infa.lt

Mirties viešnagė

05 lapkričio
01:01 2016

Mirties metamorfozės

–  Jūs – kalvis?
Balsas už nugaros nuskambėjo taip netikėtai, jog kalvis net krūptelėjo. Juk jis net negirdėjo, kad durys į dirbtuves būtų atsidariusios ir pro jas būtų kažkas įėjęs.
– O belstis nebandėte? – nedraugiškai atsakė jis, supykęs ir ant savęs, ir ant tylaus lankytojo.
– Belstis?? Hmm… Ne, nebandžiau – atsiliepė balsas.
Kalvis sugriebė nuo stalo skudurą ir valydamas rankas lėtai apsisuko, galvoje jau repetuodamas pamokslą, kurį ruošėsi išsakyti šiam nepažįstamajam į akis. Bet žodžiai taip ir liko kažkur pasąmonėje, o liežuvis tapo kaip medinis, nes prieš jį stovėjo labai neįprastas klientas.
– Jūs negalėtumėte pataisyti man dalgio? – moterišku, tačiau truputį užkimusiu balsu paklausė lankytoja.
– Viskas, taip? Galas? – numetęs skudurą kažkur į kampą atsiduso kalvis.
– Dar ne viskas, bet kur kas blogiau, nei anksčiau, – atsakė Mirtis.
– Logiška, – sutiko meistras, – nepasiginčysi. Ką man dabar reikia daryti?
– Pataisyti dalgį, – kantriai pakartojo Mirtis.
– O vėliau?
– O vėliau išgaląsti, jei tai įmanoma.
Kalvis žvilgtelėjo į dalgį. Iš tikrųjų, ašmenys buvo jau išlūžinėję ir iš tiesių virtę banguotais.
– Tai suprantama, – linktelėjo jis, – o man ką daryti? Melstis ar daiktus kokius rinkt? Aš juk pirmą kartą, taip sakant, tvarkos nežinau…
– A-a-a Štai jūs apie ką, – Mirties pečiai sudrebėjo nuo begarsio juoko, – ne, aš ne jūsų atėjau. Man paprasčiausiai reikia dalgį sutvarkyti. Sugebėsite?
– Tai aš nemiriau? – nepastebimai apsičiupinėdamas save paklausė kalvis.
– Jums geriau matyti. Kaip jūs jaučiatės?
– Na, lyg ir normaliai.
– Nepykina, galva nesvaigsta, niekas neskauda?
– Ne-nee, – įsiklausydamas į savo vidinius pojūčius, neužtikrintai pasakė kalvis.
– Tokiu atveju jums nėra dėl ko nerimauti, – atsakė Mirtis ir ištiesė jam savo dalgį.

Paėmęs jį savo čia pat apmirusiomis rankomis, meistras ėmė apžiūrinėti įnagį iš visų pusių. Darbo ten buvo maždaug pusvalandžiui, bet mintis apie tai, kas stovės jam už nugaros ir lauks darbo pabaigos, automatiškai darbo laiką prailgino mažiausiai pora valandų.
Žengdamas vatinėmis kojomis kalvis priėjo prie priekalo ir paėmė į rankas plaktuką.
– Jūs gal.. Prisėskite. Nestovėsite juk visą laiką? Į savo balso intonaciją jis pasistengė įdėti visą savo svetingumą ir geranoriškumą.
Mirtis linktelėjo ir atsisėdo ant suolelio, atsirėmusi nugara į sieną.

Darbas ėjo link pabaigos. Ištiesinęs dalgio ašmenis, kiek tai buvo įmanoma, kalvis paėmė į rankas galąstuvą ir pažiūrėjo į savo viešnią.
– Jūs atleiskite man už tiesmukiškumą, bet aš tiesiog negaliu patikėti tuo, jog laikau rankose įrankį, kurio pagalba buvo nudaigota tiek gyvybių! Nė vienas ginklas pasaulyje nesugebės susilyginti su šiuo. Tai iš tiesų neįtikėtina.

Mirtis sėdėjusi ant suolelio atsipalaidavusia poza ir žvalgiusis po dirbtuves, pastebimai įsitempė. Tamsus gobtuvo ovalas pasisuko į kalvio pusę.
– Ką jūs pasakėte? – tyliai ištarė ji.
– Aš pasakiau, jog man sunku patikėti, kad laikau rankose ginklą, kuris…
– Ginklą? Jūs pasakėte ginklą?
– Gal aš ne taip išsireiškiau, tiesiog…
Kalvis nespėjo pabaigti. Mirtis žaibišku judesiu pašokusi iš vietos atsidūrė tiesiai prieš jo akis. Gobtuvo kraštai lengvai virpėjo.
– Kaip jūs manote, kiek žmonių aš užmušiau? – sušnypštė ji pro dantis.
– Aš… Aš nežinau, – nuleidęs akis išspaudė iš savęs meistras.
– Atsakyk! – Mirtis suėmė jį už smakro ir pakėlė galvą aukštyn, – kiek?
– Ne – nežinau…
– Kiek? – išrėkė ji tiesiai į veidą kalviui.
– Tai iš kur man žinot kiek jų buvo? – bandydamas atitraukti žvilgsnį į šalį ne savo balsu sušnabždėjo kalvis.
Mirtis paleido jo smakrą ir keletą sekundžių patylėjo. Po to sulinkusi ji grįžo prie suolelio ir sunkiai atsidususi atsisėdo vėl.

