infa.lt

nuotr. © Arvydo Daunio / infa.lt

Blogiausias meilės pasireiškimas – tai, kai puoselėdami dideles viltis, įdedame daug energijos, tik tam, kad suprastume, jog visa tai beprasmiška. Širdis dūžta į milijonus šukių, o mes užduodame sau klausimą, kodėl niekas nesigavo…

Taip, mes dažnai apsirinkame meilėje.

Mes išsirenkame žmones tų pamokų pagrindu, kurias turi išmokti mūsų siela. Mes negalime taip paprastai pasikeisti, negalime atverti savo smegenų ir pataisyti jose tai, ką reikia.

Tai gali įvykti tik tada, kaip liekame tik mes ir mūsų apgailestavimai.

Gali būti, jog tai ne tik klaida, kiek poreikis geriau suprasti, kas tu, kaip tu myli, ko tau reikia iš meilės.

Nors būna ir tokia meilė, kurią mes norėtume susigrąžinti. Tačiau tai nekeičia to, jog ji kažkada sudaužė mūsų širdį.

Reikalas tame, jog mus reikalinga didžiulė klaida – tie santykiai, kurių mes ir tiesų ir neturėjome pradėti arba bent turėjome pasitraukti anksčiau.

Tačiau mes to nepadarėme, ir ne todėl, kad ta meilė būtų buvusi mūsų likimas. O todėl, kad be jos mes niekada nebūtume supratę, kas yra tikra meilė.

Mes visada turime pasirinkimą išlaikyti santykius, ir tai nuolatinė charakterių ir idealų kova. Ir kiek mes besitikėtume, jog šį kartą viskas pasibaigs kitaip, – taip nesigauna.

Todėl, kad nelemta

Mūsų klaida turi pasibaigti, kaip įprastai, labai karčiai, įprastai katastrofiškai sunkiai. Jos tikslas – sudaužyti mus iki paskutinio gabalėlio ir mesti iššūkį mūsų įsivaizdavimui apie meilę.

Mes turime užduoti sau klausimus, o kas gi įvyko ne taip, ką iš tiesų mums reiškia meilė. Ir tai įvyksta ne per vieną naktį, o kol mes suvokiame tiesą ir nenustojame nuo jos slėptis.

Tai ta būsena, kai mes žinome, jog galime padovanoti kažkam savo meilę, bet taip pat ir išeiti aukštai iškelta galva ir įsitikinimu, jog mes susirasime kažką geresnio.

Todėl, kad viso mūsų gyvenimo meilė laukia mūsų, ir kai mes ją sutiksime, tai jau neklausime savęs, kodėl mums teko išgyventi tiek meilės kančių.

Ši meilė ateis, kai mes galiausiai patikėsime, jog užsitarnavome to, ko taip troškome. Tai bus visiškai kitaip.

Juk ir mes, išgyvenę skausmingą išsiskyrimą jau kitaip žiūrėsime į ją.

Mes ieškosime ramybės ir taikos, o ne aistros ir ugnies. Mes nepriekabiausime prie išvaizdos, o kreipsime dėmesį į tą energiją, kurią žmogus atneša į mūsų gyvenimą.

Mes imsime pamažu suprasti, jog nesvarbu kas šis žmogus, o svarbu tai, kokį žmogų jis pažadina mumyse.

Ji turi daryti mus geresniais. Ji turi įkvėpti.

Ir tada mes suprasime, jog pati didžiausia klaida mūsų gyvenime tapo kelrode žvaigžde į pačią didžiausią mūsų gyvenimo Meilę.

Vertimas iš wiolife.ru