infa.lt

nuotr.: © Arvydo Daunio

Didžiojoje Britanijoje vyras prisistatė moterimi ir to pakako, kad galėtų dalyvauti Londono maratone ir varžytis su kitomis sportininkėmis, piktinasi „Spiked” straipsnio autorius. Jis įsitikinęs, kad tokie incidentai kelia grėsmę moterų sportui ir kad čia nėra jokio „teisingumo”.

James Esses

Gali atrodyti, kad šiais laikais vyrauja sveikas protas. Tačiau jei tik atsipalaiduosite, nutiks kažkas, kas įrodys, koks klaidinantis yra šis jausmas. Ir tai ypač pasakytina apie atkaklią trans -ideologijos ir moterų sporto kovą.

Praėjusių metų lapkritį vyras, vardu Glennas Frankas, nubėgo Niujorko maratoną. Frankas paprastai reguliariai bėga maratonus ir iki šiol dalyvavo 17 varžybų.

Vos po kelių mėnesių Frankas bėgo Londono maratoną. Tik šį kartą jis jau nebebuvo Glennas Frankas. Šį kartą tai buvo „bėgikė” Glenik Frank. Ir ji varžėsi su moterimis.

Nuo to laiko Franko nuotraukos ir įrašai iš maratono paplito kaip virusas. Interviu BBC jis puikuojasi aptemptais moteriškais drabužiais su vaivorykštine apyranke ant rankovės ir išdidžiai šaukia: „Girl power!”.

Tai neaplenkė maratonininkės ir olimpinės čempionės Mara Yamauchi, kuriai priklauso trečias greičiausias rezultatas istorijoje. Jamauti pavadino Franko dalyvavimą moterų varžybose „neteisybe ir klaida”. Ji pažymėjo, kad dėl šio sprendimo nukentėjo 14 000 sportininkių.

Jamauči yra teisi. Ši situacija ne tik absurdiška, bet ir apverčia neseniai pasiektus laimėjimus saugant moterų sportą.

Kovo mėnesį Didžiosios Britanijos lengvosios atletikos federacija, sekdama Tarptautine lengvosios atletikos federacijų asociacija, paskelbė naują transseksualų politiką, kuria faktiškai uždraudė biologiniams vyrams dalyvauti moterų varžybose.

Abi sporto organizacijos pareiškė, kad sportininkai, kurie subrendo kaip vyrai, nebegalės varžytis moterų varžybose.

Tačiau šios naujos taisyklės taikomos tik elitinėms varžyboms. Londono maratonas yra masinis renginys, todėl jam jos netaikomos. O organizatoriai, atrodo, nusprendė, kad vyrui nieko tokio tapti moterimi – tereikia tai deklaruoti.

Šioje šiuolaikinėje moteriškumo interpretacijoje nėra nieko „progresyvaus” ar „įtraukiančio”. Ją visiškai diktuoja reakcingi lyčių stereotipai. O lytinės tapatybės pasekmės moterų sportui yra akivaizdžios.

Tarptautinės lengvosios atletikos federacijų asociacijos prezidentas Sebastianas Coe, skelbdamas naująją translyčių politiką, pabrėžė, kad svarbiausia – „teisingumas”.

Juk moksliniai įrodymai aiškūs: vyrų lytinis brendimas suteikia sportininkams apčiuopiamų fiziologinių pranašumų – kaulų tankį, fizinę jėgą, raumenų masę, ūgį ir plaučių tūrį.

Pats Frankas akivaizdžiai pripažino, kad konkuruoti su moterimis buvo nesąžininga. Vėliau jis atsiprašė ir pažadėjo daugiau nedalyvauti moterų lenktynėse, kol jam nebus atlikta lyties keitimo operacija.

Tačiau tai nė kiek nekeičia situacijos. Nei hormoninis gydymas, nei chirurginė operacija nepanaikina vyriško lytinio brendimo privalumų. Leidimas biologiniams vyrams dalyvauti moterų varžybose yra labai nesąžiningas sportininkių atžvilgiu.

Franko pasirodymas Londono maratone yra puikus to pavyzdys. Jis finišavo 6 160-as iš 20 123 dalyvių. Tai kur kas geresnis rezultatas nei Niujorko maratone, kur jis atbėgo 14 096-as iš 26 539 sportininkų.

Lengvoji atletika turi išlaikyti skirtumą tarp lyčių – ir ne tik elitinėse varžybose. Nesvarbu, ar tai būtų mėgėjai, ar profesionalai, bėgikės turi teisę tikėtis vienodų sąlygų. Vien tai, kad Frankas Niujorke bėga kartu su vyrais, o Londone – su moterimis, kelia abejonių dėl visuotinio ir objektyvaus teisingumo.

Negalime leisti, kad trans ideologija pakenktų moterų sportui.

Jamesas Essesas yra vienas iš „Caring Doctors” įkūrėjų