infa.lt

Viršsvoris ir nutukimas

28 lapkričio
10:08 2018

gyd. Jurij Babkin

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 1997 metais nutukimą pripažino masine epidemija. Dabar Žemėje gyvena virš 2 milijardų žmonių – nutukusių ar su viršsvoriu. Nuo nutukimo kenčia kas dešimtas vaikas. Anksčiau buvo laikoma, kad nutukimas turi ryšį su šalies išsivystymu. Pavyzdžiui, nutukimu serga kas trečias amerikietis. Taip pat paskutiniu metu paaiškėjo, kad besivystančiose šalyse nutukimas paplitęs nė kiek ne mažiau, ir kad tarp neturtingųjų sluoksnio atstovų daug žmonių, turinčių viršsvorį.

Nutukimo problema yra medicinos tyrimų taikiklyje todėl, kad viršsvorį turintys žmonės turi daug nutukimą lydinčių susirgimų. Žmonės su viršsvoriu dažniausiai turi ir padidintą kraujospūdį bei cholesterolį, jie dažniau serga diabetu, infarktu, insultu, vėžiu.

Kodėl taip nutinka, mes išsiaiškinome ankstesniuose skyriuose – nutukimas liudija apie padidėjusį insulino išskyrimą, ir tai įtakoja daugybės ligų atsiradimą.

Didžiausia problema yra tai, kad nė viena egzistuojanti dieta nėra veiksminga – bet kuri duoda tik didžiulių pastangų dėka numestus keletą ar keliolika kilogramų. Dauguma žmonių neįstengia ilgai dietų laikytis, ir vos tik jie nustoja tai daryti, tai numestas svoris sugrįžta, ir neretai dar didesnis nei buvo iki dietos pradžios. Tas pat vyksta ir sportuojant: svoris sumažėja tik keletu kilogramų. Kas vyksta? Juk atrodo viskas taip paprasta: viršsvoris auga tada, kai gaunamų su maistu kalorijų skaičius viršija sunaudojamas:

Svoris = gaunamos kalorijos – sunaudojamos kalorijos

Logiška manyti kad kalorijų maiste apribojimas, kartu su sportu, kuris padeda tas kalorijas sudeginti, atves prie svorio sumažėjimo. Ir iš tiesų taip yra.

Tada kodėl dietos ir sportas nepadeda ? Todėl, kad visos dietos yra vienodos: arba ribojamos kalorijos, arba viena kuri iš maisto medžiagų, pvz. dieta su mažai angliavandenių, arba dieta su mažai riebalų. Tačiau bet kuris prievartinis maisto apribojimas yra neefektyvus, nes žmonės negali ilgai save riboti. Vienintelis dalykas, kuris yra bendras visoms dietoms, tai dažnas valgymas (būtent šios rekomendacijos yra laikomasi su malonumu). Tokia ir yra visų dietų klaida.

Кaip lengvai ir paprastai sulieknėti insulino sumažinimo metodo pagalba

Organizmas energiją gamina iš gliukozės ar riebalų. Kai žmogus valgo, gliukozės lygis pakyla. Veikiamas insulino, kuris išsiskiria valgant, organizmas ima deginti tą gliukozę, o taip pat dalį atideda į atsargas riebalų formoje. Gliukozės atsargų, sukauptų po valgio, paprastai užtenka tik trumpam laikui – keletui valandų, o jei šalta, ar fizinio krūvio metu – dar trumpiau. O jei energijos gamybai naudojami riebalai, vidutinis žmogus be maisto gali išbūti 30-40 parų be maisto, nesukeldamas didelės žalos organizmui. Palyginkim lieknėjimo procesą su degančia žvake. Kai žvakė sudega, vaškas, iš kurio ji buvo padaryta, daugiau neegzistuoja. Taip ir mes, jei norim numesti svorio, turim priversti riebalus degti, kad jie išnyktų, išsisklaidytų visatoje šilumos pavidalu.

Bet riebalų deginimas negalimas, kol insulino lygis aukštas, todėl kad insulinas – tai augimo ir kaupimo (taip pat ir riebalų) hormonas. Tik kai po valgio praeina kažkoks laiko tarpas ir insulino lygis krenta, organizmas gali persijungti deginti riebalus.

Piešinyje pavaizduotos insulino bangos, kurios eina viena po kitos, nepalikdamos didesnių laiko tarpų, per kurias organizmas galėtų deginti riebalus.

Tik kai žmogus maitinasi retai, jo organizmas po gliukozės sunaudojimo, gali persijungti deginti riebalus.

Jei pereisime prie dviejų kartų per parą mitybos, pavyzdžiui, vidurdienį ir 8 val. vakare (tai tik pavyzdys, variantų gali būti daugybė) pertraukos mityboje bus 16 ir 8 val. Labai gerai, ypač tas šešiolikos valandų tarpas. Atėmus po dvi valandas maisto įsisavinimui ir gliukozės sunaudojimui, gausim 14 ir 6 val., kurių metu energija bus gaunama iš sudegintų riebalų. Tai yra, riebalus deginti ir lieknėti galima 20 valandų per parą!

