infa.lt

Neurozės bedugnėje, – ką reiškia būti neurotiku?

14 gegužės
01:03 2017

kas yra neurotikas?

Kas yra neurotikas ir ką reiškia būti neurotiku? Tarkime, jūs ryte ateinate į darbą, pasidarote kavos ir žingsniuojate į savo darbo vietą. Pro šalį eina jūsų bendradarbė. Prasilenkdami jūs pasisveikinate, o ji dar ir pagiria jūsų naują megztuką. Jūs padėkojate ir einate toliau. Bet tai buvo pakankama priežastis įsijungti jūsų neurotiškam protui ir užduoti begales klausimų: „Ji niekada nežarsto komplimentų, kodėl šį kartą pagyrė megztuką? Gal tai buvo sarkazmas? Ar šis megztukas tikrai gražus, ar taip atrodo tik man? O jei megztukas pasirodys juokingas ir kitiems bendradarbiams? Kaip į mane visi žiūrės rimtai, jei net apsirengti normaliai nesugebu?“ ir t.t. Jūs net nepastebite kaip prieinate prie savo stalo, nes galva jau apkrauta juodomis mintimis, o nuotaika sugadinta visai dienai.

Neurozės sąvoka kartais naudojama kaip sinonimas nuolatiniam nerimui ir emociniam nestabilumui apibūdinti. Jausmų gamą temdo žema savivertė, gėda, abejonės, pavydas, baimės, pyktis, prieštaravimai, depresiniai polinkiai, vienišumo jausmas ir suicidinės mintys. Neurotikus dažnai lydi prasta nuotaika ir kartais tam net nereikia rimtos priežasties, nes jie visada randa dėl ko jaudintis, mėgsta graužti save dėl to ką padarė ar nepadarė. Nuolatinis nerimas jaučiamas todėl, kad eilines gyvenimo situacijas jie vertina kaip grėsmingas, menkas problemas sureikšmina, o dideles mato kaip pasaulio pabaigą. Liūdna, tačiau neurotiškiems žmonėms prognozuojamas mažiau laimingas, mažiau sveikas ir mažiau sėkmingas gyvenimas.

Neurozė iškreipia mąstymą, tačiau kitaip nei psichozė, nes žmogus nepraranda realybės suvokimo (pavyzdžiui, nekyla minčių, kad pagrobs ateiviai iš kosmoso). Neurozė yra psichoanalizės sritis ir ji nepriskiriama psichinei ligai (išskyrus pavienius klinikinius atvejus). Šiuolaikinė psichologija linkusi atsisakyti neurozės sąvokos, mat ją sudaro per platus simptomų spektras, o tai neleidžia nustatyti tikslią diagnozę pacientams. Kalbant apie simptomus, pagrindinis iš jų yra nerimas. Austrų neurologo Zigmundo Froido (Sigmund Freud) teigimu, nerimas pasireiškia tada, kai vaikystėje nuslopinti jausmai ir atsiminimai (neigiamo turinio) glūdintys žmogaus pasąmonėje, pralaužia apsaugos mechanizmus (tokius, kaip neigimas) ir kėsinasi įsiveržti į sąmonę. Elgsenos (bihevioristinė) psichologija į visą šį reikalą žiūri kiek paprasčiau – neurozę laiko išmokta reakcija į sukeltą stresą. Pažintinė (kognityvinė) teorija neurozę aiškina kaip nesugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos dėl baimių, kurios iškreipia požiūrį į save ir aplinką.

Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) mano, kad neurozės susidarymo priežastis yra įtampa tarp ego ir pasąmonės, todėl kiekvienas neurozės atvejis yra unikalus. Nors žmonės prisitaikę prie savo aplinkos ir kasdienybės, paprastai jie sau išsikelia klaidingus gyvenimo tikslus, todėl jokie pasiekimai nesuteikia prasmės ir pilnatvės jausmo. Pacientais tampa dažniausiai tie, kurie pasiduoda miglotam suvokimui ir nuolatiniam nerimui, kurio nenuslopina net religinis tikėjimas. Neurotikai tuštumo jausmą bando užpildyti piktnaudžiaudami vaistais, alkoholiu, tabako gaminiais, maistu.

