „žaistų“ į vienus vartus, o pateiktų informaciją objektyviai – tai gal žmonės ar prezidentas susidarytų kitokį įspūdį, juk susidarė kitokią nuomonę apie Čmilytės-Nielsen lošimą Rusijoje (jau po 2014 Krymo) – atseit negalėjo sportininkai nesportuoti ar nežaisti ir t.t.

Gal ir A. Bilotaitė daugiau suprastų apie alinantį darbą ant ledo, (ne tik grožio konkursus), ryšius ne su Peskovu, o su tokia pat šokėja ant ledo T. Navka, su kuria mūsų čiuožėjus sieja ne vieną dešimtmetį trunkantis bendradarbiavimas.

Beje, vidaus reikalų ministrė jau kreipėsi į prezidentą, kad tas priimtų sprendimą dėl Lietuvos pilietybės atėmimo iš Margaritos Drobiazko.

Policija rado Kaune tėvų neva „pagrobtus“ vaikus

O dabar apie Vilčinskus. Perskaičiau įvairiuose žiniasklaidos kanaluose kone visus straipsnius apie juos. Tas pats „žaidimas“ į vienus vartus. Jokio objektyvumo.

Antroji pusė net neišklausoma, nieko gero apie juos nepasakoma. Suprantu, kad šeimoje ne viskas tvarkoje ir yra problemų, bet kad nebuvo nieko gero, ypač santykiuose su savo vaikais – netikiu.

Tėvai, kuriems vaikų nereikia (o tokių būna itin retai), apsidžiaugia jais atsikratę, ir nerizikuoja, kaip šie įstumti į neviltį. Pritaikė suėmimą, kad nepabėgtų – tokių ir su lazda nuo savo vaikų nenuvysi. Tirs ar adekvatūs.

Žmonės mėnesiais išgyveno stresą (kuris perėjo į distresą) be savo vaikų, o dabar – ir už grotų. Numirti net iš sielvarto galima (o ne būti adekvačiu).

Pasikartosiu, kad vaikų teisių apsaugos tarnybos funkcija – padėti šeimai įveikti problemas, o ne bausti. Jei tarnyba kreipėsi į teismą – vadinasi, galimai pati nesusitvarkė su savo funkcijomis ir pagalbos šeimai nesugebėjo suteikti.

Kad ir tokia žiniasklaidos paminėta detalė, kad šeima neturėjo sutarties dėl mokymo namuose. O ar vaikų tarnyba padėjo šeimai, gal sutarties projektą pateikė? TARNYBA TURĖTŲ GINTI VAIKŲ TEISĘ BŪTI SU SAVO TĖVAIS – o ne atvirkščiai. Ir ne tik šiuo atveju (išskyrus žiaurius atvejus).

Problema yra tame, kad informacija pateikiama vienašališkai, arba gerai arba blogai – ir jokio objektyvumo.

O kaip su Visuomenės informavimo etikos kodeksu, kurio žurnalistai turėtų laikytis – teisingumas, nešališkumas, nepriklausomumas, profesinė garbė ir atsakomybė, žurnalisto profesinė reputacija (aišku, jei supras apie ką aš čia)?

TĘSINYS apie M. Drobiazko, perskaitykite, nes antraip nesuprasite visko iki galo.

Margarita, tapusi Lietuvos piliete, paaukojo savo karjerą ir prarado visus galimus čempionės titulus: Europos, Pasaulio, Olimpinės – dėl kurių sportininkai pašvenčia savo gyvenimą (kartais net neturėdami vaikų).

Tą ji būtų pasiekusi, bet be Lietuvos, nes Lietuva – tai ne didžiosios valstybės, turėjusios sporte įtaką, ypač anuomet.

Tai, ką dabar skaitysite, bus NE IŠ FANTASTIKOS SRITIES, pilna informacijos ta tema internete, o kas dalyvavo/ dirbo pasaulinio lygio varžybose arba atstovavo didžiąsias šalis JAV, Kanadą, Rusiją, Vokietiją ir kt. – turėtų žinoti šio sporto užkulisius.

