infa.lt

markas Šagalas. Revoliucija. 1937m

Osho* atsako į klausimą: „Kodėl revoliucijos žlunga?”

Pirma, todėl, kad jos nėra revoliucijos. Revoliucija įmanoma tik individualioje sieloje. Socialinė revoliucija yra pseudo reiškinys, nes visuomenė neturi savo sielos. Revoliucija yra dvasinis reiškinys, cituoja ištrauką iš knygos „Osho News” leidinys.

Negali būti nei politinės, nei socialinės, nei ekonominės revoliucijos. Vienintelė revoliucija yra dvasios revoliucija; ji yra individuali. Ir jei pasikeis milijonai individų, dėl to pasikeis ir visuomenė, o ne atvirkščiai. Negalima pirmiausia pakeisti visuomenės būvio ir tikėtis, kad vėliau pasikeis individai.

Štai kodėl revoliucijos žlunga: todėl, kad mes revoliucijos ėmėmės labai klaidinga kryptimi. Manėme, kad jei bus pakeistas visuomenės būvis, pakeista struktūra, ekonominė ar politinė, tai vieną dieną pasikeis ir individai, visuomenės sudedamosios dalys. Tai kvaila. Kas padarys tokią revoliuciją?

Pavyzdžiui, 1917 m. Rusijoje įvyko vadinamoji didžioji Spalio revoliucija. Bet kas imsis vadovauti šiai revoliucijai? Kas taps galingas? Stalinas (Josifas Džiugašvilis) tapo galingas. Tačiau pats Stalinas nepatyrė savyje jokios revoliucijos; jis buvo šalutinė tos pačios visuomenės, kurią jis keitė ar bandė pakeisti, pasekmė.

Jis pasirodė esąs kur kas pavojingesnis caras nei tie carai, kuriuos jis sunaikino, nes tie carai jį sukūrė. Jis buvo šalutinis feodalinės visuomenės produktas. Jis bandė pakeisti visuomenę, bet pats buvo diktatoriško proto. Jis primetė šaliai savo diktatūrą, revoliucija virto kontrrevoliucija – ir ši dedamoji buvo visų pasaulyje vykusių revoliucijų nelaimė, nes revoliucionierius yra to paties tipo žmogus.

Jį sukūrė praeitis, jis nėra naujas. Ką jis ketina daryti? – Jis pakartos praeitį. Etiketės bus naujos – tai vadins komunizmu, socializmu, fašizmu; tai nesvarbu. Galite turėti įmantrių pavadinimų; įmantrūs pavadinimai tik apgaudinėja žmones. Pavyzdys:

Mulla Nasruddinas nuėjo pas gydytoją, paprašė jį ištirti ir pasakė: „Prašau, pasakykite man paprasta kalba. Nenoriu jokių medicinos mokslo abrakadabrų. Jūs paprasčiausiai aiškiai pasakykite, kokia su manimi problema. Nenaudokite didelių lotyniškų ir graikiškų vardų. Paprasčiausiai paprasta kalba pasakykite, kas būtent su manimi yra atsitikę”.

Gydytojas patikrino ir pasakė: „Jei norite tiksliai, paprasta kalba pasakyti – jums nieko blogo nėra, jūs tiesiog tingite”.

Nasruddinas tarė: „Gerai. Ačiū. Dabar pasakykite tai kokiu nors įmantriu pavadinimu, kad galėčiau pasakyti savo žmonai. Ir kuo didesnis pavadinimas, tuo geriau. Padarykite jį kuo sudėtingesnį”.

Mes ir toliau duodame išgalvotus pavadinimus, bet giliai širdyje tikrovė lieka ta pati. 1917 m. nieko neįvyko. Vieną carą pakeitė kitas caras, žinoma, dar pavojingesnis. Kodėl pavojingesnis? – nes Stalinas sunaikino carą, jis buvo stipresnis žmogus, be abejo, gudresnis.

Jis žinojo, kaip buvo sunaikintas caru, todėl turėjo visas žinias, kaip apsisaugoti, kad nenueitų tuo pačiu keliu. Jis sukūrė Rusijoje didesnę vergiją, nei buvo anksčiau. Kadangi jis bijojo, kad anksčiau ar vėliau bus pašalintas, todėl turėjo sugriauti visus tiltus ir turėjo išmesti visas kopėčias, kuriomis anksčiau naudojosi pats.

Ir jis buvo atsargesnis; pats caras nebuvo toks atsargus, nes buvo gimęs caru. Jis sostą gavo paveldėjimo keliu ir laikė tai savaime suprantamu dalyku. Stalinas pats prasiskynė sau kelią; tai buvo kankinantis kelias ir ilga kelionė, jam teko sunaikinti daug priešų.

Po revoliucijos jis pradėjo naikinti ir žudyti visus žmones, kurie teoriškai galėjo būti nors kažkiek jo konkurentai.