– Reiškia tu nežinai kiek jų buvo? – tyliai ištarė ji, ir nelaukdama atsakymo tęsė toliau, – o ką, jei aš tau pasakyčiau, jog aš niekada, girdi? Niekada nenužudžiau nei vieno žmogaus. Ką tu į tai pasakysi?

– Na… O kaip gi?…
– Aš niekada nežudžiau žmonių. Kam man tą daryti, jei jūs ir patys puikiai susitvarkote su šia misija? Jūs patys žudote vieni kitus. Jūs! Jūs galite nužudyti dėl popierėlių, iš pykčio ir neapykantos, jūs net galite nužudyti tiesiog taip – pramogos dėlei. O kai jums to pasirodo maža, jūs sukeliate karus ir žudote vieni kitus šimtais ir tūkstančiais. Jums tas tiesiog patinka. Jūs priklausomi nuo svetimo kraujo. Ir žinai kas yra bjauriausia visame tame? Kad jūs net patys sau negalite to pripažinti!

Jums paprasčiau visu tuo apkaltinti mane, – ji trumpam nutilo, – tu žinai kokia aš buvau anksčiau?Aš buvau graži mergina, aš sutikdavau žmonių sielas su gėlėmis ir lydėdavau juos iki tos vietos, kur jiems skirta būti. Aš jiems šypsodavausi ir padėdavau pamiršti tai, kas su jais įvyko. Tai buvo labai labai seniai… Pažiūrėk kokia aš tapau!

Sulig paskutiniais žodžiais ji pašoko nuo suolelio ir nusimetė gobtuvą.
Prieš kalvio akis iškilo raukšlių išvagotas senolės veidas. Reti žili plaukai kabėjo susivėlusiomis sruogomis, sutrūkinėjusių lūpų kraštai buvo nenatūraliai nuleisti į apačią, apnuogindami apatinius dantis, kreivomis nuotrupomis pasirodančiais pro lūpas. Bet baisiausios buvo akys. Visiškai bespalvės, nieko neišreiškiančios akys, žiūrėjo į kalvį.

– Pažiūrėk į ką aš pavirtau! O žinai kodėl? – ji žengė žingsnį meistro pusėn.
– Ne, – susigūžę nuo jos žvilgsnio papurtė jis galvą.
– Suprantama, kad nežinai, – nusišaipė Mirtis, – tai jūs mane tokia pavertėte! Mano akyse motina žudė savo vaikus, brolis žudė brolį, aš mačiau, kaip žmogus per vieną dieną gali nužudyti šimtą, du šimtus, tris šimtus žmonių!.. Aš raudojau matydama visa tai, aš klykiau nesuprasdama, nuo neįmanomo to kas vyksta, aš rėkiau iš siaubo…
Mirties akys sublizgėjo.
– Aš pasikeičiau savo puikią suknelę į šiuos juodus rūbus, kad ant jų nebūtų matyti kraujo tų žmonių, kuriuos aš lydėdavau. Aš užsidėjau gobtuvą, kad žmonės nematytų mano ašarų. Aš daugiau nedovanoju jiems gėlių.
Jūs pavertėte mane monstru. O po to apkaltinote visomis nuodėmėmis. Žinoma, juk tai taip paprasta… – ji įbedė į kalvį nemirksintį žvilgsnį, aš lydžiu jus, rodau jums kelią, aš nežudau žmonių. – Gražink man mano dalgį, kvaily!

Išplėšusi iš kalvio rankų savo įrankį Mirtis apsisuko ir nuėjo durų link.
– Galima vieną klausimą, paskutinį? – pasigirdo balsas iš paskos.
– Tu nori paklausti, kam man tada dalgis? – sustojusi prie atvirų durų, tačiau neapsisukdama ištarė Mirtis.
– Taip.
– Kelias į rojų… Jis jau seniai apžėlė žole.

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 804

Žymos:

Atsiliepimų 2

  1. anoniminis    -  2019-11-10, 12:52

    Nuostabi paskutine mintis

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Alina    -  2019-11-25, 23:21

    Ištikrųjų mes žmones žemėje pasidarėme velniais…O mirtis tapo išganymui ..Kažkaip net suvirpino širdį ….

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...