Štai kaip atrodys, pavyzdžiui, dviejų kartų per parą mityba: viso labo dvi insulino bangos ir tarp jų pakankamas laiko tarpas, kad įsijungtų riebalų deginimo mechanizmas.

Ir taip, su valgymu mes išsiaiškinome – valgyti reikia retai ir neužkandžiauti. Dabar aptarkime fizinius pratimus. Labai svarbu žinoti, kad raumenys puikiai dirba naudodami ne tik iš gliukozės gaunamą energiją, bet ir naudodami energiją, kuri gaunama deginant riebalus. O kuo intensyviau bei ilgiau raumenys dirba, tuo daugiau riebalų bus sudeginta.

Kokie pratimai bus efektyvesni – jėgos pratimai su pasipriešinimo įveikimu ar aerobiniai ištvermės pratimai?

Žinoma, jėgos pratimai.

Visų pirma, jie labiau intensyvūs, nei aerobiniai, nors atlikti juos žymiai lengviau.

Antra, jie skatina hormono IGF-1 , stabdančio insulino išskyrimą, gamybą.

Trečia, jėgos pratimai didina raumenų masę. O kuo raumenų masė didesnė, tuo daugiau energijos(ir riebalų) jie sudegina.

Тokiu atveju gauname trejopą naudą. Ir atlikti juos lengviau ir maloniau, nei prakaituoti ir kankinti save ilga areobika ar ilgu vaikščiojimu.
Insulino sumažinimo metodas, grįstas retu valgymu ir jėgos pratimais, gali padėti jums normalizuoti svorį. Šis metodas neturi nieko bendra su dietomis. Atvirkščiai, tai soti ir pilnavertė mityba, duodanti organizmui visas reikalingas medžiagas.

Kodėl taip sunku laikytis dietos

Laikytis dietos sunku. Tarp valgymų nuolat kankina alkio jausmas, o kai valgote- sąžinės priekaištai, todėl kad jums rodosi, jog suvalgote per daug ir kad reikia sustoti. Ir, galų gale, pavykus numesti keletą kilogramų, jūs su palengvėjimu metat dietą. Bet problema yra tai, kad daugelis gali kurį laiką laikytis dietos kurį tai laiką, tačiau tik labai nedaugelis sugeba išlaikyti pasiektą svorį. Kodėl tai vyksta? Todėl, kad kiekviena dieta, tai nesibaigianti kova su apetitu. Ir apetitas šioje kovoje visad laimi. Ar kada pagalvojote apie tai, kas yra apetitas? Daugelis galvoja, kad apetitas yra alkis. Bet tai toli nuo tiesos, apetitas ir alkis nėra vienas ir tas pat. Alkis- blogas jausmas. Apetitas, priešingai, tai pasitenkinimas, kurį patiriame valgydami, ir tas jausmas atsiranda visada, kai mes valgome. Neveltui sakoma:„alkio kančios“ ir „gero apetito“. Šie žodžių junginiai išreiškia skirtumą tarp šių dviejų reiškinių. Patarlė „apetitas atsiranda bevalgant“ egzistuoja įvairiose kalbose. Apetito jausmas priverčia mus valgyti netgi tada, kai mes nealkani. Apetito centras yra smegenyse, ir ląstelės, iš kurių jis sudarytas, aktyvios visą tą laiką, kol žmogus valgo. Jos valdo ir koordinuoja sklandų virškinimo organų darbą. Neįmanoma atjungti apetito valios jėga ir nustoti valgyti iki pasisotinimo, todėl, kad kol žmogus valgo, apetito centras būna aktyvuotas. Šį mechanizmą galima išjungti tik priešingo jausmo – sotumo pagalba.

Sotumas

Sotumo jausmas atsiranda, kai valgymo metu išsiskiriančio insulino banga aktyvizuoja taip pat smegenyse esantį sotumo centrą . Jei išsiskiria pakankamas insulino kiekis, įsijungia sotumo centras ir žmogus nustoja valgyti. Tai yra insulinas – sotumo hormonas. Jei valgymo metu būtų suleidžiama insulino injekcija, sotumo jausmas atsirastų greičiau ir žmogus suvalgytų mažiau. Eksperimentai su magnetinio rezonanso tomografu parodo, kad insulino injekcija sumažina maisto pojūčio „paveikslo ryškumą“ smegenyse, ir sumažina apetitą.

Problemos esmė yra ta, kad sotumo centras, kaip ir bet kuris kitas mūsų kūno organas, yra sudarytas iš ląstelių, ir, jei ląstelės praranda jautrumą insulinui, dėl RI (RI – Rezistencija Insulinui), sotumo centras įsijungia pavėluotai arba silpniau slopina apetitą.

