infa.lt

Kaip mes programuojame savo vaikus

26 kovo
04:00 2015

paveikslėlisKeturiasdešimtmetė moteris man pasakojo, kaip vieną kartą vaikystėje jos griežta mama aprengė ją nauja suknele ir išsiuntė pasivaikščioti į gatvę, griežtu balsu sakydama: „Ateisi murzina – užmušiu!“. Ji išėjo į kiemą ir iš pradžių bijojo padaryti nors vieną netinkamą judesį, su siaubu įsivaizduodama kas baisaus gali nutikti suknelei.
Tačiau vėliau į kiemą išėjo vaikai, prasidėjo žaidimai.

Palaipsniui baimė buvo pamiršta ir ji žaidė kaip visi vaikai. Žaidžiant, vaikiško susistumdymo metu, kažkas ją stumtelėjo. Ji suklupo, pargriuvo, stodamasi užmynė suknutės kraštą. Pasigirdo plyštančios medžiagos garsas ir ji pamatė savo suknelę – ištepliotą, su nuplėštais apsiuvais. Siaubo pojūtį ji prisiminė visą savo gyvenimą – juk buvo įsitikinusi, kad dabar ją mama užmuš. Ji pradėjo verkti ir verkė taip beviltiškai, jog kitos mamos buvusios kieme susirinko aplink ją ir ėmė raminti. Tačiau niekas negelbėjo, kadangi vaikutis žinojo, jog mama ją užmuš.

Įsivaizduokite, kokį sukrėtimą ir siaubą patyrė mergaitė, jeigu suaugę žmonės supratę dėl ko ji taip verkė, netgi liovėsi įkalbinėję nusiraminti ir ėmė ieškoti išeities. Ją atvedė į vienos moters namus, ten nuvilko suknelę, išskalbė, išlygino, kad išdžiūtų. Tada ją nuvedė į gretimą gatvę, kurioje buvo mados atelje. Joje moterys atelje darbuotojams paaiškino situaciją – ir nuplėštas apsiuvas buvo prisiūtas taip, kad neliko net žymės. Ir tik po to, kai mergaitė įsitikino, jog nieko nematyti, ji nusiramino.

Aš aprašiau šią situaciją tam, kad jums paaiškinti – Mes vaikams – reikšmingi žmonės. Todėl mūsų nuomonė, vertinimai, kuriais jie tiki kaip vienintele tiesa apie juos, kartais jiems skamba kaip nuosprendis. Ypač, kai mes jiems tai sakome dažnai, nurodydami į kokias nors jų savybes, sugebėjimus ar negebėjimus. Jie iš tiesų mumis tiki. Ir mano, kad mūsų nuomonė apie juos yra galutinė, kaip diagnozė, kurią jiems nustatėme. Viena mama man liūdnu balsu, praradusi viltį sakė:
– Blogai prisimena eilėraščius. Visai neturi atminties!

ir aš eilinį kartą įsitikinau, kaip lengvai ir nemąstydami tėvai nustato savo diagnozes, pasmerkdami vaiką patikėti ir patvirtinti šias diagnozes.
– Tačiau dėl to, kad jūs tą sakote savo vaikučiui, jis geriau neprisimins, – kiekvieną kartą man teko sakyti. – Priešingai, jūsų dėka jis žino, kad jis blogai prisimena, kad jis neturi atminties… Jis tai vertina kaip galutinę išvadą apie jį.

Nustatydami tokias „diagnozes“ mes atimame iš mūsų vaikų augimo, kažkokių gebėjimų atradimo galimybę. Aš prisimenu, kaip kiekvieną kartą nustebdavau matydama anūko piešinius, – ilgą laiką jis piešdavo „tepliones-maliavones“, kurias piešia mažyliai, o ne jo amžiaus vaikai. Jo bendraamžiai vaikų darželyje jau piešė detalius piešinius parodydami net perspektyvą, nupiešdami veidų išraiškas, – jis gi piešdavo žmogų pagal principą – taškas, taškas, du rutuliukai, burnytė, nosytė, agurkėlis… Aš supratau, kad kažkuri smegenų struktūros dalis darpaveikslėlis nesusiformavo, todėl jis taip primityviai ir savo amžiui „neteisingai“ piešia. Ir niekas iš mūsų, suaugusiųjų, nesakė – tu nemoki piešti… Ėjo laikas ir mums nepastebimai staiga vaikutis ėmė piešti perteikdamas ir perspektyvą, ir mastelį, ir veido išraiškas. Tiesiog niekas nenustatė jam „galutinės“ diagnozės, atimdamas iš jo perspektyvą išmokti piešti.

