infa.lt

Brancusi savo studijoje – Man Ray darytas portretas

Fragmentas iš Man Rėjaus prisiminimų knygos „Autoportretas“:

Kai pirmą kartą aplankiau skulptorių Brancusi jo studijoje, ji padarė man didesnį įspūdį, nei kuri nors iš mano matytų katedrų. Jos baltumas ir šviesumas buvo stulbinantis. Viduramžių bažnyčios irgi yra statytos pagal tokį užmanymą, pradžioje bent jau jų interjerai irgi turėjo būti persmelkti šviesos, pagaudami spalvas, projektuojamas iš vitražinių langų ant balto sienų akmens – spalvų orgija, labai tolima religiniam niūrumui, prie kurio esame pripratę per šimtmečius, kaupiantis dulkėms ir apnašoms.

Atėjęs į Brancusi studiją, pasijusdavai kaip įžengęs į kitą pasaulį – baltumas, kuris galiausiai yra visų spektro spalvų sintezė, tęsėsi ir paties susimūrytoje plytų krosnyje, ir aukštame jos kamine – kai kur pabrėžiamas grubiai iškirsto medžio gabalo ar auksinio metalo blyksnio nuo dinamiškos nublizgintos pjedestalo formos. Studijoje nebuvo nieko, kas būtų galėję būti nupirkta iš parduotuvės, jokių kėdžių ar kitų baldų. Solidus didelio diametro gipsinis cilindras ant studijos grindų tarnavo kaip stalas, kartu su keletu išskaptuotų rastų – ant jų užmestos kelios pagalvėlės taip ir kvietė atsisėsti.

Savo studijoje Brancusi gyveno kaip atsiskyrėlis, nors ir Paryžiaus širdyje. Neskaitant kelių ištikimų draugų, jo darbai tada Europos publikai buvo nežinomi. Jis atsisakė eksponuotis – skulptūros – kantraus metų ir metų užbaiginėjimo rezultatas; jų išlinkimai – begalinių pataisymų rezultatas, kaip išbandomas laivo kilis, neskirtas praslystančiam pašaliečio žvilgsniui ar neatsargiam, lengvai išsakomam kritikavimui. Manau, jog tai buvo Steichenas, amerikietis tapytojas ir fotografas, gyvenantis Prancūzijoje, kuris laimėjo Brancusi pasitikėjimą ir prikalbėjo jį eksponuoti pas Stieglizą Niujorke. Tai irgi praėjo ne be nusivylimų, pradedant muitine, atsisakiusia skulptūras vertinti kaip meno kūrinius ir apmokestindama juos kaip industrinius produktus. Taip pat buvo ir reakcijų, įžiūrinčių jo darbuose eroticizmą.

Neskaitant to, jog norėjau asmeniškai pažinti žmogų, kurio darbai mane domino, aš atsilankiau pas Brancusi su idėja padaryti jo portretą mano nuotraukų kolekcijai. Bet, kai aš apie tai užsiminiau, jis iš karto suraukė kaktą: jam nepatiko būti fotografuojamu. Kas jį domintų, tai jei pavyktų padaryti keletą gerų jo darbų fotografijų. Nes iki šiol, kiek buvo bandyta, visi rezultatai jį nuvylė. Jis parodė Stieglizo jam atsiųstą nuotrauką, darytą, kai jo darbai buvo eksponuojami Niujorke. Joje buvo viena jo marmurinių skulptūrų, puikiai apšviesta, su matoma tekstūra. Fotografija buvo graži, Brancusi dėl to nesiginčijo, bet ji blogai reprezentavo pačią skulptūrą.

Brancusi daryta nuotrauka. Taip jo manymu turi atrodyti jo skulptūros fotografijoje.

Iš tikro tai tik jis pats žinotų, kaip ją fotografuoti. Ar aš jam nepadėčiau įsigyti būtinas medžiagas ir nepamokyčiau truputį? Mielai, atsakiau. Kitą dieną jau ėjome apsipirkti, įsigijom kamerą ir trikojį. Aš pasisiūliau jo nuotraukom daryti laboratorijos užbaigimą, bet ir tai jis norėjo daryti pats. Studijos kampe jis įrengė laboratoriją, pats, kaip ir viską iki šiol studijoje buvo padaręs pats, net ir perkeldamas sunkius gabalus improvizuoto krano pagalba. Žinoma, išorinės laboratorijos sienos buvo baltos, todėl, tapusi nematoma, iš bendro studijos vaizdo ji neišsiskyrė.