Kadangi RI auga su amžiumi, o taip pat su nutukimu, tai tampa aišku kodėl sendami valgome daugiau. Mes paprasčiausiai negalime sustoti, nes sotumo centras negali išjungti apetito. Tas pat nutinka ir nutukusiems žmonėms – jie nutuko dėl didelio insulino išskyrimo, kuris sukėlė RI, kuris blokavo sotumo centrą.
Tas pat nutinka ir apkūniems žmonėms – jie papilnėja dėl per didelio insulino išskyrimo, nes išsivysčiusi RI blokuoja sotumo centrą. Todėl apkūnus žmogus ir valgo daug – jis paprasčiausiai negali sustoti. Kitais žodžiais, žmogus storėja ne todėl, kad jis daug valgo, jis valgo daug, nes storas.

Кaip pasisotinti – naudingi patarimai

Manęs dažnai klausia „Gydytojau, aš nustojau pusryčiauti, mano pietūs pirmą valandą, bet kai vakare sėdu vakarieniauti, mano vakarienė tęsiasi nuo septintos iki devintos ar net dešimtos. Aš negaliu sustoti. Kodėl?“

Kas vyksta? Kai žmogus pradeda valgyti, insuliną išskiria visos kasos beta ląstelės ir jo lygis kraujyje pakyla aukšta banga, todėl sotumo centras įsijungia ir nuslopina apetitą. Būtų pats laikas sustoti. Bet žmogus iš inercijos valgo toliau, po pirmo patiekalo – antras, dar laukia desertas. Apetitas ateina bevalgant, ir net jei žmogus sotus, nes apetitas – tai tiesiog valgymo malonumas. Beta ląstelės reaguoja ir į tolesnį maistą, tačiau praėjo per mažai laiko, jose insulino susikaupė vos-vos, ir, kai beta ląstelės jį išmeta į kraują, insulino banga būna maža, jos nepakanka sotumo centrui aktyvuoti ir apetitas neslopinamas. Todėl žmogus dabar valgys tol, kol užpildys visą skrandį iki tiek, kad daugiau maisto netilps fiziškai. Blogiausiai yra tai, kad insulinas į kraują pateko ne viena banga, o keletu. Pirmoji banga didelė, o paskui keletas mažesnių.

Tokiu principu pagrįsta sumo imtynininkų, kurių tikslas sukaupti kuo didesnį svorį, mityba. Nors jie ir valgo tik du kartus per parą, bet jų vaišės labai ilgos ir labai kaloringos – raciono pagrindą sudaro ryžiai ir riebi sriuba. Taip pat kartu su valgiu jie geria alų, o alkoholis, kaip žinome, pagerina apetitą ir pats irgi yra kalorijų šaltinis.

Kaip matome iš grafiko, tokiu atveju bendras išskirto insulino kiekis padidėja. Todėl aš rekomenduoju neužtęsti valgymo, valgius valgyti vieną po kito, nedarant pertraukų. Jei pas jus nėra RI (RI – Rezistencija Insulinui) tai jūs gerai jusite pasisotinimą. O jeigu pas jus yra RI, tai pradžioje teks prisiversti baigti valgymą.

Geriausias būdas kovoti su persivalgymu – planuoti valgymą dar iki tol, kol pradėjote valgyti. Išsirinkti tuos valgius ar produktus, kuriuos ketinate suvalgyti, sudėti prieš save, o kitus pašalinti nuo stalo. Suvalgius pasirinktą maistą – pasitraukti nuo stalo. Netgi jei jūs turite RI, vis vien pirmoji insulino banga bus pakankamai aukšta ir jūs pajusite pasisotinimą.

Kuo ilgiau vadovausitės šia mano rekomendacija, tuo lengviau bus laikytis jų toliau, todėl kad insulino išskyrimo mažinimo metodas greit pagerins ląstelių jautrumą insulinui, sotumo centro veikla normalizuosis ir su kiekviena diena bus vis lengviau baigti valgymą laiku.

Skrandžio užpildymas taip pat aktyvuoja sotumo centrą, todėl naudinga valgyti vaisius ir daržoves, todėl kad jų 70% kiekio sudaro nesuvirškinama ląsteliena, kuri užima daug vietos skrandyje. Kiekis, kurį užima pora obuolių, lygus kiekiui, kurį užima 4-5 riekės duonos ar didelė lėkštė ryžių, tačiau pagal kalorijų skaičių duona ar ryžiai keletą kartų viršija obuolius. Be to, tyrimai rodo, kad valgant vaisius ir daržoves, turtingus ląsteliena, sumažėja insulino bangų aukštis. Tad tai papildomas pliusas tiems, kas naudoja insulino mažinimo metodą.

Kodėl buvęs svoris greit grįžta, kai nustojame laikytis dietos

Numesti kilogramai sugrįžta beveik iškart, vos nustojama laikytis dietos. Tai nutinka todėl, kad kūno svoris yra tiesiog proporcingas insulino kiekio išskyrimui – o insulino išskyrimas su amžiumi auga:

(M = I x t) kur M- svoris, I – insulinas, t – gyvenimo laikas (amžius)

Jei žmogus ima laikytis dietos ir numeta svorio, tai reiškia, kad kalorijų kiekis mityboje yra sumažintas ir energijos panaudojimas viršija gaunamą. Tačiau problema ta, kad dieta nesumažina insulino išskyrimo, nes visos dietos rekomenduoja dažną valgymą (arba nekreipia į tai dėmesio arba nelaiko užkandžiavimo valgymu). Todėl, vos tik žmogus nustoja riboti gaunamų kalorijų skaičių, svorio linija vėl išsilygina ir vėl tampa lygiagrečia insulino linijai, kuri per tą laiką, kol buvo laikomasi dietos, net pakilo aukščiau. Tai reiškia, kad kūno svoris, sekdamas insulino liniją, ne tik grįš, bet ir viršys buvusį.

