infa.lt

Facebook nuotr.

„Minia paklūsta magiškai žodžio galiai, minia niekada netrokšta tiesos – ji visada reikalauja iliuzijų“, – teigė psichoanalizės tėvu vadinamas psichiatras Z. Froidas.

Šio gydytojo atradimus gudriai išnaudojo jo sūnėnas Edward Bernays, vėliau tapęs gerai apmokamu propagandos ir manipuliacijos žmonių sąmone guru. E. Bernays žinojo, kad labiausiai minios pasąmonę veikia tokie žodžiai, kaip „laisvė“ ir „demokratija“ ir kad paskui šiuos žodžius minia bėga, tarsi jautis bėgtų paskui raudoną skudurą.

Bet propagandos guru E. Bernays lygiai taip pat žinojo, kad miniai vietoje tikros laisvės ir demokratijos galima duoti šių sąvokų iliuziją ir minia šias iliuzijas pasigriebs kaip tikrą produktą.

Štai tik vienas pavyzdys, kaip E. Bernays, numetęs miniai laisvės iliuziją, išmokė moteris rūkyti ir tokiu būdu padėjo tabako korporacijos Lucky Strike pajamas padidinti du kartus.
Iki 1929 metų moterys negalėjo rūkyti – viešai užsidegti cigaretę moteriai buvo tas pats, kas išsirengti gatvėje.

E. Bernays įkalbėjo grupę merginų 1929 Niujorke vykstančiame Velykiniame parade išsitraukti cigaretes ir viešai užsirūkyti. Jis žinojo, kad tame parade dalyvaus ir grupė prieš valdžią protestuojančių aktyvistų, kurie savo rankose neš degančius „laisvės fakelus“.

Taigi, kai parade dalyvaujanti merginų grupė staiga išsitraukė cigaretes ir viešai užsirūkė, E. Bernays miniai numetė iš anksto paruoštą frazę „Laisvės fakelai“, kartu rodydamas į merginų rankose degančias cigaretes.

Daugiau nieko ir nereikėjo. Žodis „laisvės fakelai“ akimirksniu buvo integruota į moterų pasąmonę ir cigaretės buvo priimtos, kaip moterų laisvės simbolis.

Aišku, tos cigaretės jokios realios laisvės nesuteikė, bet užtat suteikė laisvės iliuziją.

Taigi toliau – apie tikrą ir iliuzinę Lietuvos laisvę.

Tik faktai: tikrai turime laisvę rūkyti, girtuokliauti, ir turbūt jau greitai turėsim laisvę vartoti ir kažką labiau „svaiginančio“. Turim laisvę keisti lytį. Vyrai turi laisvę dėvėti sijonus, o moterys – didžiuotis lūpose esančiais „laisvės fakelais“.

Turim laisvę pasėdėti ant vaivorykštinio suoliuko ir tuo pačiu pasidžiaugti kartu su šiuo suoliuku į Lietuvą atidardėjusiomis „vakarietiškomis vertybėmis“.

Turim laisvę viešai nusimauti kelnes ir demonstruoti savo vyriškus bei moteriškus privalumus ir trūkumus. O valdžios numylėtiniai dar turi ir vieną privilegijuotą laisvę, t.y. laisvę savo oponentui viešai palinkėti visko, kas telpa žodyje „čiulpti“.

O kaip su kitomis, t.y. tomis tikrosiomis laisvėmis? Deja… Kažkur visai nepastebimai dingo laisvė išsakyti savo nuomonę ir likti nesutryptam užsiundytų „heiterių“ bandos. Kai kuriems žurnalistams dingo laisvė kritikuoti valdžią, o VU dėstytojams dalyvauti valdžią kritikuojančiose laidose.

Dar taip neseniai buvo dingusi laisvė kvėpuoti be kaukės, laisvė pasirinkti sau tinkamas medicinines intervencijas, laisvė eiti į parduotuvę ar mokyklą, laisvė aplankyti tėvus.

Tiesa, šią laisvę drąsūs gydytojai, mokslininkai ir sąžinės už grašius nepardavę piliečiai iš propagandos meistrų šiaip ne taip atkovojo, tik neaišku, ar ilgam.

Taigi, Lietuva laisvę tikrai turi. Tiktai kokią? Ar tą, kokios norėtų aukštoje sąmonės būsenoje gyvenantis žmogus, ar tik tą, kurią į į kai kurių piliečių pasąmonę implantavo propagandos meistrų sukurpti lozungai?