Aš jam parodžiau, kaip fotografuoti ir pamokiau, kaip naudotis laboratorija. Nuo tada jis dirbo pats, nieko daugiau manęs neklausinėdamas. Po kiek laiko jis man parodė nuotraukas. Jos buvo neryškios, su per maža ar per ilga ekspozicija, subraižytos ar dėmėtos. Bet Brancusi buvo patenkintas – šitaip jo darbai turi atrodyti reprodukcijose. Gal jis buvo teisus – vienas iš jo auksinių paukščių buvo pagautas, kai ant jo tiesiai krito saulės spinduliai ir suteikė jam eksplozyvų charakterį – auros švytėjimą. Žiūrėdamas į originalus, mačiau juos žymiai ir žymiai labiau įspūdingais, šalia mėgėjiškų bandymų, darytų to paties autoriaus kitomis išraiškos priemonėmis… Fotografijoje jis nenorėjo daugiau tobulumo, siekė, kad jo skulptūros visada dominuotų, būtų pagrindinės. Man rodėsi, jo taip buvo sugalvota specialiai… Kai aš, su savo tobula fotografavimo technika, tik padariau žalą savo, kaip tapytojo karjerai, ir nustūmiau savo paveikslus į šalį.

Bėgant metams, Brancusi tapo draugiškesnis, mažiau oficialus mano atžvilgiu. Aš tapau vienu iš mažos grupės draugų, kurios nariai buvo mielai sutinkami, pasibeldę į jo duris – t.y. patraukus už šniūro, sugrodavo žemo tono gongas, kurį Brancusi buvo įtaisęs vietoj skambučio. Ar su Diušampu, ar su tapytoju Lege, ar su kompozitorium Satie, ir ypač, jei atsivesdavau kartu jauną gražią merginą, jo veidas maloniai nušvisdavo. Vieną vakarą mes buvom keturiese ar penkiese, pakviesti pas jį pietų. Toks jo svetingumas pasitaikydavo nedažnai. Brancusi pašovė ėriuko koją ant anglių į savo krosnį, išdėliojo lėkštes ant gipsinio cilindro, aplink kurį sėdėjome ir gėrėme rumunišką ugninį vandenį mažuose stikleliuose, laukdami, kol mėsa iškeps.

Prie mėsos buvo ir dubuo kukurūzų miltų košės – polentos – ir vyno irgi, buvo pakankamai. Link pabaigos visi mes jau buvom labai linksmi. Kai pavalgėm, Brancusi sukrovė lėkštes ir nunešė jas į kriauklę kampe, grįžo, nešinas plieniniu šepečiu ir nubrūžino stalą vėl švariai ir baltai. To pasekoje mes likome baltais rūbais, bet jis tvirtino, jog neturėtume jaudintis – tai buvo visiškai švarios dulkės. Jis pats avėjo purvinas darbines kelnes, kurios dabar tikrai rodėsi švaresnės, nei prieš valgį. Buvo atnešta dar daugiau gėrimo ir geriama. Tada jis išsitraukė smuiką ir sugrojo juo kelias rumunų liaudies melodijas, pats netgi pagal jas truputį ir pašokdamas… Visa tai buvo taip primityvu, palyginus su šalimais studijoje esančių darbų subtilumu.

Norėdamas išlaikyti studijos dvasią nepaliestą, Brancusi ilgai atsisakinėjo joje turėti bet kokį modernų aparatą – telefoną jis įsigijo tik po daug metų, tuoj pat paslėpė nuo akių, ir toli gražu ne visada pakeldavo ragelį, kai tas skambėdavo. Brancusi visada pats eidavo pirkinių. Jei jis sirgdavo, niekas to nežinodavo, nebent koks draugas pataikydavo užeiti tuo metu. Tada skulptorius per durų plyšį atsisakydavo bet kokios pagalbos, teigdamas, jog visa ko jam reikia yra poilsis. Kažkas, išvykdamas iš Paryžiaus, atidavė jam didžiulį senamadišką radijo imtuvą. Brancusi jį išardė dalimis, išstudijavo, korpusą išmetė. O balto akmens bloke išpjovė apvalią skylę garsiakalbiui ir pastatė jį kampe ant pjedestalo, kaip skulptūrą. Iš jo sklidęs garsas buvo tyras kaip krištolas, kokybe tikrai tolygus dabartinei naujausiai technikai. Nišoje jis turėjo susidėjęs visokių rūšių elektrinių įrankių pjovimui, skaptavimui, poliravimui, bet jie nebuvo matomi, ir studija buvo balta ir švari, pati kaip meno kūrinys… Nesimatė jokio nebaigto darbo ar pradėtos skulptūros, viskas rodėsi išaugę organiškai, susikūrę patys iš savęs ir išbaigta.