Ir tik mano paprasto insulino mažinimo metodo pagalba galima gauti pastovų rezultatą. Pasižiūrime dar kartą į grafiką. Iš jo matyti, kad mažinti reikia tik insulino išskyrimą ir visai nesijaudinti dėl kūno svorio mažinimo. Kūno svoris sumažėja pats, vos tik sumažėja išskiriamo insulino kiekis:

Apie riebalų naudą

Storuliai trumpiau gyvena, bet valgo daugiau.

(Stanisław Jerzy Lec )

Bet tai ne faktas!

( Autorius)

Paskyrę daug dėmesio kovai su riebalais, nepamirštame paminėti ir gerųjų jų savybių. Insulinas padidina riebalinio audinio apimtį, kuri mums reikalinga energijos atsargoms kaupti, vidaus organų apsaugai ir dėl grožio. Būtent poodinis riebalų sluoksnis suteikia mielumą vaikų veideliams ir grožį moterims. Poodinis riebalų sluoksnis tarnauja kaip šiluminė izoliacija, o pilvo ertmės riebalai vidaus organus saugo nuo traumų ir sukrėtimų. Jei nebūtų riebalinio sluoksnio ant sėdmenų ir kojų, būtų skausminga ir nepatogu sėdėti ar stovėti.

Bet tai dar ne visa riebalų nauda. Pasirodo, riebalai mums reikalingi ir sveikatos palaikymui. 1999 metais buvo paskelbti tyrimai, kurie parodė, kad apkūnūs ligoniai, kuriems buvo atliekama inkstų dializė, mirdavo rečiau, nei liesi ar normalaus svorio. Tai buvo netikėta. Šį reiškinį pavadino nutukimo paradoksu. Prasidėjo paradokso tyrinėjimai. Ir šimtų ligoninių, kur per daugelį metų buvo gydomi šimtai tūkstančių pacientų, statistiniai duomenys parodė, kad nutukusių pacientų , gydytų dėl širdies-kraujagyslių ligų buvo žymiai mažiau nei lieknų ar liesų. Tiesiog kaip toje ukrainiečių patarlėje: „Поки товстий схудне – худий здохне” (Kol storas suliesės, kūdas-nudvės). Mokslinio paaiškinimo tam paradoksui nerado.

O nutukimo paradokso esmė yra tai, kad apkūniųjų kūnams yra kur dėti insulino perteklių – nes kiekviena riebalų ląstelė turi labai daug, apie 200 000 insulino receptorių, kurie ir suriša atliekamą insuliną. Tai savotiška „riebalinė saugos pagalvė“. Kaip automobilinė saugos pagalvė sušvelnina smūgio bangą susidūrimo metu, taip riebalinė saugos pagalvė gesina insulino bangas ligoniams su padidintu insulino išskyrimu. Todėl insulino perteklius šiems pacientams reiškiasi vėliau. Tačiau tai tik laiko klausimas. Kai riebalų sandėliukai persipildo, riebalų ląstelės irgi praranda jautrumą insulinui, vystosi RI (Rezistencija Insulinui) ir ląstelės nustoja surišinėti insulino likučius. Ir tada insulino perteklius smūgiuoja visoms ląstelėms, sukeldamas hipertoniją, diabetą, padidėjusį cholesterolį, aterosklerozę, įvairių organų kraujagyslių nepakankamumą ir vėžinius auglius.

Yra ir priešingos situacijos pavyzdžių, kai riebalinio audinio kiekis organizme yra mažesnis, nei norma. Genetiškai liesiems žmonėms riebalinio audinio trūkumas reiškia, kad kiekvienas, tegu ir nedidelis insulino perteklius be amortizacijos smūgiuoja audinius, pasireikšdamas padidintu ląstelių augimu. Kaip riebalinio audinio trūkumo pavyzdį parodysime įvairius lipodistrofijos sindromus.Tai grupė nesuprantamų genetinių ligų. Šie sindromai pasireiškia pacientų veido rankų ir kojų riebalų išnykimu. Tokie žmonės atrodo šiek tiek šiurpinančiai – dėl riebalų trūkumo paaštrėjusiais veido bruožais. Tai va, šitiems žmonėms visada išsivysto diabetas.

Lipodistrofijos – tik pavyzdys, kaip organizme reiškiasi riebalinio audinio trūkumas. Žymiai dažniau sutinkami tiesiog liesi žmonės, kurie nepapilnėja, nesvarbu, kiek valgo. Pas šiuos žmones genetiškai neišsivysčiusi „riebalinė saugos pagalvė“, kaip ir pas sergančius lipodistrofijomis. Kaip rodo tyrimai, jiems kur kas dažniau, nei normalaus svorio žmonėms, padidėjęs cholesterolis, spaudimas, cukrus.

