infa.lt

Arvydas Daunys. Informacinis karas – nugalėtojas pasiima viską

16 sausio
16:16 2019

Arvydas Daunys

Informacinis karas – tai realus karas su savo strategija, taktika ir laimėjimais. Kartais priziniame fonde guli visa šalis. Kaip mūsų Lietuvos atveju. O mes – kaip to prizo dalis, jei nesiryšime tapti to karo dalyviais.

Neseniai teko skaityti (tai ir tapo straipsnio pavadinimo pagrindu), jog informaciniame kare nugalėtojui tenka viskas, o pralaimėjusiam lieka tik tai, kas nebuvo reikalinga nugalėtojui, ir tą patvirtina visa istorija, rodanti, jog tik lokalių karų atvejais, nesant bendro informacijos lauko, karo baigtį lemdavo gausesnės kariuomenės pajėgos ar geresnis jos aprūpinimas ir/ar dalinių judėjimo taktika ir karo veiksmų strategija.

Jau viduramžiais politiniai lyderiai puikiai suprato, jog neskaitant gausesnės kariuomenės ir jos apginklavimo labai didelę reikšmę turi savo tikslų išaukštinimas ir priešo sumenkinimas.

Pavyzdžiui, visi religiniai karai rėmėsi būtent tuo, o priešpriešos priežastis buvo įvardinama kaip jų oponentų religinė kryptis neatitinkanti D-vo kelio.

Ir šiuose karuose, dažniausiai, karo baigtį lemdavo ne karinė jėga, o būtent informacinio karo vedimo sugebėjimai. Vienas ryškiausių to pavyzdžių būtų Jeruzalės sugriovimas senovės Romos karo pajėgomis, tačiau visiškas romėnų pralaimėjimas ideologiniu požiūriu, kai galingų Romos dievų panteoną sugriovė vienas vienintelis pačių romėnų vietininko Poncijaus Piloto nukryžiuotas Jėzus Kristus, vėliau tapęs vieninteliu Romos garbinamu dievu, o pati Roma – krikščionybės centru.

Laimėtas mūšis, tegu net didelis, dar nereiškia laimėto karo. Ypač, kai kalba eina apie informacinį karą, kuriame iš esmės viską lemia žinios, o ne grubi fizinė ar karinė jėga.

Tuo buvo galima įsitikinti JAV ir Vietnamo karo metu, kai pusė Vietnamo išplėšė pergalę prieš kitą pusę, kuri buvo sąjungoje su JAV bombonešiais ir napalmu. Tiesiog pasaulis stojo į skriaudžiamojo pusę ir.. finalas buvo nulemtas. Svarbiausia čia buvo įrodyti kuri pusė iš tiesų skriaudžiama. Prisiminkime, tuo metu TSRS, kuri palaikė tą skriaudžiamąją puse, demonizuojama nebuvo. Ji tą karą laimėjo. Tuo metu.

Tačiau pralaimėjo informacinį karą gerokai vėliau, kai įžengė į Afganistaną. Ten nepadėjo nei gerokai pranašesnės karo pajėgos ir ginklai, nei statomos mokyklos ir ligoninės. Pasaulis pasmerkė tą karą, ir jis buvo pralaimėtas.

Keliais metais vėliau TSRS pralaimėjo ir savo nuosavą informacinį karą, kuris pasaulyje labiau žinomas, kaip „šaltasis karas“, tačiau reikėtų pastebėti, jog jis vyko ir pačios šalies viduje. Žmonės jau nebetikėjo visuotine „pasaulinės revoliucijos ir komunizmo pergale“, nebetikėjo TSKP suvažiavimų skelbiamais laimėjimais, o požiūris į pačią TSRS ir jos skleidžiamą ideologiją nuolatos smuko. Ir to negalėjo sustabdyti jokia jėga. Praregėjimas ateina ir griauna viską, ant ko anksčiau laikėsi sistema.