Vieną vakarą aš su Diušampu pietavome su Brancusi – intymus pasisėdėjimas, prieš Diušampui išvykstant į Valstijas. Kad įamžintų šį įvykį, Brancusi pastatė kamerą, sakydamas, jog padarys visų mūsų trijų bendrą nuotrauką. Susėdome visi ant rasto, ir Brancusi šalia, laikydamas rankoje jungiklį, gale ilgo laido, ateinančio nuo kameros. Po savaitės, kai Diušampas jau buvo išvykęs, Brancusi davė man kelis nuotraukos egzempliorius, prašydamas vieną pasiųsti ir Diušampui į Niujorką. Mat, jis pats pašto kontorų nemėgsta. Tai buvo visai graži nuotrauka. Džiaugiausi, kad joje esu ir tikėjausi, kad kada nors ji paklius į spaudą. Prie nuotraukos Diušampui prirašiau, jog jis gali ją duoti publikavimui, jei kas nors norėtų imti…

Po kelių mėnesių ji pasirodė Little Review, leidžiamame J.Heap ir M. Anderson, bet ji buvo labai subjaurota: Diušampo ir manęs joje nelikę, Brancusi sėdėjo vienas, su labai sugestyviai išrodančiu jungikliu tarp kelių. Kažkiek laiko aš Brancusi nemačiau, kol vieną vakarą mes visa kompanija sėdėjom kavinėje ir Brancusi atsuko man nugarą. Paskui, pakeldamas stiklą, atsisuko ir pagrasino, apkaltindamas, jog aš jį išstačiau kvailiu – ar aš mačiau Little Review? Aš bandžiau pasiaiškinti, bet iš to nebuvo naudos, Brancusi nesiruošė atlyžti. Jis dar ilgą laiką pyko, kol galiausiai atsileido. Mes susidraugavom iš naujo – jis netgi man pozavo ir aš padariau keletą labai įspūdingų jo portretų. Bet nuo to laiko fotografų ir fotografavimo jis ėmė vengti dar labiau. Jis netgi pats nustojo fotografuoti, apleido savo laboratoriją, kamera liko stovėti apdulkėjus kampe, nuotraukos gulėjo numestos, suglamžytos ar suplėšytos. Kai jo portretą norėjau įtraukti į ruošiamą publikacijai savo fotoalbumą, jis uždraudė.

Brancusi, dirbantis studijoje – kadras iš kino juostos, kurį jis išsirinko pats

Jo portretas tegali būti autentiškas, jei išrinktas iš kino juostos – filmo apie jį – ir jei jis pats jį išrinks. Aš sutikau su viskuo ir atsinešiau savo profesionalią kino kamerą. Nufilmavau keletą metrų juostos, kai jisai tiesiog judėjo po studiją. Mes žiūrėjome ją, projektuojamą iš lėto ekrane, ir jis parodė pirštu kadrą, kuris jam tiko. Aš jį savo knygoje ir panaudojau, nors mieliau būčiau įdėjęs savo darytą jo studijinį atvaizdą. Bet tai buvo nesvarbu, aš buvau pripratęs, jog žmonės turi savo norų ar jiems patinka kas kita, nei man. Aš tik gailiuosi, kad tos nuotraukos nepavadinau „Brancusi autoportretas“.

Steichenas vyko į Valstijas visam laikui, palikdamas savo namus Prancūzijoje, ir Brancusi norėjo susigrąžinti savo skulptūrą, kuri buvo likusi stovėti Steicheno namo sode. Tai buvo medinis stulpas, maždaug trijų metrų aukščio, išpjaustytas taip, jog rodėsi sudarytas iš tarpusavyje į aukštį sujungtų rombų ir vadinosi Kolona be pabaigos. Aš atvažiavau prie Brancusi studijos su savo automobiliu, jis įsėdo nešinas dideliu virvės ritiniu ir pjūklu. Atvažiavus į vietą, tušti namai atrodė labai liūdnai, kaip ir visi apleisti pastatai, kažkokie tušti seni rėmai mėtėsi aplinkui ir sodas buvo užžėlęs piktžolėmis. Bet kolona, išdidi stovėjo viduryje, kaip koks priešistorinis toteminis stulpas, laukiantis ritualo.

Brancusi prisirišo virvę aplink juosmenį, pritvirtino prie jos pjūklą ir ėmė sliuogti kolona aukštyn, statydamas kojas vis ant sekančio rombo. Jis pasiekė beveik viršūnę, pririšo virvės vidurį ant priešpaskutinio rombo, abu laisvi jos galai nukrito ant žemės. Tada nusileido iki pusės ir ėmė koloną pjauti. Ji buvo iš kietmedžio, todėl procesas užtruko gal kokį ketvirtį valandos. Be abejonės, viršutinės dalies spaudimas turėjo pjovimą dar labiau apsunkinti. Bet, pjūvis gavosi idealiai horizontalus ir skulptūra liko stovėti kaip buvus, lyg visai ir nenupjauta. (Man tai priminė kinietį ekspertą mirties bausmių vykdytoją, galėjusį nukirsti pasmerktajam galvą taip, jog ji nenukristų nuo kaklo, ir iš šono žiūrint, rodėsi, jog smūgis buvo netaiklus, bet praėjo pro šalį.