Yra varžybų, kur negalima įtakoti teisėjų, kai rezultatus lemia minutės ar sekundės, bet tik ne šokiuose ant ledo – kuomet vertinama ir technika ir artistiškumas. Tada už pasirodymus skirdavo nuo 0.0 iki 6.0 balų. Ką reiškė teisėjui įvertinti 5.9 ar 5.8 ar 5.7.

Argumentų pilna: nepatiko atlikėjų artistiškumas, neįtikinamai perdavė šokio ryšį su muzika, per mažai ar per daug emocijų ir t.t. Už techniką tik „neprimakliavosi”, bet pasirodo galima ir ten.

Į pasaulines varžybas didžiosios šalys atvykdavo su didele grupe atlikėjų: dailiojo čiuožimo poros, šokių ant ledo poros, pavieniai (vyrų ir moterų) šokėjai. Net vykdavo „derybos“ su teisėjais: šitam reikia duoti aukštesnį balą, o anam pamažinti ir t.t. – savotiška „virtuvė” su daug niuansų.

Nesakau, kad visi tą darė, bet nugalėtojus lemdavo balo dešimtosios dalys.

Būtent tik dėl TOKIO TEISĖJAVIMO M. Drobiazko ir P. Vanagas 2002 m. Olimpinėse žaidynėse netapo olimpiniais čempionais.

Tai buvo pats geriausias jų sportinis pasirengimas. Savo pasirodymus jie atšoko tiesiog stulbinančiai puikiai, o varžovai darė klaidą po klaidos GRIŪDAMI pasirodymų metu.

Visi neabejojo, kad tai – Lietuvos šokėjų pergalė!

Bet teisėjai nuteisėjavo savaip tokiai mažai ir nežinomai šaliai, kaip Lietuva, o ir niekas dėl mūsų čiuožėjų nesitarė. Margarita su Povilu tuomet užėmė tik 5 vietą (nors tai ir aukščiausia Lietuvos sportininkų vieta žiemos olimpiadose). GRIUVINĖTOJAI, ŠOKĘ BLOGIAU TAPO PRIZININKAIS!!!

sukėlė publikos pasipiktinimą, beveik visi čiuožėjai ir jų treneriai pasirašė peticiją, nesutikdami su teisėjų vertinimais.

Lietuvos dailiojo čiuožimo federacija įteikė protestą Tarptautinei čiuožimo sąjungai. Sensacija dailiajame čiuožime, tarptautinis skandalas – tokio AKIVAIZDŽIAI NETEISINGO TEISĖJAVIMO PASAULIS DAR NEMATĖ!!!

Netikite – paskaitykite anų laikų straipsnius. Beje, po šio skandalo buvo keičiama ir vertinimo sistema.

O kokius materialinius apdovanojimus jie būtų gavę, perėję į rusų komandą – butus ar milijonines išmokas už čempionų titulus. Šokdami už didžiąją šalį, būtų tikrai tapę Europos, Pasaulio ir Olimpiniais čempionais.

Bet jie neperėjo į kitą komandą net tada, kai tą buvo galima padaryti. Ir daugeliui tai yra svarbesnis rodiklis, negu dabar (kai negalima), nes dabar vieni to nedarytų gal iš idėjos, o kiti gal iš baimės, kad taip reikia.

Tuo metu, kai visi nesmerkiami 30 m. darėsi biznius su Rusija ar žaidė SVETIMOSE komandose dėl didesnių pinigų, ukrainietė (pagal tautybę) Margarita Drobiazko ir lietuvis Povilas Vanagas, negailėdami savo sveikatos KANTRIAI „ARĖ“ UŽ LIETUVĄ:

5 olimpiados, 12 Pasaulio čempionatų, 13 Europos čempionatų, Grand Prix varžybų finalai, atstovaujant mūsų šalį. Lietuvos čempionai, Europos ir Pasaulio čempionatų prizininkai.
„Atsidėkojome“…

Dar viena „padėka” laukia pas G. Nausėdą ant stalo…

Pirmą kartą šis tekstas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.