Kiek kartų pasiūlydama suaugusiems ką nors nupiešti atliekant kokius nors pratimus, girdėjau: aš nemoku piešti! – „Iš kur tu tai žinai? – klausiau. – Kas tau tai pasakė? Tu tiesiog pradėk – tu negalėsi nemokėti! Nemoka tik tie, kurie žino, kad nemoka ir jau nebando…“. Ir iš tiesų, kartais pasitreniravę kelias dienas žmonės išmoksta piešti! Kadangi paprasčiausiai atšaukia „diagnozę“, kuri jiems buvo nustatyta vaikystėje.

Dažnai būtent mūsų tėvų „diagnozės“ priveda prie sunkesnių pasekmių, nei gebėjimas arba negebėjimas ką nors daryti. Mūsų nuomonė ir vertinimas kartai sukelia vaikams nerimą, nepasitikėjimą savimi, norą tiesiog nuleist rankas, savęs pasmerkimą. Netgi atrodytų nekaltas mūsų pasakymas: „Na ir ką tu iškrėtei? Ką tu padarei, aš tavęs klausiu!“ pasakytas sunerimusiu balsu, ne dėl tokio jau ir svarbaus vaikučio poelgio, sukelia jam jausmą, kad nutiko kažkas baisaus. Vėlgi, kartais net netrokšdami to, mes sukeliame vaikui pojūtį, kad nutikusio įvykio neįmanoma atitaisyti, pasmerkimą, kad jis iškrėtė tai, ko neįmanoma pakeisti!

Tai gali privesti prie tikros tragedijos (ir tokių atvejų būna!) – vaikučio savižudybės, kai jis nebegali gyventi su savo kaltės ir blogumo pojūčio našta, kuri jam buvo įteigta, tegul ir nesąmoningai, netyčia to nenorint, jį smerkiančių tėvų. Mes lyg pasmerkiame vaikutį tam tikram elgesiui, pranešdami jam galutines išvadas apie jį ir jo poelgius.

Aš ne kartą girdėjau suaugusių žmonių pasakojimus, kai jiems jau suaugus, juos „persekioja“ tokie tėvų „nuosprendžiai“. Kaip mamos nuolat vaikystėje sakomas pastebėjimas: „Dieve! Ir už ką man tokia bausmė!“ – ilgus metus iššaukdamas žmoguje kaltės, nepasitikėjimo savimi jausmą, netgi baimę kurti su partneriu rimtus santykius. Iš tiesų – kam reikia tokiu bausmių! Kam gi savimi – tokiu – kitiems žmonėms gadinti gyvenimą? Kaip mamos „pranašystė“: „Nieko gero iš tavęs neišeis!“, pasakyta dėl vaikiškų išdaigų ir nepaklusnumo – persekiojo žmogų visą gyvenimą.

Ir kiekvienos nesėkmės, taip būdingos kiekvienam žmogui gyvenančiam savo gyvenimą atveju, tie žodžiai išplaukdavo galvoje kaip nuosprendis – sakė juk mama, kad nieko gero iš manęs neišeis… Kaip „pranašystė“: „Tokio chuligano kaip tu, kalėjimas laukia nesulaukia!“ – tiesiogine prasme išsipildė – anksčiau ar vėliau žmogus papuldavo į kalėjimą. Ir kiek jų, papuolusių į kalėjimą, vaikystėje buvo užprogramuoti tėvų, nustačiusių savo vaikams tokią baisią „diagnozę“!.

Suvokdami mūsų pranašiškus, „kūrybinius“ gebėjimus, turime suprasti – vaikutis neturi sužinoti iš mūsų apie tokius neperspektyvius jo gyvenimo scenarijus! Mylėti vaikutį – reiškia išmokyti jį kiekvienoje situacijoje, net patyrus nesėkmę, – matyti perspektyvą, tikėti savimi. Ieškoti ir rasti išeitį kiekvienoje situacijoje. Sutikite, jūs, kaip suaugęs žmogus, gyvenantis suaugusių gyvenimą, žinote kaip tai svarbu. Kaip svarbu nenuleisti rankų, kad ir kokia sunki būtų situacija. Kaip svarbu tikėti, kad viskas tikrai bus gerai… Tačiau tam reikia suteikti galimybę vaikučiui pamatyti išeitį, fakto, poelgio „nebaigtumą“.