Brancusi tada nulipo žemyn ir, paėmęs virvės galą, nuėjo prie artimiausio medžio. Į jį įsilipęs, pririšo prie šakos. Nulipęs, tada paėmė kitą virvės galą, nuėjo prie medžio kitoje kolonos pusėje, ir padarė tą pačią operaciją. Išlipęs, pastovėjo kurį laiką, pažiūrėjo, pasikasė pakaušį. Jis kažką buvo pamiršęs. Nuėjo į namo vidų ir grįžo su dar viena virve. Vėl įsilipęs į koloną, jis pririšo ją tiesiai virš perpjovimo ir galą irgi numetė žemyn. Nusileidęs, už to galo ėmė palengva, nesmarkiai tampyti. Nupjauta viršutinė dalis pagaliau pajudėjo, nuslydo nuo apatinės ir krito žemyn, dar pakankamai efektyviai prilaikoma virvių, pririštų prie medžių šakų. Tada Brancusi atsigulė šalia likusios dalies ir ėmėsi ją pjauti prie pat žemės, kol ir ją nupjovė. Dar koks pusmetris kolonos buvo įkastas į žemę, jis pasakė, bet tai buvo nesvarbu, tai buvo Kolona be galo, kad ir kokio ilgio ji bebūtų. Sekančią dieną jis pasiųs sunkvežimį šias dvi dalis parvežti. Ir jas visada bus galima sujungti vėl. Vėliau jis buvo padaręs tokią pačią, tik iš metalo (iš tikro tai Rumunijos vyriausybė ją užsakė, pagaminti iš galvanizuoto plieno).

Man Ray ir Brancusi kelia tostą už operacijos sėkmę prie Kolonos be pabaigos apleistame Steicheno sode

Aš stebėjau visą operaciją nepaprastai susidomėjęs. Mano pasiūlyta pagalba buvo atmesta, bet aš nufotografavau koloną prieš ją nupjaunant. Neatsimenu, ar fotografavau ir patį jos perpjovimą, bet visi negatyvai buvo atiduoti Brancusi, jo prašymu, kaip visada (pasirodo, egzistuoja nuotrauka, kur jie abu, dar prieš imdamiesi pjovimo operacijos, kelia tostą už jos sėkmę,. Vert. pastaba). Aš jį laikas nuo laiko aplankydavau iki pirmų II Pasaulinio karo mėnesių, prieš Vokietijai įsiveržiant į Prancūziją. Mes niekada nekalbėjom apie karą – apie politiką jo studijoje nebuvo kalbama iš viso. Tik vieną kartą, užėjus kalbai apie galimybę, kad vokiečiai užims Paryžių, Brancusi labai greitai nutraukė pokalbį, sakydamas, jei atsidurs situacijoje be išeities, tai nusižudys.

Po dešimt metų grįžęs į Prancūziją radau jį kaip ir buvau palikęs, t.y. studija išrodė taip pat, tik jis pats buvo susenęs ir silpnesnis, dirbo visai nedaug. Vieną dieną atėjau jo aplankyti ir radau jį ant stogo, remontuojantį smala stiklinę plokštę. Aš pradėjau jam priekaištauti, kad yra pakankamai stogdengių, kurie gali tą darbą už jį padaryti. Jis atsakė, jog neturi kada laukti, darbininkai yra nepatikimi, neateina kada paprašyti, o kai ateina, tai jų darbas nebūna nieko vertas. Gana greitai po to išgirdau, jog jis dirbo studijoje, parkrito ir susilaužė klubą. Ilgą laiką gulėjo ligoninėje, bet atsistatė, grįžo į studiją, kur tada juo jau rūpinosi jauna tautiečių, rumunų pora.

Kai Brancusi mirė, nuėjau į Monparnaso kapines. Stovėjau ilgoje eilėje tarp jo gerbėjų, padėjau ant jo karsto baltą gvazdiką, prieš jį nuleidžiant į duobę. Atvyko Rumunijos ambasados delegacija su dideliu vainiku, iš įvairių vietų pasigirdo nepasitenkinimo šūksniai – šalis iš už Geležinės uždangos. Visa tai paliko labai slegiantį įspūdį, aš nusprendžiau nuo tada daugiau į laidotuves neiti.

vertė: Gaiva Paprastoji