Vienas reikalingiausių siekių neurotiškai asmenybei yra saugumo jausmas santykių, finansinėje, profesinėje ir kitose srityse. Apskritai, šią savybę būtų galima priskirti visiems žmonėms, tačiau neurotiškos asmenybės į tai reaguoja ypač jautriai. Šiuolaikinė visuomenė išsivystė taip, kad skatina tarpusavio konkurencingumą, todėl savęs lyginimas su kitų geresniais pasiekimais, neurotikams nesuteikia nei saugumo, nei pasitenkinimo esama padėtimi. Mūsų galimybės yra ribotos (kad ir ką rašytų motyvacinės knygos), tad tai dažniausiai kompensuojama neigiamais jausmais ir emocijomis. Neretai pasitelkiamas aukos vaidmuo, kuris padeda gauti gailesčio, palaikymo ir pritarimo. Tai padeda neurotikui susireikšminti, pasiekti iškreiptą emocinį stabilumą ir pajusti savotišką pasitenkinimą.

Neurotikas gali suvaldyti ir nuslėpti savo tikruosius jausmus, ypač jei suvokia savo padėtį, bet gebėjimas susivaldyti dar nereiškia, kad neigiami jausmai tiesiog išnyksta. Greičiau atvirkščiai – jausmai paverčiami mintimis, kurios paliekamos ilgai analizei ir tolesnėms išvadoms kurti. Nesugebėjimas išspręsti vidinių konfliktų neurotiką verčia ištisas dienas gromuliuoti tas pačias mintis. Dažnai kylančios atsitiktinės mintys trukdo išlaikyti dėmesį, o tai apsunkina pareigų atlikimą darbuose, kuriuose reikalaujama susikaupimo (pavyzdžiui, pilotuojant lėktuvą). Nuolatinė kova su neigiamais jausmais gali atsiliepti elgesiui ir įtakoti beprasmiškai atliekamus veiksmus dar vadinamus „ritualais“ (pavyzdžiui, dažnai plauti rankas, pakartotinai užrakinėti duris, pastoviai skaičiuoti daiktus ir panašiai).

Neurotiški žmonės, skirtingai nei kiti, vengia sprendimų, kurie susiję su dideliais pasikeitimais jų gyvenime (Pensilvanijos universiteto tyrimo duomenimis). Paprastai, žmonės siekdami savo tikslo yra linkę dirbti daugiau ir veikti ryžtingiau, tuo tarpu neurotikai manydami, kad pasikeitimai atneš tik dar daugiau kančių, vengia konkrečių veiksmų ir atsisako galimybės kovoti su savo neryžtingumu. O tai yra problema, nes psichoterapeuto Luizo Kozolino (Louis Cozolino) teigimu, neurotikai užkerta sau kelią dideliems gyvenimo pasiekimams ir laimėjimams. Vienintelis vaistas – dažniau išeiti iš savo komforto zonos ir priversti save rizikuoti.

Nepasitikėjimas savimi neleidžia nusiraminti. Galbūt neurotikui niekas tiesiogiai nesako žodžių „tu nesi geras“, tačiau jis pats šį priekaištą sau tyliai kartoja nuolat. Ir jei pavyksta sulaukti pagyrimų, jis tampa priklausomas nuo jų, todėl įdeda papildomų pastangų, kad vėl pateisintų kitų žmonių lūkesčius (ar bent jau nenuviltų jų). Tapdamas „geru“ kitų žmonių akyse, atsisako galimybės būti savimi už galimybę pajusti dirbtinę pagarbą ir meilę. To jis greičiausiai išmoko dar vaikystėje, tenkindamas tėvų užgaidas ir bijodamas juos supykdyti. Deja, ieškodamas gyvenimo partnerio, neurotikas susiranda tokį patį žmogų kaip ir jo tėvai – nesugebantį mylėti besąlygiškai, dėl kurio meilės reikia dirbti ir stengtis.