Trockis (Levas Davidovičius Trockis, tikrasis vardas Leiba Davidovičius Bronšteinas – infa.lt past.) buvo nužudytas, nes jis buvo kitas žmogus, labai artimas ir iš tikrųjų įtakingesnis Rusijoje už Staliną, nes buvo intelektualus žydas, buvo geresnis oratorius, turėjo daugiau masinio patrauklumo. Stalinas intelektualiai buvo niekas, lyginant su Trockiu.

Jį reikėjo nužudyti. Yra tikimybė, kad gydytojai nunuodijo ir Leniną. O paskui tais metais, kai Stalinas liko valdžioje, jis naikino visus potencialius konkurentus. Vienas po kito buvo nužudyti visi Politinio biuro nariai. Jis turėjo būti stipriausias žmogus per visą žmonijos istoriją ir visą šalį pavertė dideliu kalėjimu.

Štai kaip žlunga revoliucijos. Pirmoji priežastis yra ta, kad bandome ne iš to galo.

Antra, kai revoliucija pavyksta, turime sunaikinti revoliucionierius, nes revoliucionieriai yra pavojingi žmonės. Jie sunaikino pirmąją visuomenę, sunaikins ir antrąją, nes yra priklausomi nuo revoliucijos. Jie išmano tik vieną dalyką, jie yra tik vieno dalyko ekspertai: mėtyti vyriausybes – jiems nesvarbu, kokią vyriausybę.

Visa jų kompetencija ir visa jų galia yra vyriausybių griovimas. Kai revoliucija pavyksta, pirmasis į valdžią atėjusių žmonių darbas yra sunaikinti visus likusius revoliucionierius – o jiems pavyko dėl jų! Taigi kiekviena revoliucija virsta kontrrevoliucija, nes į valdžią atėję žmonės yra pavojingesni žmonės nei buvę iki tol.

Pabandykite suprasti. Revoliucionieriaus protas yra destruktyvus: jis moka griauti, bet nemoka kurti. Jis puikiai sugeba išprovokuoti žmones smurtui, bet visiškai nesugeba padėti žmonėms nusiraminti, nurimti, eiti į darbą ir kurti.

Jis nemoka šios kalbos. Visą gyvenimą jis buvo revoliucionierius. Visas jo darbas, visa jo kompetencija – provokuoti žmones griauti; jis moka tik šią kalbą. Ir jūs negalite tikėtis, kad gyvenimo pabaigoje pakeisite visą jo gyvenimo modelį.

Taigi tie, kurie yra valdžioje, turi sunaikinti visus likusius revoliucionierius. Kiekviena revoliucija nužudo savo tėvus – tai būtina padaryti – ir kai tie tėvai nužudomi, revoliucija virsta kontrrevoliucija. Ji nebėra revoliucinė, ji yra antirevoliucinė, kadangi kovoja jau prieš savus.

[…] Revoliucija negali būti primesta iš viršaus. Kas ją primes? Žmonės, kurie ją primeta, bus praeities dalis; jie tęs praeitį. Pasakykite žmonėms, kad politinės revoliucijos neturi ateities.

Galima tik viena revoliucijos rūšis – dvasinė revoliucija. Kiekvienas individas turi pasikeisti savo esybe, ir jei mes sugebėsime pakeisti milijonus žmonių, tuomet pasikeis ir visuomenė. Kito kelio nėra, nėra jokio trumpiausio kelio.

Ir tai taip pat reikia suprasti: bet kokiai besivystančiai sistemai būdinga tai, kad didvyriai atsiranda ir yra didvyriai tik tame kontekste, kuris skatino jų atsiradimą. Kai šie didvyriai įveikia ir keičia tokius kontekstus, patys didvyriai tampa kontekstu, kurį reikia keisti.

Tam tikras herojus gimsta tam tikroje situacijoje. Pavyzdžiui, Mahatma Gandis gimė dėl Britų imperijos kolonializmo. Jis buvo reikšmingas tik Britų imperijos kontekste. Kai Britų imperija mirė, Mahatma Gandis neteko prasmės. Konteksto nebuvo; iš kur galima gauti prasmę? Taigi, kai tik kontekstas pasikeičia, tada ir pats herojus tampa nenaudinga našta.

Leninas tapo našta tiems, kurie atėjo į valdžią, Gandis tapo našta tiems, kurie atėjo į valdžią. Džaiprakašas dabar tapo našta tiems, kurie yra valdžioje – ir tokia yra istorija, visa istorija. Tačiau veikia esminis dėsnis: Bet kokiai besivystančiai sistemai būdinga tai, kad didvyriai atsiranda ir yra didvyriai tik tame kontekste, kuris paskatino jų atsiradimą.

Politiniai lyderiai yra laikini lyderiai. Jie egzistuoja tam tikrame kontekste, tačiau kai kontekstas išnyksta, – jų nebelieka.

