infa.lt

Viktoras Uspaskich. Nelygesni už lygius: Lietuvos žemdirbiai nusipelnė daugiau pagarbos iš ES

15 vasario
09:37 2020

Viktoras Uspaskich

Šiemet sukanka 16 m. kai Lietuva tapo visaverte Europos valstybių šeimos nare. Nesuklysiu teigdamas, jog tvirtai apsisprendus žengti vakarietiškų vertybių link, 2004 m. gegužės 1 d. įvyko pats svarbiausias įvykis šiuolaikinės Lietuvos istorijoje po Nepriklausomybės atkūrimo. Ir mes tikrai neprašovėme pro šalį.

Narystė ES davė Lietuvai neapsakomai daug. Tiek finansiškai – Sąjungai remiant šalies infrastruktūrą, ūkį, verslą, mokslą ir t. t., tiek vertybiškai, skleidžiant pažangiausias europietiškas humanistines vertybes mūsų valstybėje, tiek saugumo prasme – tapę vienos iš svarbiausių tarptautinių organizacijų nariais, įgijome stiprų užnugarį tarptautinėje arenoje.

Tačiau Lietuvai vis dar būnant visaverte ES nare ir vis dar galint mėgautis visais narystės privalumais, mūsų „katino dienoms“ po truputį ateina pabaiga. Ir aš kalbu net ne apie „Brexit“, kuris, be abejo, yra vienas liūdniausių įvykių naujausioje ES istorijoje ir kuris susilpnins tiek pačią Sąjungą, tiek turės neigiamų pasekmių ir Lietuvai.

Turiu omenyje naują artėjantį ES finansinį laikotarpį, kuriam, deja, dabartinė valdžia ne tik nepasiruošė, bet net ir nemato didelio reikalo dėl to per daug nerimauti.

ES vykstant deryboms dėl naujos 2021–2027 m. finansinės perspektyvos patvirtinimo, tampa akivaizdu, kad Lietuvai skiriamos išmokos smarkiai mažės.

Suomija savo pirmininkavimo laikotarpiu 2021–2027 metais siūlo sumažinti Lietuvai skirtą biudžetą 2 mlrd. eurų.

Ne itin optimistiškais skaičiavimais finansinė ES parama artėjančiu laikotarpiu gali sumažėti penktadaliu. Aišku, tokia situacija stipriai pakenktų Lietuvos ekonomikai bei žemės ūkiui ir dar labiau apsunkintų tiek Lietuvos žemdirbių, tiek verslo konkurenciją bendroje ES rinkoje.

Ir nors Lietuva bando išsisukti iš šios situacijos ir, padalinusi Lietuvos teritoriją į du statistinius regionus, vienas iš kurių vis dar gali tikėtis ES paramos, gauti dar keletą lašelių iš užsukamo ES kranelio, faktas lieka faktu – norėdami turėti stabilią ir saugią ateitį bei išlaikyti, nors ir simboliškai, bet vis tik augantį BVP, turime pradėti suktis patys.

Apie Lietuvos verslo, pramonės ir ūkio stiprinimą tiek aš, tiek Darbo partija kalbame nuo pirmųjų susikūrimo dienų, nes suprantame, kad tik stiprus ekonominis valstybės pagrindas gali garantuoti tvarų ir ilgalaikį šalies vystymąsi. Tiesa, neaišku, kiek tai svarbu dabartinei valdžiai, iš kurios nematyti reikšmingų iniciatyvų dėl šalies ekonomikos stiprinimo ir verslo skatinimo.

Iš tikrųjų kam nors galėtų pasirodyti, kad jeigu ES parama Lietuvai mažėja, reiškia, mes jau pasiekėm pakankamą europietišką lygį pagal pagrindinius ekonominius rodiklius. Galbūt taip ir atrodo masiškai į Lietuvą iš Ukrainos ar kitų trečiųjų šalių emigruojantiems žmonėms, ieškantiems čia geresnio gyvenimo, tačiau mes su jumis juk žinome, kad iki išsivysčiusių Europos šalių mums, deja, dar toli.