Reikia pastebėti, jog praregėjimo procesas interneto amžiuje vyksta kur kas sparčiau ir didesniu mastu. Tuo mes galime įsitikinti prisiminę Sąjūdžio pirmuosius mitingus prieš pat TSRS griūtį – koks pakilimas, kokios viltys ir tikėjimas švietė žmonių veiduose. Tada niekas nekalbėjo apie pinigus ir pelną – tada buvo kalbama apie idealus – Tautą, suverenią valstybę, nepriklausomybę ir visuotinę gerovę, ir, be abejo, – sąžiningus valdžios atstovus bei politiką.

Į tų pačių vilčių ratą patenka ir Europos Sąjunga, pradžioj planuota kaip ekonominė bendrija bendromis sienomis, jokiais būdais nesikėsinsianti į valstybių suverenitetą.

Nepraėjo nė 30 metų ir interneto dėka informacinio karo bangos išplovė į paviršių pirmąsias jo aukas – nepriklausomybę, suverenitetą, Konstitucinę viršenybę, šeimos institutą, dorovinius pamatus ir ..ir.. ir… Ir žmonės suprato – vyksta karas, kuriame taikinys – jie patys. Jų protai, dvasios…

Ir štai prieinu prie to, dėl ko iš esmės ir pradėjau šį rašinį – prie mūsų valstybės galimybių ir rizikų.

Visą šį nepriklausomybės laikotarpį vykstantis šalyje informacinis karas didelių permainų politiniame gyvenime neatnešė – partijos žadėjo gyvenimo gerėjimą, keikė Rusiją ir stengėsi daryti viską, kad visuomenė gautų kuo mažiau tikros informacijos apie šalyje vykstančių procesų priežastis, jų pasekmes valstybei ir atskiriems žmonėms, ir/ar kaltininkus. Kai kuriais atvejais buvo įžūliai ir visiškai akiplėšiškai meluojama – pavyzdžiui įvedant eurą, kad kainos nekils.

Visą laiką nuolat atsirandančių vidinių problemų kaltininke buvo nurodoma Rusija, o tie, kas tuo netikėjo buvo įvardijami kaip rusų agentai, ir net tie sprendimai, kurie būdavo priimami šalies viduje buvo išvartomi taip, lyg jų priežastis būtų Rusija. Vienas iš tokių sprendimų – „Independence“, kurį galėtume priimti kaip Rusijos politikos pasekmę, jei ne vienas bet – jos pirkimo sąlygos ir kaina bei neigiamas ekonominis efektas buvo sumąstyti ir įgyvendinti Lietuvoje – pikti liežuviai plaka, jog Lietuva galėjo nusipirkti tokį laivą už trigubai mažesnę kainą.

Informacinis karas mūsų šalyje nesustoja nei minutei, ir net tada, kai atrodo žiniasklaida nieko neskelbia – ji ir jos savininkai bei finansavimo ir informacijos šaltiniai ruošiasi, laukia reikalingo momento, kad naujos informacijos pliūpsnis duotų kuo optimaliausią rezultatą.

Tuo tarpu mūsų kaimynė, Rusija (ir tolimoji Kinija), įstatymu jau draudžia valdžios ir valstybės kritiką, daugybė žmonių ten yra teisiami už tai, kad socialiniuose tinkluose pasidalino kitų žmonių išplatinta informacija, o pati Rusijos valdžia kuria planus, kaip uždrausti nepriklausomą internetą, kaip jį apskritai atriboti nuo globalaus tinklo. Apie tą plačiai rašo patys Rusijos tinklaraštininkai.

Atrodo koks mūsų reikalas, ką ten daro Rusija?

Reikalas pasirodo labai artimas, nes, kaip ir Rusijoje, nesugebėdama adekvačiai reaguoti į pralaimėjimus informacinio karo fronte, mūsų valdžia eina Rusijos pėdomis, ir jau seniai – žada drausti tai, kas Rusijoje jau uždrausta – valdžios kritiką, nepasitenkinimą valstybės santvarka, krašto gynyba, politine sistema ir t.t. Plačiau čia. Ir už draudimų nepaisymą žadama rimtai bausti.