Įdomiausia, kad egzistuoja net genetiškai liesos pelės, kurioms, kaip ir liesiems žmonėms, padidėję tie patys cholesterolio ir cukraus rodikliai. Kada šioms pelėms chirurginiu būdu persodina papildomą riebalinį audinį (lygtai įtaisoma „riebalinė saugos pagalvė“ –analogiškai automobilinei saugos pagalvei), jų sveikata normalizuojasi.

Tokiu atveju, ne tik riebalų perteklius, bet ir riebalų trūkumas nėra naudingas sveikatai, nes nutukimas liudija apie padidintą insulino išskyrimą, o riebalinio audinio trūkumas veda prie insulino receptorių kiekio sumažėjimo, RI vystymosi ir antrinį insulino perteklių. Tai yra, ir vienu ir kitu atveju yra insulino perteklius. Prisiminkim sūpuoklių pavyzdį.

Apie dietų ir lieknėjimo žalą

Jei riebalų kiekio sumažėjimas kenkia sveikatai, tai logiška manyti, kad laikymasis dietų, norint sulieknėti yra pavojinga sveikatai!

Pasiaiškinkim šį reikalą smulkiau, nes ši tema daugeliui labai aktuali. Norintiems sulieknėti šiandien siūloma daugiau nei 30.000 įvairiausių dietų. Tikriausiai ir ne mažiau įvairių publikacijų apie dietų žalą. Gausūs tyrimai statistiškai įrodo, kad svorio sumažinimas keliolika kilogramų, o taip pat svorio svyravimai, susiję su periodišku dietų laikymusi, veda prie padidėjusios hipertonijos rizikos, mirties nuo infarkto ar insulto, didesnės vėžio tikimybės, ir daugelio kitų ligų.

Iš kur dietų žala? Visos dietos ką nors riboja. Arba jos riboja bendrą kalorijų skaičių, arba maisto medžiagas: jei ne baltymus, tai riebalus, ne riebalus, tai angliavandenius. Ir ką tikrai neriboja – tai insulino išskyrimą, todėl, kad porcijos sumažinimo nelydi mažesnis insulino išskyrimas, o insulino bangų aukštis priklauso ne nuo maisto kiekio, bet nuo beta ląstelių kiekio. Pavyzdžiui, jei žmogus suvalgė pusryčius, pietus, vakarienę, o tarpuose užkandžiavo, tegu ir po truputį, tai išsiskirs šešios pilnos insulino bangos, štai taip:

Kiekvienas maisto kąsnis yra signalu kasai išskirti insuliną. Insulino kiekis, išskiriamas reaguojant į maistą, priklauso ne nuo maisto kiekio, bet nuo beta ląstelių kiekio. Kadangi beta ląstelių kiekis su amžiumi kinta lėtai, tai vienintelis tikras būdas sumažinti išskiriamo insulino kiekį yra ne maisto porcijų mažinimas, bet valgymų retinimas.

Laikantis dietos, ribojant maisto kiekį, patenkantį į organizmą, žmogui pavyksta kuriam laikui sumažinti svorį.

Ir ką mes gavome? Atkakliai besilaikančio dietos organizme sumažėja riebalinių ląstelių kiekis ir dydis. Tačiau kartu sumažėja ir insulino receptorių, o ant kiekvienos riebalinės ląstelės jų kiekis milžiniškas – iki 200.000. Iš kitos pusės, įrodyta, kad dietos sumažina ne tik riebalų kiekį – jos metu mažėja ir raumenų masė! O raumenų masės mažėjimas reiškia ir insulino receptorių, kurie buvo ant raumenų ląstelių, kiekio mažėjimą.

Ir štai, svoris sumažėjo, bendras insulino receptorių skaičius sumažėjo, tačiau insulino išskyrimas liko tame pačiame lygyje. Pažiūrėkime į RI (RI – Rezistencija insulinui) formulę

RI = Insulinas/Insulino receptorių kiekis

(RI = I / IR)

Kadangi insulino receptorių sumažėjo, o insulino kiekis liko toks pat, tai santykis tarp jų (insulino ir receptorių) bus daugiau 1:

(I / IR > 1)

Ir taip, ši formulė rodo, kad besilaikant dietos išsivystė RI (Rezistencija Insulinui). O jūs jau žinote, kad RI – blogis, vedantis prie tolesnio insulino pertekliaus, o vėliau ir prie ligų. Išvada – dietos kenkia sveikatai.

Šią situaciją galima parodyti ir kitaip – algebrinės funkcijos grafiku (RI = I / IR). Pradžiai paimsim insuliną (I) kaip konstantą (pastovų dydį) todėl, kad standartinės insulino porcijos dydis priklauso nuo beta ląstelių kiekio, ir todėl metų bėgyje keičiasi labai lėtai. Tada formulę (RI = I / IR) galima parodyti grafiku.

Iš grafiko matyti, kad insulino receptorių kiekio sumažėjimas dėl kūno masės ir riebalinių ląstelių kiekio ir dydžio sumažėjimo, veda link RI didėjimo.