Pirmiausia, kalbu apie lietuviškus atlyginimus. Minimali alga Lietuvoje yra dvigubai ar net trigubai mažesnė už kai kurių Vakarų Europos šalių minimalias algas. Tas pats ir su pensijomis. Labai džiaugiuosi, kad tai, apie ką Darbo partija kalba ne vienerius metus, jau skamba ir iš pačių aukščiausių ES vadovų lūpų.

Ką tik tapusi Europos Komisijos vadove, Ursula von der Leyen pakartojo mano žodžius, kad būtina mažinti MMA atotrūkį tarp ES šalių. Taip pat, praktiškai atkartodama Darbo partijos rinkimų programą, ji pareiškė, kad bet kur Europoje gyvenantis pilietis, dirbantis visą dieną, turi uždirbti tokį atlygį, kuris užtikrintų deramą jo pragyvenimą.

Beje, vieni pirmųjų mano darbų Europos Parlamente taip pat buvo susiję su MMA reguliavimu visoje Europoje. Esu užsiregistravęs kelias rezoliucijas dėl minimalaus atlyginimo dydžio nustatymo visoje Europos Sąjungoje, kuris būtų ne mažesnis kaip 750 EUR.

Taip pat, vykdydamas rinkimų pažadą, Europos Parlamente užregistravau rezoliuciją dėl minimalaus pensijų dydžio nustatymo, kuris sudarytų ne mažiau kaip 60 proc. vidutinio Europos Sąjungos šalies narės atlyginimo.

Tačiau šitie rodikliai nėra vieninteliai, pagal kuriuos Lietuva atsilieka nuo ES. Ir čia, kaip nebūtų keista, mes susiduriame su paprasčiausia diskriminacija iš ES pusės. Lietuvos žemdirbiai, būdami vieni iš pagrindinių mūsų šalies ekonomikos variklių, yra vieni labiausiai diskriminuojamų Europos Sąjungoje.

Pagal tiesioginių išmokų žemdirbiams dydį mes esami treti nuo galo. Menka paguoda būtų tai, kad už mūsų rikiuojasi kaimynai latviai ir estai. O karaliauja šiame sąraše pusę milijono gyventojų teturinti Malta, kurios žemdirbiai gauna penkis kartus didesnes išmokas už mūsų tautiečius.

Nors pagal Stojimo į ES aktą tiesioginės išmokos jau 2013 metais turėjo siekti 100 proc. vidutinio ES išmokų lygio, tais metais vidutinės išmokos ES siekė 268 eurų už hektarą, o Lietuvoje – tik 144 eurų už hektarą. 2019 m. tiesioginių išmokų ES vidurkis buvo 260 eurų už hektarą, o Lietuvoje – 165 eurai.

Šiuo metu jos siekia 182 eurus, tačiau atsilikimas nuo ES vidurkio vis dar nemažas. Svarstoma, kad Lietuva 2026 metais turėtų gauti apie 204 eurų už hektarą, o tai sudarytų tik apie 79 proc. ES vidurkio.

Neverta sakyti, kad tokia situacija yra absoliučiai nepriimtina, tai yra paprasčiausias mūsų žemdirbių pažeminimas. Ne tik dėl to, kas jau buvo aprašyta šiame straipsnyje, tačiau ir dėl daugelio kitų, Lietuvai būdingų priežasčių.

Lietuvoje miršta kaimas, tiek jauni, tiek seni žmones siekia iš čia išvažiuoti. Mažiausias blogis jeigu jie lieka šalyje ir persikrausto į miestą, tačiau juk yra nemažai tokių, kurie palieka šalį ir išvažiuoja visam laikui. Akivaizdu, kad turėdami tokias pačias sąlygas užsiimti žemės ūkio veikla, kaip ir kitų ES šalių narių piliečiai, apie gyvenimą ir veiklą kaime galėtų pradėti galvoti ne tik čia gyvenantys žmonės, bet ir jauni, verslūs miestiečiai.