Psichoanalitikė Karen Horni (Karen Horney) aiškina, kad kiekvienas žmogus susikuria idealaus „Aš“ įvaizdį. Tas įvaizdis būna paremtas asmenine patirtimi, fantazijomis, konkrečiais poreikiais ir gebėjimais. Neurotikai yra taip suvystyti savo paties požiūrio, kad atsisako priimti pasaulį tokį, koks jis yra, todėl jam sunku prisitaikyti ir sutarti su aplinkiniais žmonėmis. Vietoje to, kad keistųsi pats, neurotikas dažniausiai moralizuoja ir stengiasi pakeisti kitus. Žinoma, jis pats sau taiko griežtas taisykles, kad atitiktų savo idealaus „Aš“ įvaizdį, todėl jaučiasi išdidus ir turįs teisę reikalauti išskirtinių privilegijų, bet jo išdidumas neturi pagrindo, todėl yra labai pažeidžiamas.

Sukūrus šeimą, neurozė trukdo tinkamai auklėti ir mylėti savo vaiką, nes požiūris į jį griežtai apribotas asmeniniais neurotiškais poreikiais. Vaikas nėra suvokiamas kaip individuali asmenybė. Tokioje šeimoje augantis vaikas pamažu perima jos įpročius: paklusnumą supranta kaip gerumą ir meilę; agresyvumą jis priima kaip stiprybę, lyderystę; išmintis ir nepriklausomybė pakeičiama atsiribojimu. Užaugęs jis pradeda demonstruoti narcisizmo ir perfekcionizmo požymius, tampa kerštingas ir reiklus kitiems arba kitu atveju tampa save neigiančiu, nuolankiu, paklusniu asmeniu su šizoidiniais polinkiais (atsiriboti nuo žmonių ir artimų santykių).

Koks auklėjimas iš vaiko padaro neurotiku? Vaikui draudžiate būti savimi, neleidžiate užsiimti mėgstama veikla (ypač jei ji jums atrodo beprasmė), atimate iš jo žaislus ir grąžinate tik už gerą elgesį, nuolat iš jo reikalaujate drausmės, šantažuojate jį, baudžiate (neretai mušimu) ar gąsdinate bausmėmis už menkiausią nusižengimą, verčiate laikytis jūsų perfekcionistinių standartų ir iškeliate per aukštus lūkesčius, primetate jam savo nuomonę (kuri neabejotinai yra „teisinga“), įžeidinėjate jį, kritikuojate ir žeminate jo savivertę (ypač pakeltu balso tonu), šaipotės iš jo ir nuvertinate jo pasiekimus, niekada negiriate ir neišklausote savo vaiko, lyginate jį su kitais – „geresniais“ vaikais ir dirbtinai didinate jo konkurencingumą, nepasitikite juo ir nuolat tardote, kalbatės su kitais apie savo vaiko trūkumus paties vaiko akivaizdoje, dėl blogos nuotaikos emocijas liejate ant savo vaiko, įtraukiate jį į šeimyninius barnius, manipuliuojate juo.

Jau seniai psichologai ir filosofai ginčijasi dėl to, kas formuoja žmogaus charakterį – auklėjimas ir supanti aplinka ar paveldėtas genų rinkinys. Aišku viena – gyvenimo būdas labai įtakoja žmonių pasaulėžiūrą. 1998 metais buvo apklausti 9500 Didžiosios Britanijos gyventojai ir pastebėtas ryšys – neurozė yra labiau paplitusi tarp žmonių su žemesniais gyvenimo standartais. Greičiausiai yra taip, kad neurozės genai paveldimi, o simptomai aktyvuojami veikiant išoriniams veiksniams. Kitame tyrime nustatyta, kad neurozė yra labiau būdinga moterims nei vyrams (bent jau 49 šalyse iš tirtų 55).