Suprasdama, kad šis mano tekstas apie tikrą ir iliuzinę laisvę gali būti sunkiai suprantamas, apie demokratijos sampratą parašysiu paprasčiau. Tiesiog atpasakosiu man pačiai prieš porą dienų nutikusi nuotykį FB erdvėje.

Taigi netyčia užmetu akį į Kėdainių miesto mero FB tinklapį, kuriame gerb. Meras ragina antrajame rinkimų ture balsuoti už jį ir tik už jį.

Meras savo post‘e išdėsto, kad jis tikrai yra pats geriausiais, pats reikalingiausias bei visoks kitoks „-iausias“ ir post‘o gale uždeda galingą lozungą : „Tikiu demokratijos pergale“. Suprask, mero pergalė kartu bus ir demokratijos pergalė.

„Vajetau….“, – galvoju. „Negi Kėdainiuose iki šiol nebuvo demokratijos, kad tapo taip reikalinga jos pergalė??? O gal laimėjus mero oponentui bus demokratijos pralaimėjimas??? O gal galų gale Kėdainių meras yra pasiryžęs iš postų versti antidemokratiškus sprendimus priiminėjančią centrinę valdžią???“

Klausimų daugybė, todėl nusprendžiu tiesiai šviesiai paklausti mero, ką jis iš tiesų vadinantis „demokratijos Kėdainiuose pergale“. Atsakymo, deja, nesulaukiu. Užtat sulaukiu botų (t.y. feikinių profilių), kurie kartu yra ir daugumos sisteminių partijų nematerialus turtas, rujos. Ruja, aišku, nukreipiama į mano asmenį, šiuo atveju užduodantį „ne tuos“ klausimus.

Botams mandagiai paaiškinu, kad su jais diskutuoti nesiruošiu – dar nesu tiek „nupušusi“.

Tada į pagalbą ateina kelios realios moterytės, kurios man ir paaiškina, kas yra „demokratijos pergalė“

Viena motiniškai pamoko, kad žodis „demokratija“ yra kilęs iš graikų kalbos, o demokratijos pergalė bus tada, kai daugiau žmonių ateis balsuoti. Mat dabar ne visi gali ateiti, pavyzdžiui, neįgalieji neturi tokios galimybės.

Moterytės paklausiu: „o kodėl meras, užuot rašęs lozungus, negalėtų tiesiog suorganizuoti neįgalių žmonių balsavimo?“. Moterytė atsako, kad jos nuomonė kita, bet ji gerbia ir manąją.

Kita gi moterytė man paaiškina panašiai: „p. Jolanta, jūs ne taip supratote. Meras tik norėjo pasakyti, kad dėl demokratijos pergalės reikia, kad kuo daugiau žmonių ateitų balsuoti“

Darosi dar neaiškiau, todėl klausiu vėl: „tai kiek tada rinkėjų turėtų ateiti balsuoti, kad galėtume švęsti demokratijos pergalę ir kiek turėtų neateiti, kad turėtume pergyventi dėl demokratijos pralaimėjimo?“.

Bet moterytė paprašo jos neegzaminuoti, todėl ir nebeklausinėju. Nors labai knietėjo paminėti, kad Sovietmečiu žmonės ateidavo į rinkimus dar gausiau, bet niekas to nedrįsdavo vadinti „demokratijos pergale“. Bet diskusiją baigiau, palikusi moterytėms ramų „tikėjimą demokratijos pergale“.

Taigi, reziumuojant, gaunasi kažkaip taip: kai kurie Vilniečiai laisve vadina galimybę pasėdėti ant vaivorykštinio suoliuko, o kai kurie kėdainiečiai demokratija vadina galimybę… ateiti balsuoti.

Ar šie piliečiai gali mums išrinkti realią, o ne iliuzinę laisvę bei demokratiją suteikiančią valdžią? Vargu.. Todėl, kol kas turime tai, ką turime. Ką galime šiuo atveju padaryti?

Tiesiog pradėti matyti. Ir dar pasidžiaugti, kad matančiųjų skaičius didėja, todėl nėra taip viskas blogai. Žiūrėk, gal kada ateis laikas, kai galėsime visus propagandos meistrus pasiųsti ten, kur nesueina. Bet dabar, deja, dar negalime.”

Pirmą kartą ši tekstas buvo paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.