Išmokų Grafikas(Spausti)

Tačiau šiuo metu ne ką geresnė yra situacija tų, kurie vis dar bando kurti savo gerovę čia, Lietuvoje, bandydami kelti kaimą ir kurti su žemės ūkiu susijusį verslą. Nekalbant apie tai, kad jiems tiek šalies viduje, tiek visoje ES rinkoje reikia konkuruoti su žemės ūkio produkcija iš kitų ES šalių, kur yra žymiai palankesnės sąlygos verslui, tačiau net ir išmokas iš ES, kurias gauna visų šalių narių piliečiai, mūsų žemdirbiams yra vienos mažiausių.

O juk visų ES šalių ūkininkai turi laikytis vienodų aplinkos apsaugos, maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir gerovės reikalavimų, o žemės ūkio gamybos sąnaudos yra labai panašios. Tad mūsų žemdirbių darbo ir verslo sąlygos tampa dar labiau apsunkintos.

Žinodamas apie šią situaciją, bei nuolat bendraudamas su Lietuvos žemdirbiais, Europos Parlamente užregistravau rezoliuciją dėl tiesioginių išmokų žemdirbiams suvienodinimo, kuri suteiktų Lietuvos žemdirbiams tokias pačias galimybes, kaip ir kitų ES šalių narių ūkininkams.

Rezoliucijoje atkreipiamas Europos Parlamento dėmesys į tai, kad tiesioginės išmokos žemdirbiams Baltijos šalyse yra žemiausios visoje Europos Sąjungoje. Pabrėžiama, kad remiantis sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39 straipsniu, vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos tikslų yra užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį.

Ūkininkai užtikrina Europos Sąjungos kaimo regionų stabilumą ir prisideda prie ateities kūrimo, o pati ES deklaruoja, kad nedidelių ir šeimos ūkių išsaugojimas yra vienas pagrindinių jos tikslų, o vidurinės klasės stiprinimas yra kiekvienos valstybės stabilumo garantas. Atsižvelgiant į tai, ES raginama suvienodinti tiesiogines išmokas žemdirbiams visoje teritorijoje ir laikytis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 39 straipsnio.

Žemės ūkis ne tik sudaro nemažą dalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto struktūroje, bet kartu yra ir svarbi Lietuvos kultūros ir tradicijų dalis, tai yra visų mūsų gerovės pagrindas. Ir nors jį buvo bandyta sugriauti, ne be Europos Sąjungos pagalbos šią ūkio šaką pavyko atgaivinti ir sustiprinti. Todėl šiandien mes ne tik turime atiduoti deramą pagarbą tiems žmonėms, kurie kiekvieną dieną rūpinasi, kad ant mūsų stalų būtų šviežias ir kokybiškas maistas, tačiau kartu ir pasirūpinti, kad šių žmonių interesams būtų deramai atstovaujama ir jų teisės būtų ginamos.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 155

Žymos:

Atsiliepimų 2

  1. nesuprantu    -  2020-02-16, 10:54

    kodėl prieš rinkimus pasipila spektaklių lavina? Juk rinkimus lietuvoje valdo privataus kapitalo švediška įmonė, tad ir rezultatai tokie kokių reikia, o ne tokie, kaip balsuoja žmonės. Tad kodėl tokie parsidavėliai kaip ucpapsikas prakaituoja? Negi visus pinigus atidavė tiems dviem britams, kurie sėdo į kaleimą už kyšių ėmimą ir nebegali nusipirkti vietos seime? Negi ne visos vietos seime perkamos? Negi kelios vietos seime yra žmonių išrinktiems?

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Vincas    -  2020-02-24, 21:46

    Oi Viktoreli nemalk sudo, man taip atrodo, kad pries rinkimus kili savo ivaizdi.Kokios partijos buvo valdzioj visos vire ta pati suda .O jis taip smirda, net iki siu dienu.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Sunku jums vasarai...!...

Nereikia jokiu mokesčių, reikia tik paprasto sprendimo. Pirmiausia tokiai mažai valstybei reikalinga turėti karo instruktorių...

Man tai absurdo viršūnė, kuomet naujas mokestis reklamuojamas per komercinę radijo stotį. Ir, aišku, reklamos...

Kažką praleidau : Iki šiol maniau, kad jankiai visur gauna malkų ir gėdingai sprunka. Vien...

Kokia mamytė, toks ir sūnelis....