infa.lt

REUTERS

Žmogus „be vardo“ dabar areštuotas su numeriu. Rugpjūtį saugumo pareigūnų nuodytas Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas vakar atskrido į Maskvą ir buvo nedelsiant sulaikytas. Ar tai simbolinis žaidimas „areštuok ir paleisk“, ar ženklas, kad Kremlius planuoja jį palaidoti užmarštyje, palaidoti – tiesiogine ar metaforine prasme – savo kalėjimų sistemoje, kol kas nėra aišku, rašo spectator.co.uk

Žinoma, Kremlius padarė viską, kad jo sugrįžimas netaptų medijos įvykiu. Jis turėjo atvykti į Maskvos Vnukovo oro uostą, kur jo laukė minia žurnalistų, sirgalių ir riaušių policijos. Taip pat laukdami stumdėsi Rusijos žiniasklaidos garsenybės gerbėjai, kuri, sprendžiant iš jos„Instagram“ kanalo, tokio priėmimo nesitikėjo. Buvo padaryta viskas, kad žmonės būtų suklaidinti.

Buvo atliktas apgaulingas žingsnis. Paskutinę minutę buvo paskelbta apie sniego valymo mašinos aerouoste „techninę problemą“, o Navalno skrydis buvo nukreiptas į Maskvos Šeremetjevo oro uostą, esantį gana toli į šiaurę nuo Vnukovo. Dėl visa ko valdžia dar užblokavo Leningradskoe greitkelį, vedantį į Šeremetjevą. Navalnas buvo sulaikytas praeinant paso kontrolę ir sausio 29 dieną turi stoti prieš teismą.

Kuo labiau Kremlius supranta, kad turi griebtis tokių triukų, ir tuo didesnį spaudimą jis daro Navalnui, areštuotam už lygtinio nuteisimo sąlygų pažeidimą dėl praeityje iškeltų kaltinimų ir neatvykimo į inspekciją (buvimo Vokietijoje metu esant gydymui ir reabilitacijai), tuo labiau nerimti atrodo jo teiginiai, kad Navalnas yra nereikšminga figūra.

Nereikėtų perdėti susidomėjimo Navalnu – net ir po apnuodijimo daugelis rusų nežino, kas jis yra, o daugelis kitų, kurie žino, vis dar kartoja valstybinių televizijos kanalų teiginius, pasak kurių jis yra avantiūristas be principų ar įrankis užsienio politikų rankose, ir, kad jis inscenizavo savo nunuodijimą dėl savireklamos, o visi Vakarai žaidė tą žaidimą kartu.

Tačiau tai, kad žmogus, kurio Vladimiras Putinas neišdrįsta pavadinti vardu (vadindamas jį kuo tik nori – nuo „Berlyno paciento“ iki „jūsų paminėto asmens“), sugebėjo, nepaisant to, kad ilgą laiką tai buvo praktiškai tabu televizijoje , pasiekti tokios sėkmės, jau savaime yra triumfas .

Socialiniuose tinkluose, gatvių protestų metu, šmaikščiuose ir tuo pačiu metu demaskuojančiuose vaizdo įrašuose „YouTube“, demonstruojančiuose pareigūnų korupciją, Navalnas ant savo tezės pamatų apie Putino režimo veidmainystę ir parsidavėliškumą, pastatė politinę platformą.

Ilgą laiką tam tikru mastu jis buvo pakenčiamas, pristatant tai, kaip simbolinį gestą demokratinės politikos atžvilgiu, kurios tariamai laikėsi režimas. Kai Navalnas norėjo balotiruotis Maskvos mero rinkimuose ir veikti kaip konkurentas Sergejui Sobianinui, būtent Sobianinas reikalavo leisti jam kandidatuoti.

Jis žinojo, kad jei jis nugalės Navalna, o ne vien bespalvius kandidatus iš butaforinių opozicinių partijų, tai garantuos jam legitimumą, kurio negali suteikti jokie fiktyvūs rinkimai.

Tačiau Navalnas ėmė darytis vis pavojingesnis, kai Putino poreikis rizikuoti ėmė mažėti. Jo „protingo balsavimo“ strategija, skatinusi taktinį balsavimą už bet ką (nepriklausomą kandidatą, komunistą, nacionalistą), labiausiai tiko siekiant panaikinti galimybę būti išrinktiems Kremliaus „Vieningos Rusijos“ kandidatams ir buvo vienodai pavojinga ir paprasta. Rudens parlamento rinkimų išvakarėse reikėjo ką nors daryti, ir tas „kažkas“ buvo pasikėsinimas nužudyti nunuodijant.

Jam galėjo būti suteiktas prieglobstis visur, kur jis būtų panorėjęs, ir, be abejo, aprūpintas gyvenimas esant organizacijos darbuotoju ar vadovu. Tačiau jis grįžo ir tik atvykęs improvizuotos spaudos konferencijos metu pareiškė, kad nors Vokietija yra nuostabi šalis, „šiandien mano geriausia diena per pastaruosius penkis mėnesius“.

Tai liudija ir išskirtinę drąsą, ir subtilų politinį išskaičiavimą. Būdamas palankiomis sąlygomis užsienyje, jis negalėjo tapti tikra jėga Rusijos politikoje, juo labiau iš tikrųjų būti Putino opozicijos lyderiu. Jis parodė pasirengimą susidoroti su režimu, kuris bandė jį nužudyti.

Jei jis išgyvens ir išliks, bus neįmanoma nepripažinti įgyto jo moralinio autoriteto. Jei, neduok Dieve, jis neišgyvens, jis prisijungs prie ryškaus Rusijos kankinių sąrašo. Jei jis bus paleistas, jis grįš prie to, ką darė iki šiol. Jei ne, Kremlius tuo parodys, kad, nepaisydamas savo apsimestinio abejingumo, – bijo šio žmogaus „be vardo“.