Ką tas rodo?

Kad informacinis valstybę atstovaujančios valdžios karas prieš savo visuomenę pralaimimas visuose frontuose jau akivaizdu – dezinformacija ir melas nebepraeina, nacionaline TV tiki tik vienetai, – tai tie, kurie neturi kitų informacijos šaltinių, Seimo reitingai smukę, liaudies žodžiais tariant – „žemiau plintuso“, ten pat ir teismų reitingai. Konstitucinis teismas saviškiais reitingais bando pramušti kažkelintą dugną, išsireiškęs, jog „konstitucinė šeimos samprata lyties atžvilgiu – neutrali“.

Tokioje situacijoje esant valdžia negali adekvačiai susivokti ko imtis – informacijos gavimą gali uždrausti tik iš Rusijos kanalų, dėl ko aktyviai kovoja konservatoriai, pamindami demokratijos garantuojamą visų žmonių teisę laisvai gauti ir skleisti informaciją, motyvuodami tą tuo, jog ta laisva informacija griauna pačios demokratijos pagrindus – genialus argumentas informacinio karo požiūriu.

Todėl, negalint uždrausti informacijos gavimo imamasi bandyti drausti ją platinti, kas yra dar labiau katastrofiška, kalbant apie pačius demokratijos principus, kuriuose apriori sakoma, jog cenzūra negalima, – galioja žodžio, nuomonės laisvė, pliuralizmas ir t.t. Ir visa tai atsitrenkia į valdančiųjų siekį savo adresu girdėti tik pagyras ir liaupses.

Ir čia, reikia pastebėti, jog daugumoje klausimų konservatoriai su valstiečiais pjaunasi kaip šuo su kate, liaudiškai tariant, tačiau cenzūros ir laisvo žodžio klausimu – jie visiški bendraminčiai ir netgi bendražygiai.

Du bendrai ir vienu metu Seimo svarstymui pateikti žodžio laisvės suvaržymo projektai kažką sako.

Jie sako paprastą dalyką – šios dvi partijos turi ką slėpti ir nori, kad tai, kas bus apie jas rašoma praeitų cenzūros filtrą. Jų nestabdo net tai, jog jų siekis vienas prie vieno sutampa su Rusijoje jau galiojančia tvarka, kurią abi partijos pasikeisdamos smerkia – viena daugiau, kita mažiau. Paradoksas? Ne. Informacinis karas. Kurio metu vyksta tai, ką matome, nors ne visada suprantame.

Kadangi beveik visi informaciniai karai baigdavosi esamos sistemos griūtimi, panašu, jog mes esame jau finalinėje tiesiojoje, kur apsimetinėti nebėra prieš ką, norisi bent kiek atidėti tą neišvengiamą triuškinantį finišą, kurio juostelė jau plevėsuoja toli priešakyje, uždraudžiant, uždraudžiant ir dar kartą ką nors uždraudžiant.

Todėl imamasi tokių beviltiškų strategijos požiūriu žingsnių, kaip informacijos prieinamumo ribojimas, kai interneto amžiuje tai yra visiškai nerealu. Ypač, jei karas vykdomas prieš savo visuomenę, nuo kurios nieko paslėpti neįmanoma.

Prieita net iki to, kad plačiai nuskambėjusios įvaikinimo byloje, kurioje 9-erių metų mergaitė įvaikinama Naujojoje Zelandijoje, – teismo sprendimas nėra prieinamas visuomenei.Mergaitės brolio advokatas negali apskųsti ar kažkaip reaguoti į teismo sprendimą, nes jo neturi. Informacija slepiama motyvuojant tuo, jog ginami nepilnametės ir jos įvaikintojų interesai, neatsižvelgiant į tai, jog procese dalyvaujančios kitos pusės negali ginti savo teisėtų interesų teisėtu teisiniu keliu.

Situacija tampa įtempta ir tą įtampą didina tie, kas atvirkščiai, turėtų ją normalizuoti, nes turi tam daugiausia galimybių.Informacinis karas nepalieka daug pasirinkimų, nes kiekvienas pralaimėtas epizodas – negrįžtamas.