Neurotiškumą sustiprina patiriamas stresas, o tai savaime yra atskira plati tema. Streso šaltiniu gali būti praktiškai viskas nuo erzinančių žmonių iki paprasčiausio poilsio trūkumo. Nuolatinė įtampa gali sukelti tokias ligas kaip padidėjęs kraujospūdis, migrena, įvairios alerginės reakcijos, chroniškas nuovargis, astma, panikos priepuoliai, pepsinė opa, vidurių užkietėjimas, kolitas, reumatoidinis artritas, menstruacinio ciklo sutrikimas, virškinimo (ir/ar apetito) sutrikimas, diabetas, odos ligos, depresija, ūžimas ausyse. Jau neminint nepaaiškinamų skausmų įvairiose kūno vietose, kurie atsiranda dėl per didelio jautrumo stresui. Gydytojai negali nustatyti konkrečios tokių skausmų priežasties, nes neurotiškas pacientas fiziškai yra visiškai sveikas.

Streso išvengti nepavyks, tačiau jo daromą įtaką galima sumažinti: pasistenkite atrasti laiko poilsiui ir savo pomėgiams (sportuokite, užsiimkite menu ar sodininkyste), neviršykite 8 valandų per parą darbo režimo, poilsiui skirkite pusantros dienos per savaitę, kuo dažniau klausykitės atpalaiduojančios muzikos, sutelkite dėmesį į tai, ką darote šiuo metu, o ne į neramias mintis (mažiau galvokite apie praeitį arba ateitį), lėtinkite tempą, žvelkite į savo situacijas iš šalies, stebėkite savo valgymo įpročius (laikykitės pastovaus laiko ir normuoto maisto kiekio), kelkite sau pasiekiamus tikslus (apdovanokite save už sėkmę), nepiktnaudžiaukite kitų žmonių malonėmis, neieškokite kaltų, geriau apsupkite save pozityviais ir palaikančiais žmonėmis. Atminkite, svarbu yra viskas, bet tik tiek, kiek patys tai sureikšminate.

Skirkite laiko savišvietai – skaitykite knygas, kurios padės labiau pažinti save. Stebėkite savo mintis ir netikėkite viskuo, ką galvojate (savo mintis vertinkite kritiškai ir objektyviai). Sąmoningumas padeda geriau įvertinti situaciją, todėl patartina užsiimti sąmoningumą skatinančia meditacija (ar bent jau giliai kvėpuoti). Blogos emocijos patogesnėmis netaps, bet gal išmoksite jų nesmerkti. Išmokite atpažinti jus užplūdusius jausmus. Dar geriau – rašykite apie tai. Psichologas Džeimsas Penebeikeris (James Pennebaker) iš Teksaso universiteto atlikęs bandymus pastebėjo, kad rašant apie savo jausmus po 20 minučių 3 kartus per savaitę, gerokai sumažėja depresijos ir nerimo lygis.

Juk vargina vaisą laiką jaustis blogai, o dar blogiau, kai tai tampa jūsų natūraliu įpročiu. Jei neurozė pernelyg pažengusi (pavyzdžiui, patiriate panikos priepuolius), kreipkitės į specialistus (konsultantus, terapeutus, psichologus ar psichiatrus). Jie atliks reikiamus tyrimus, suras neurozės priežastis (kartais neurotiniu polinkius lemia ne psichologinės priežastys, o fiziniai smegenų pažeidimai). Specialistai įrodys, kad kai kurios jūsų reakcijos yra ne įgimtos, o išmoktos (visada galima išmokti naujų dalykų, o senus įpročius pakeisti naujais). Jei padėtis labai rimta, galbūt jums bus pasiūlytas gydymas vaistais. Žinokite dar ir tai, kad su amžiumi neurotiškumo lygis mažėja savaime.

