infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Tragedija, susijusi su Europoje „įšaldytais“ trilijonais, nėra kokia nors valstietiško taupumo mįslė. Tai racionalus atsakas į ekonomiką, kurioje sėkmė yra griežtai reguliuojama.

Europos namų ūkiai valdo milžiniškus turtus. Visame žemyne ​​maždaug 10–12 trilionų eurų laikoma grynaisiais pinigais arba banko indėliuose, kurie duoda labai mažą grąžą. ES norėtų, kad šios lėšos būtų investuotos į verslą ir taip paskatintų vangų ES ekonomikos augimą. To paties norėtų ir Jungtinės Valstijos, rašo „Rapporteur“ leidinio autorius.

JAV požiūriu, labiau klestinti Europa būtų patikimesnė prekybos partnerė ir stipresnė NATO sąjungininkė, pajėgesnė pati save apginti. Iš ES ekonominio sąstingio naudos gauna tik mūsų bendri priešininkai.

Siekdama įveikti investuotojų nenorą investuoti, ES supaprastina investavimo procesą. Tai – pradžia, bet ne sprendimas. Tikroji problema slypi ne investavimo sudėtingume ir ne norinčių investuoti asmenų trūkume. Problema ta, kad stokojama pasitikėjimo, jog verslas sugebės uždirbti pakankamą grąžą, pateisinančią riziką investuoti į pernelyg reguliuojamą ES ekonomiką.

Tikėtina, būtent todėl indėliai šiuo metu sudaro iki 40% Europos namų ūkių finansinio turto – ši dalis per pastarąjį dešimtmetį netgi padidėjo.

Europos Centrinis Bankas (ECB) apskaičiavo: jei ES namų ūkių indėlių santykis su visu turtu taptų toks pat, koks yra JAV, net 8 trilionai eurų galėtų būti nukreipti į ilgalaikes, rinkos principais pagrįstas investicijas. Todėl, siekdama paskatinti investicijas, Europos Komisija kuria Taupymo ir investicijų sąjungą.

Jos priemonės apima paprastesnius finansinius produktus gyventojams, mokesčių lengvatas turinčias taupymo ir investavimo sąskaitas, mažesnius mokesčius, konkurencingesnes finansinių paslaugų rinkas, didesnį dėmesį finansiniam raštingumui bei dar vieną bandymą sujungti susiskaidžiusias nacionalines rinkas į vieningą finansinę visumą.

Logika aiški: europiečiai daug taupo, o Europos įmonėms reikia kapitalo. Vadinasi, valdžia turėtų sudaryti sąlygas, kad pirmoji grupė galėtų lengviau pasiekti antrąją.

Tačiau ši teorija nėra išsami

Pagrindinė kliūtis – ne tai, kad investuoti Europoje pernelyg sudėtinga (nors taip ir yra), o tai, kad pernelyg mažai europiečių nori rizikuoti savo turtu, tikėdamiesi menkos finansinės grąžos.

Europiečiai nėra investavimo vienuoliai. Jie perka būstus. Jie investuoja į akcijų fondus. Tačiau prisiimant su akcijomis susijusią riziką, didelė jos dalis tenka už ES ribų: maždaug pusė euro zonos namų ūkių turimų akcijų (laikomų tiesiogiai arba per fondus) yra investuotos į priemones, kurias išleido ne ES subjektai.

Vien tik JAV emitentams tenka apie trečdalį šios sumos. Pasak ECB, tai rodo „nuolatinį JAV rinkų patrauklumą – jos siūlo stabiliai didesnę grąžą nei ES rinkos“.

Žinoma, taip ir yra – ir vien finansinio raštingumo ugdymo čia nepakaks. Rinka šią pamoką pateikia jau daugelį metų. Per pastarąjį dešimtmetį „S&P 500“ indeksas pasirodė maždaug dvigubai geriau nei „Stoxx Europe 600“.

Jei Europos įmonės būtų konkurencingesnės, daugiau europiečių investuotų, taip sukurdami didesnį investicijų fondą, kuris būtų naudingas įmonėms ir investuotojams abiejose Atlanto pusėse.

JAV nori gyvybingų, konkurencingų ir abipusių pasaulinių kapitalo rinkų, kuriose investuotojai galėtų laisvai investuoti pinigus į geriausiai veikiančias įmones.

Tačiau jei ES įmonės nori konkuruoti dėl investicijų pinigų, jos turi turėti galimybę laisvai konkuruoti.

Problema žinoma

Problema yra visuotinai žinoma. Mario Draghi ataskaitoje apie ES konkurencingumą ji paaiškinta taip: Europa krovė taisyklę po taisyklės, ir jos produktyvumo variklis sustojo. Nenuostabu, kad MVĮ, vykdančios veiklą ES, reglamentavimą ir administracinę naštą įvardija kaip didžiausią kliūtį.

Vis dėlto ES ir toliau reguliuoja su tokiu uolumu, kokio neturi jokia kita ekonomika, o tada stebisi, kodėl jos startuoliams sunku tapti pasaulinėmis platformomis, kurios kuria akcijų turtą.

Taupytojai nėra kvailiai. Jie supranta skirtumą tarp įmonės, kuri gali samdyti, nustatyti kainas, eksperimentuoti ir plėstis, ir įmonės, kuriai bus sunku gauti pelno pagal sudėtingą aplinkosaugos ataskaitų teikimo tvarką, tiekimo grandinės išsamaus patikrinimo labirintą ir nesuprantamą nacionalinių darbo taisyklių kratinį.

ES atitikties ir ataskaitų teikimo kultūra kiekvieną naują veiklą traktuoja kaip riziką, kurią reikia reguliuoti, taip sumažindama laukiamą atlygį už ambicingų projektų kūrimą Europoje.

Siekiant skatinti investicijas ir skatinti žemyno ekonomikos variklį, reikia sutelkti dėmesį į energijos gausą. Paspartinti leidimų išdavimą energijai, infrastruktūrai ir gamykloms. Atlyginti investicijas į augančias įmones taikant sąžiningas ir palankias paskatas. Panaikinti dubliuojančius įsipareigojimus, kurie vidutinio dydžio įmones paverčia ataskaitų teikimo skyriais.

Ir vertinti naujas taisykles pagal kriterijų, kuriam Briuselis vis dar priešinasi: ne tai, ar reguliavimo labirintas yra išsamus, o tai, ar kompetentingas įkūrėjas vis tiek pasirinktų kurti ir augti Europoje.

Europos nenaudojamų trilijonų tragedija nėra valstiečių taupumo paslaptis

Tai racionalus atsakas į ekonomiką, kurioje sėkmė yra griežtai reguliuojama ir nepakankamai atlyginama. Rinkos turi užsitarnauti investuotojų pasitikėjimą.

Kol Europoje veiklą vykdančios įmonės neatrodys geresnės, europiečiai laikys savo pinigus ten, kur jie jaučiasi saugiausi, o likusius pinigus siųs ten, kur vis dar leidžiama augti.

• Straipsnio autorius Andrew Puzder yra Jungtinių Valstijų ambasadorius Europos Sąjungoje. Jis yra verslo lyderis ir politikos apžvalgininkas, dažnai skaito paskaitas ekonomikos bei politikos temomis.