Prisiminkite: sveikatai nenaudinga ne tik riebalų perteklius, bet ir jų trūkumas.

Ir taip, lieknėjimas dietų pagalba, atveda prie RI vystymosi ir su RI siejamomis civilizacinėmis ligomis. Be to, RI sumažina sotumo centro jautrumą (sotumo centro mygtukas užstrigo) ir vos tik žmogus baigs laikytis dietos, jis ims persivalgyti ir greit susigrąžins tuos pačius kilogramus, kurių taip troško atsikratyti.

Mano paprastas sveikimo būdas leidžia normalizuoti svorį be dietų sukeliamos rizikos. Mano metodas neturi nieko bendra su dietomis. Atvirkščiai, jis duoda pilną pasirinkimo laisvę. Valgykite viską, ką tik norite – į sveikatą! „Viskas naudinga, kas tik į burną telpa”.

Įvairi mityba garantuoja jums visų būtinų maisto medžiagų, aminorūgščių, cholesterolio ir riebiųjų rūgščių, angliavandenių, vitaminų ir mineralų gavimą – organizmas pats pasirinks, kas jam reikalinga, ir atmes nereikalingus. Valgykit sočiai, kad nereikėtų užkandžiauti. Maitindamiesi tokiu būdu, jūs normalizuosit savo svorį apie tai nė nesusimąstydami, nes visų pirma normalizuojasi insulino išskyrimas:

Kaip teisingai lieknėti – kilogramais ar centimetrais?

Idealus svoris ar ideali figūra

Šiandien visi išprotėję dėl lieknėjimo. Daktarai rekomenduoja lieknėti, nes viršsvoris – ligų pradžia. Visur lieknėjimo priemonių, tablečių, papildų, dietų reklama. Bet statistiniai duomenys liudija apie pavojus, su kuriais gali susidurti besidietinantys. Net keleto kilogramų atsikratymas kartais gali tapti padidinti riziką susirgti hipertonija, infarktu, insultu ar vėžiu.

Tai ar verta rizikuoti, ypač jei prisiminti, kad svorio sumažėjimas paprastai būna laikinas ir, vos baigus laikytis dietos kilogramai, su tokiu vargu ištirpę, sugrįžta labai greitai?

O ir ar įmanoma pasiekti kūno masės sumažėjimą? Nes kūno svoris lygus insulinui, padaugintam iš amžiaus (M = I x t) o, kaip mes žinome, su metais insulino išskyrimas didėja.

Kiekvienu gyvenimo tarpsniu, kiekvienam žmogui egzistuoja savas idealus individualus amžiaus svoris (IIAS), kuris priklauso nuo amžiaus, to konkretaus žmogaus genų, lyties, ūgio, kaulų stambumo. Pažiūrėkite į žemiau esantį paveikslėlį, rodantį kokią, bėgant metams, įtaką daro padidėjęs insulino išsiskyrimas svoriui ir figūrai. Atkreipkite dėmesį, padidėja ne tik poodinis riebalų kiekis, bet auga ir kaulai, jungiamasis audinys, vidaus organai, raumenys, oda.

Jei žmogaus svoris tam tikru amžiaus metu aplenkia jo idealų individualų amžiaus svorį (IIAS) tai atspindi šio žmogaus organizmo padidėjusį insulino išskyrimą su visomis, deja, iš to išplaukiančiomis civilizacinėmis ligomis.

Jeigu tokiam žmogui dietos pagalba pavyko sumažinti svorį ir jis tapo mažesniu nei IIAS, tai reiškia sumažėjusį insulino receptorių kiekį ir RI (Rezistencija Insulinui) vystymąsi su visomis to pasekmėmis ir ligomis.

Dietomis greitai sumažinama „riebalų saugos pagalvė“ padidina nepageidautinų reiškinių, susijusių su padidintu insulino išskyrimu, riziką. Laikantis dietų keletą kartų padidėja hipertonijos, aterosklerozės, infarkto, insulto, auglių rizika. Statistiniai duomenys apie „nutukimo paradoksą“, lipodistrofijos sindromus ir genetiškai liesus žmones taip pat patvirtina išvadas apie dietų žalą.

Statistika rodo, kad žmonės, išlaikantys stabilų svorį yra geresnės sveikatos. Žmonėms, kurių svoris tyrimo metu išaugdavo, nepageidautinų reiškinių rizika nedidėdavo, taip pat kaip ir žmonėms su normaliu svoriu. Kai svoris didėja, didėja ir insulino receptorių kiekis. Todėl RI (Rezistencija insulinui) net sumažėja, o pilnėjantys žmonės apsaugoti nuo sutrikimų, siejamų su insulino pertekliumi. Tokiu atveju pilnėti yra saugiau, nei lieknėti ir tai parodyta grafike.

Kai aš kalbu apie svorio numetimą ar priaugimą, aš turiu omenyje pokyčius, kurie vyksta trumpu laiko periodu: savaites ar mėnesius. Būtent tokie laiko periodai buvo tikrinami medicininiuose tyrimuose, kuriuos cituoju.