Ir dabar vienintelė galimybė kažkiek normalizuoti situaciją – tai elgtis taip, kad nereikėtų nieko slėpti, – tai yra vykdyti savo rinkiminius pažadus, o ne informacijos cenzūrą ar apskritai jos slėpimą.

Antraip situacija taps nekontroliuojama, – žmonės ims kalbėti Ezopo kalba, kurią supras visi, o cenzūruoti bus neįmanoma, o rinkimų rezultatai taps neprognozuojami, panašiai, kaip šiandien jau vyksta likusioje Europoje, kur šalių nacionalinės politinės jėgos ant nusivylusių rinkėjų pečių veržiasi į Europos Parlamentą keist jėgų pusiausvyrą.

Ir tai demonstruoja, jog Europos mastu vedamą informacinį karą politinis elitas beviltiškai pralaimi. Ir tik laiko klausimas kada nugalėtieji suklups prieš nugalėjusią daugumą. Ir tada ilgą laiką skriaudžiamų tautų pyktis gali būti baisus. Istorija tą ne kartą parodė.

Lietuvos laukia ne kitokia baigtis. Lietuviai dar nepamiršo, kad prieš 30 metų stovėjo Baltijos kelyje. Ir pastaruoju metu tie prisiminimai vis dažniau iškyla atmintyje, sulyginant anuomet sklandžiusias viltis ir šiandienę realybę. Ir tų skirtumų jokia propaganda užtušuot negali. Ore tvyro negeros nuotaikos, kurias nuolat pakursto idiotiški sprendimai.

O gal tiesa tai, jog kai D-vas nori kažką nubausti – pradžioj atima protą?

Sekite autorių Facebook

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 582

Žymos:

Atsiliepimų 4

  1. Algirdas    -  2019-01-16, 17:29

    Jokiame kare nugalėtojų nebuvo ir nebus. Karuose būna tik pralaimėjusieji.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Algirdas    -  2019-01-16, 19:04

    Tai šitaip yra Lietuvoj Arvydai. Europos mastu jau planuojama apmokestinti dalijimąsi nuorodomis ir bus mėginama int. svetainių savininkus padaryti atsakingais už jų svetainėse naudotųjų talpinamą turinį saugomą autorių teisių. Įsivaizduojat ką tas reikštų jums kaip svetainės savininkui? Kam internetas tada? Kai laisvė uždraudžiama laisvas bus tik esantis už įstatymo ribų. Taigi į pogrindį. Na, o jeigu norit galit vėl mėgint protestuot, piktintis, maž susimylės ponas…

    Atsakyti į šį komentarą
  3. regis    -  2019-01-17, 09:27

    Teisingos autoriaus mintys visumoje ir apibendrinanti eilutė, kad dievas jiems atėmė protą. Atpildas netoli. Nes kitaip, kaip absurdu paskutinių valdžios ir teismų sprendimų pavadint neįmanoma. Jie realūs bepročiai.

    Atsakyti į šį komentarą
  4. Laima    -  2019-01-17, 14:23

    Dėkoju autoriui, puikus straipsnis.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Už ką balsuotumėte prezidento rinkimuose, jei vyktų šiandien?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
A5

"Lietuva be miškų, be kelių, be mokyklų, be smulkaus verslo ir be ateities !" su...

Jei tikėti tik tuom ką matei, tai(nerandu žodžių, padėk)...

Gal paspringai bevardindamas kad iki Lietuvos nedasikasei......

Apie totalinę rusofobinę LT šizofreniją: lebionka.blogspot.com/2023/10/valdas-anelauskas-zombiu-lietuva.html...

Mes stojom i nato kad būtume apginti o db jau ir pulti norime)))...

Ginklų pramonė labai pelninga, kas turit pinigų ir galit - investuokit, daug uždirbsite. Tik nereikia...

Fu

Jei prievartauja nes neturi merginos tai sprendžiama labai paprastai, neturės kuo prievartauti tai ir merginu...