Pagelbėti jam suprasti, kad viskas gali pasikeisti, kad jis turi galimybę ištaisyti klaidą, tapti geresniu, stipresniu. Juk mes suaugusieji žinome, kad viskas kinta, kad viskas „nebaigta“. Būtent šiomis žiniomis mums reikia pasidalinti. Apie tai mes turime jiems papasakoti. Ir niekas, išskyrus mus pačius, negali to papasakoti mūsų vaikams, kad jie turi galimybę likti gerais netgi po blogų poelgių. Galbūt tai vienas iš svarbiausių įsivaizdavimų, kurį mes turime suformuoti savo vaikuose ir kuris gyvenime juos iš tikrųjų palaikys. Už kurį jie bus mums iš tiesų dėkingi.

O tam vėlgi būtina vaikučiui padėti suvokti savo poelgių priežastį – tada lengviau bus suprasti, kaip pakeisti situaciją, kur surasti išeitį. Ir čia vėlgi, reikia turėti savo gerąjį požiūrį į vaikutį. Kaip į gerą vaiką, o ne kaip į nusikaltėlį, kurio laukia nesulaukia kalėjimas!

Būtent šie paaiškinimai ir tikėjimas geru vaiku, kuris netgi, jei ir pasielgs blogai, turi galimybę pasitaisyti ir likti geru žmogumi – tai yra tikroji meilės išraiška! Vaikutis kandžiojasi – reikia jam pasakyti, kad jis greitai užaugs ir liausis kandžiotis. Kad visi maži vaikai kandžiojasi, tačiau vėliau liaujasi. Vaikutis paėmė svetimą daiktą – kadangi dar mažas ir nesugeba pasipriešinti savo norams. Tačiau jis būtinai užaugs ir sužinos, kad kiekvienas žmogus turi savų daiktų ir juos imti galima tik atsiklausus, ar leidžia tas žmogaus paimti jam priklausantį daiktą. Jis būtinai to išmoks ir užaugs sąžiningu žmogumi.

Vaikutis susimušė, taip gynė-pristatė save. Tačiau su laiku supras, kad pastovėti už, pristatyti save galima ir nesimušant. Jis išmoks susikalbėti, išsirinkti draugus, su kuriais neteks muštis. Vaikutis įžeidė suaugusį, tačiau jis būtinai išmoks elgtis taip, kad neskriaustų kitų žmonių, kad neišlietų savo blogos nuotaikos kitų atžvilgiu. Visa tai ateina su amžiumi.

Vaikutis turi sužinoti, kad jis – normalus. Kad jis – „toks“. Tiesiog kažko dar neišmoko, kažkur pasielgė neapgalvotai. Tačiau jis turi galimybę ištaisyti visas savo klaidas. Jis turi pokyčių galimybę. Mes turime padėti vaikams suprasti, kad visi keičiasi. Kad jo drovumas su laiku praeis, kad jis būtinai susiras draugų, kad „dvejetą“ jis būtinai ištaisys, kad po meilės „be atsako“ – būtinai ateis kita, kad gyvenimas niekada nesibaigia, kol tu esi gyvas…

Štai kodėl, vėlgi mums, suaugusiems, – svarbu prisiminti save mažais. Mums reikia pasakyti savo vaikams, kad mes juos suprantame, nes patys vaikystėje kartais pasisavindavome svetimą arba apgaudinėjome, mušėmės arba gaudavome dvejetus.

Tačiau mes užaugome geri, normalūs žmonės. Mes savo vaikams turime būti perspektyvos gyvenime pavyzdys. Štai kodėl turime prisiminti savo vaikystę ir apie ją kalbėti su savo vaikais. Apie meilę, kuri mums baigėsi liūdnai, apie savo pergyvenimus, kurie su laiku praėjo. Apie savo drovumą, kuris su laiku praėjo. Apie mūsų konfliktus su bendraamžiais, su kuriais vėliau susitaikėte. Prisiminti apie didelę ŽODŽIO JĖGĄ, ypač apie TĖVŲ ŽODŽIO. Ir kad ir kas benutiktų gyvenime – išmokykite savo vaikus: Visada yra galimybė pasikeitimams į gera!

Pagal kramola.info parengė: Edita Sabaitė

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 782

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

O kas suteikė teisę “seimui” spręsti už mane?...

Ar tai verta dėmesio naujiena? kad kairieji marksistai jau seniai pramušė dugną žinome, gal tik...

Tomai, negalima taip negražiai atsiliepti apie mūsų dabartinėje valdžioje esančius buvusius komunistus vei įslaptintus KGB...

Okupacijos laikų kolaborantas su daugiau kaip 30 m. narystės TSKP stažu man ne autoritetas. Kandidatas...

2030 m. paties seimo gali nebūti. Bus eurosojūzo vietinė taryba....

Blazyte, laiskas keisti straipsniu fotografijas, ta su raudona ir su violetine jau smarkiai nusidevejo, reiktu...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...