Iš viso to seka praktinė išvada: jei jūsų artimas nukentėjo nuo insulto ar infarkto dėl padidėjusio kraujo spaudimo, guli ligoninėje ir yra kritinės būklės – maitinkite jį kuo geriau keletą dienų ar savaičių, kad jis greit priaugtų keletą kilogramų riebalinio audinio, ir taip padidintų riebalinę saugos pagalvę. Aš rekomenduoju laikinai netaikyti insulino mažinimo metodo. Atvirkščiai, valgis turi būti kaloringas, skanus ir dažnas. Viskas tam, kad priaugti svorio. Kaip pavyzdį galima paimti sumo imtynininkų mitybą – riebi sriuba su dideliu kiekiu ryžių. Praktika parodė, kad toks metodas suveikia greitai ir patikimai. Kada situacija stabilizuojasi ir nebegresia pavojus – galima pradėti taikyti insulino išskyrimo mažinimo metodą.

Pagrindinė išvada iš peržiūrėtų tyrimų: stabilus svoris yra būtina geros sveikatos išsaugojimo sąlyga. Mūsų užduotis – turėti optimalų savo amžiui svorį – nei didesnį, nei mažesnį.

– Lengva pasakyti, turėti optimalų svorį,- pasakysit jūs, – o kaip nustatyti, koks svoris man dabar optimalus?

-Nereikia dėl to sukti galvos, palikit viską gamtai ir jūsų organizmas pats suras savo idealų svorį, atitinkantį genus, amžių ir fizinio išsivystymo lygį. Maitinantis sočiai be užkandžiavimų ir retai, darant jėgos pratimus, – optimalus svoris nusistovi automatiškai. Kai kam keletas kilogramų nukris, kai kam atvirkščiai – priaugs. Viskas priklausys nuo to ar jūsų svoris viršijo IIAS, ar atvirkščiai, buvo mažesnis nei IIAS.

– Ką daryti, – jūs vėl klausit, – o, jei aš nenoriu būti storas (stora), aš noriu būti lieknas (liekna), atrodyti patraukliai. Aš noriu sulieknėti!!!

– Gerai, išsiaiškinkim, ką tai reiškia – sulieknėti. Ką mes turim omenyje, kai norim sulieknėti? Iš tiesų mes stengiamės sumažinti riebalinį audinį. Mus domina ne kilogramai, o talijos ir šlaunų apimtis, pilvo dydis, nes riebalai kaupiasi ten, kur labiausiai matosi – pas vyrus ant pilvo, pas moteris ant šlaunų, sėdmenų, o po to ir ant pilvo. Tai yra, mus domina mūsų figūra, išorinis vaizdas, o ne kilogramai. Mes norim tapti lieknesniais!

Ir taip, mes suformulavom užduotį. Mūsų tikslas – turėti liekną figūrą ir būti sveikais be dietų laikymosi ir varginančių pratimų.

Ar tai įmanoma? Lengvai! Paprasčiausiai reikia riebalus pakeisti raumenimis. Raumenys sunkesni nei riebalai, o kilogramas raumenų audinio užima mažiau vietos nei kilogramas riebalų. Be to, raumenų ląstelės turi daugiau insulino receptorių, nei riebalinės ląstelės, o treniruojantis receptorių kiekis dar padidėja.

Todėl vienintelis teisingas būdas atrodyti lieknam ir būti sveikam, nepažeidžiant svorio stabilumo ir balanso tarp insulino ir insulino receptorių – transformuoti riebalinio audinio perteklių į labiau kompaktišką raumenų audinį.

Ir taip, pamirškite svarstykles. Matuokite progresą centimetrine juosta ir savo atvaizdu veidrodyje. Atminkite, reikalinga pusiausvyra tarp insulino ir insulino receptorių, tada jūs būsit ir liekni ir sveiki.

Du žmogaus kūno skulptoriai

Raumenų ir riebalų audiniai formuoja mūsų išvaizdą. Žmonės, kurie reguliariai daro jėgos pratimus, turi sveiką išvaizdą, puikią figūrą dėl išvystytos muskulatūros ir riebalų sumažėjimo. Ir tai ne tik išvaizda. Išlavinti raumenys turi daugiau insulino receptorių. Todėl jėgos pratimai, keisdami balansą tarp raumenų ir riebalų, raumenų naudai, pagerina balansą tarp insulino ir insulino receptorių. Reiškia, jėgos pratimai naudingesni sveikatai nei bet kokie kiti, todėl, kad jie dirba prieš RI (Rezistenciją Insulinui.)

Egzistuoja formulė, rodanti RI kaip santykį tarp riebalų ir raumenų procentų.

RI= %riebalinio audinio / %raumenų audinio x VO2

kur VO2- tai deguonies sunaudojimas (litrais per minutę) priklausantis nuo raumenų treniruotumo laipsnio.Treniruoti raumenys sunaudoja daugiau deguonies. Ši formulė rodo – kuo daugiau raumenų ir kuo jie treniruotesni, tuo RI mažesnis.