Vis dažniau kalbama apie teoriją, kad žmogaus charakterį formuoja penkios savybės dar vadinamos „didžiuoju penketu“: organizuotumas – gebėjimas planuoti veiklą ir sąžiningai ją atlikti; nuolankumas – savybė mokanti bendradarbiavimo, pagarbos, sąžiningumo ir kuklumo; ekstravertiškumas – gebėjimas bendrauti ir laisvai jaustis tarp žmonių; atvirumas naujai patirčiai – gebėjimas būti plačių pažiūrų, polinkis domėtis įvairiais dalykais. Kaip nebūtų keista, neurozė su visais savo neigiamais efektais yra laikoma ne problema, bet penktąja charakterio savybe. Jei tai yra savybė, jos panaikinti ir „išsigydyti“ nepavyks, bet galima išmokti su ja gyventi. Tvirtas savęs pažinimas suteikia galimybę rinktis, o ne vadovautis jausmais. Kiekvieną kartą, kai pradedate abejoti kokiu nors gyvenimo sprendimu, tą abejonę jūs galite tiesiog nurašyti jūsų neurotiškam protui, nebekreipti dėmesio į neigiamas mintis ir toliau vykdyti savo planus.

Ar gali neurozė kažkuo pasitarnauti? Sveika neurozė (mažesnio lygio) leidžia sąmoningiau žiūrėti į gyvenimą, o tai reiškia, kad žmonės imsis taisyti nerimą keliančias aplinkybes, pavyzdžiui, pablogėjus sveikatai, pradės propaguoti sveiką gyvenseną (ims stebėti ką valgo, pradės sportuoti ir vengs žalingų įpročių). Be to sąmoningumas padeda sumažinti stresą iki sveiko lygio, o nerimas darbe verčia geriau ir laiku atlikti savo pareigas. Norint padidinti sąmoningumą, patartina suplanuoti savo veiklą ir griežtai laikytis plano.

Manoma, kad neurotiški žmonės yra labiau kūrybingi. Tai įrodo Vokietijoje atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklausti 257 patyrę dailininkai ir skulptoriai. Tarp menininkų vyrų rasta daugiau neurotikų, nei tarp kitų profesijų atstovų. Tačiau kaip neurozė įtakoja kūrybiškumą? Nuolatinis nerimas verčia pernelyg ilgai svarstyti problemas ir ieškoti išradingų sprendimo būdų, o tai padėjo tokiems genijams kaip Vudi Alenas (Woody Allen), Styvas Džobsas (Steve Jobs), Izaokas Niutonas (Isaac Newton) pasiekti aukštumas. Dar viena „naudinga“ neurozės funkcija – apatija. Pasidavęs neišvengiamybės jausmui ir be jokio entuziazmo kartodamas reikalingą darbą, neurotikas gali pasiekti tų pačių rezultatų kaip ir atkaklus motyvuotas asmuo.

Straipsnį norėčiau baigti pasakėčia, kurią pasakojo senas indėnas savo anūkui:

–Kiekviename žmoguje gyvena du vilkai – juodas ir baltas. Tie vilkai tarpusavyje kovoja visą gyvenimą.

–O kuris vilkas laimi? – paklausė anūkas.

–Tas, kurį tu maitini.

parengė: Giedrius Abugelis

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 20 146

Žymos:

Atsiliepimų 3

  1. Eimantas    -  2019-03-15, 13:54

    Labai aiškiai išdėstytas straipsnis. Nuoširdžiai patiko. Neurotikas – Eimantas

    Atsakyti į šį komentarą
  2. giedrė    -  2019-03-23, 10:35

    Nepaprastai svarbu buvo aptikti ir perskaityti šį straipsnį, ačiū autoriui. Regis, neurotikų aplink – dauguma. Tai ramina, juk nesi vienas toks, tai verčia didinti sąmoningumą ir teikia vilties.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Billas    -  2019-12-31, 00:58

    … ieškojau atsakymų į kylusius klausimus ir radau atsakymus į beveik visus patvirtinančius pamastymus, kas su manimi vyksta? Kodėl taip elgiuosi? Ir begales kitokių keltų klausimų.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Tomai, negalima taip negražiai atsiliepti apie mūsų dabartinėje valdžioje esančius buvusius komunistus vei įslaptintus KGB...

Okupacijos laikų kolaborantas su daugiau kaip 30 m. narystės TSKP stažu man ne autoritetas. Kandidatas...

2030 m. paties seimo gali nebūti. Bus eurosojūzo vietinė taryba....

Blazyte, laiskas keisti straipsniu fotografijas, ta su raudona ir su violetine jau smarkiai nusidevejo, reiktu...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....