Iš tos pat formulės matyti, kad kuo daugiau ant kūno riebalų, tuo aukštesnė RI. Čia kalbama apie situaciją, kai žmogaus svoris ilgą laiką būna didesnis nei jo idealus individualus amžiaus svoris (IIAS) dėl per didelio nutukimo, rodančio šio žmogaus organizmo padidintą insulino išskyrimą. Nepainiokite to su nutukimo paradoksu ir lieknėjimo žala, kurie užrašomi kita formule (RI=I/IR) ir priklauso prie pokyčių, vykstančių trumpą periodą. Prisiminkite, kad ir mažas riebalų kiekis kaip ir didelis vienodai kenksmingi – abi būklės veda prie RI vystymosi, tik pirmoji kaip insulino receptorių sumažėjimo pasekmė, o antroji – dėl padidėjusio insulino išskyrimo. Grafike pavaizduota, kad nukrypimai į bet kurią pusę nuo IIAS (žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę) – vienodai veda prie RI vystymosi.

Grįžkime prie jėgos pratimų naudos. Jų metu aktyviai dirbantys raumenys gamina IGF-1 hormoną, kuris tiesiogiai mažina insulino išskyrimą. Vos šio hormono koncentracija kraujyje išauga, insulino gamyba stabdoma. Šis IGF-1 efektas mums labai pageidautinas, nes stabdo insulino didėjimą, atsirandantį su amžiumi.

Iš kitos pusės, IGF-1 stimuliuoja raumenų ląstelių didėjimą. Kai mes treniruojame konkretų raumenį, jis gamina IGF-1 ir pats auga jo įtakojamas, tai yra, IGF-1 turi vietinį efektą. Todėl auga tik tie raumenys, kuriuos mes treniruojame. Tokiu būdu, raumenų audiniui IGF-1 yra tuo, kuo insulinas yra visiems kitiems audiniams – augimo hormonu.

Ir taip, raumenys auga įtakojami IGF-1. Šio hormono poveikį mūsų kūnui mes matome Mikelandželo, kuris kūrė raumeningų ir lieknų žmonių skulptūras, darbuose.

Riebalinis audinys gi auga įtakojamas insulino. Insulino poveikis matomas Rubenso paveiksluose, kuriuose paprastai vaizduojami labai apkūnūs vyrai ir moterys .

Mano sveikatinimo metodas paprastas ir logiškas. Iš vienos pusės, jis sumažina insulino išskyrimą po valgio dėl retesnio valgymo, tuo pačiu sumažindamas riebalų augimą. Iš kitos pusės, padidina IGF-1 išskyrimą dėl jėgos pratimų, kurie mažina bazinio insulino išskyrimą, taip pat skatina raumenų masės prieaugį, ir tuo pačiu insulino receptorių kiekio organizme didėjimą bei RI(Rezistenciją Insulinui) mažėjimą. Naudodami mano paprastą metodą, jūs galite lengvai pakeisti savo kūną ir atrodyti ne kaip Rubenso paveikslas, o kaip Mikelandželo skulptūra. Jūsų kūno forma bus arčiau idealios žmogaus figūros.

Moterims jėgos pratimai taip pat tinka. Moterims raumenų masė nuo jėgos pratimų neauga ir raumenų apimtis nedidėja taip stipriai, kaip vyrams dėl vyriškų hormonų trūkumo, todėl sportuojančios moterys paprasčiausiai lieknėja dėl raumenų tonuso gerėjimo ir riebalų masės mažėjimo.

HS komentaras:

Visa tai, kas rašoma šiame straipsnyje yra tik dalis tiesos. Insulinas yra labai svarbus faktorius medžiagų apykaitoje, tačiau ne jis vienintelis, apsprendžiantis nutukimą ar suliesėjimą. Taip, valios pastangomis galima laikytis dviejų kartų mitybos režimo, kurio rezultatas bus sumažėjęs svoris. Tačiau tai nereiškia, kad bus pasiekta ideali sveikata. Organizmas sukelia alkį ne šiaip sau – jis tuo siekia gauti trūkstamų organizmui medžiagų, kurių arba negauna su maistu, arba gavęs – jų neįsisavina ir medžiagos keliauja tranzitu per organizmą, bet į ląstelę nepatenka. Kuomet sureguliuojama medžiagų apykaita, tuomet be jokių valios pastangų galima pereiti prie dviejų, o kartais net ir vieno karto per parą mitybos. Siūlome perskaityti dar ir straipsnį „Kaip numesti riebalų maišą visam laikui” ir pasidomėti druskos rūgšties gamybos skrandyje svarba organizmui. Taip pat nereikia užmiršti ir psichikos įtakos jūsų sveikatai.

šaltinis: homosanitus.lt

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 585

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. soulkitchen.lt    -  2020-02-20, 16:42

    Labai naudingas straipsnis. Manau ir vieno kasnio sumustiniu, uzkandziu svenciu metu mados tendencija yra labai naudinga, nes zmogus tiesiog naturaliai suvalgo maziau, nei prisikraudamas kad ir po sauksta kiekvienos rusies misraines

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...