Tuo Budos ir skiriasi: jų kontekstas yra amžinybė. Jų kontekstas nėra laiko dalis. Būtent tuo Jėzus, Zaratustra, Lao Dzu išlieka amžinai reikšmingi: nes jie nėra laiko dalis; jų žinia yra amžina. Jų žinia egzistuoja žmogiškosios kančios, žmogiškojo neišmanymo kontekste. Kol visa žmonijos egzistencija netaps nušvitusi, Buda netaps nereikšmingas.

Todėl sakau, kad politiniai lyderiai ateina ir išeina, jie scenoje yra tik kelias akimirkas. Tik dvasinės būtybės lieka, pasilieka.

Buda tebėra reikšmingas ir išliks reikšmingas, amžinai ir visam laikui, nes nušvitimo visada reikės. Politikai nekuria tikrosios žmonijos istorijos, jie tik kelia triukšmą.

Tikroji istorija yra kažkas kita, kuri teka kaip povandeninė srovė. Tikroji istorija dar neparašyta, nes esame pernelyg įsitraukę į laikinus dalykus. Pernelyg įsijaučiame į laikraštį, kuris aktualus tik šiandien, o rytoj bus beprasmis.

Jei turite akis matyti, įžvelkite esmę: pradėkite domėtis tuo, kas amžina.

Senosios, antikinės visuomenės per daug nesidomėjo kasdienybe. Jų susidomėjimas buvo gilesnis. Jie nebuvo auklėjami laikraščių, radijo ir televizijos. Jie skaitė Koraną, meditavo Gitą, giedojo Vedas, kontempliavo Budos ir Mahavyro statulas. Tai amžini reiškiniai.

Todėl ir sakau, kad kasdien vykstantys įvykiai yra beveik beprasmiai, nes vos tik jie įvyksta, tuoj pat išnyksta, pasikeitus jų kontekstui. Politinės revoliucijos įvyksta ir išnyksta; jos yra burbulai, muilo burbulai. Galbūt akimirką jie atrodo labai gražūs, bet jie nėra amžini deimantai.

Amžinasis deimantas yra vidinė revoliucija. Tačiau vidinė revoliucija yra sudėtinga, nes vidinei revoliucijai reikia kūrybiškumo, o išorinei – destruktyvumo. Neapykanta yra lengva, o meilė – sunki.

Sunaikinti yra lengva. Tadž Mahalui sukurti reikia metais metų – prireikė keturiasdešimties metų ir penkiasdešimties tūkstančių žmonių, dirbančių kiekvieną dieną, – o kiek dienų prireiks, kad jį sunaikintumėte? Tiesiog paimkite buldozerį ir per vieną dieną jis bus sulygintas su žeme.

Sunaikinti labai lengva, todėl žmonės labai domisi naikinimu; jie mano, kad tai trumpiausias kelias. Kurti yra labai sunku.

Ir dar kartą priminsiu: kadangi visos politinės revoliucijos yra destruktyvios – jos gali griauti – jos gali išprovokuoti žmones griauti. Labai lengva išprovokuoti žmones destrukcijai, nes žmonės yra nusivylę, žmonės kenčia; jūs galite išprovokuoti juos bet kokiam maištui.

Tačiau tą akimirką, kai jie griauna, iškyla problema: „Ką dabar daryti? Jie nežino, kaip kurti, o jūsų vadinamieji revoliucionieriai nežino, ką dabar daryti. Tuomet visi pasimeta.

Nelaimė tęsiasi, kartais net tampa gilesnė, bjauresnė. Po kelerių metų žmonės vėl užsimiršta ir vėl pradeda mąstyti revoliucijos terminais – o politinis lyderis visada yra tam, kad nuvestų jus į destrukciją.

Mano darbas čia yra kūrybinis. Aš neprovokuoju jūsų griauti, nesiūlau jums kaltinti kitų dėl savo nelaimių. Aš jums sakau: Jūs esate atsakingi, todėl su manimi gali būti tik tie, kurie turi drąsos prisiimti šią atsakomybę.

Bet tai yra tikra revoliucija. Jei prisiimsite atsakomybę už savo gyvenimą, galėsite pradėti jį keisti. Pokyčiai vyks lėtai, tik laikui bėgant pradėsite judėti į šviesos ir kristalizacijos pasaulį, bet kai būsite susikristalizavę, suprasite, kas yra tikroji revoliucija. Tuomet dalinkitės savo revoliucija su kitais; ji turi vykti tokiu būdu – iš širdies į širdį.

Vyriausybės, socialinės struktūros buvo keičiamos daugybę kartų, bet niekas iš tikrųjų nesikeičia. Vėl kartojasi tas pats.

Štai kodėl savo sanjasinus vadinu ne revoliucingais, o maištingais – kad parodyčiau skirtumą. Revoliucija pernelyg užsiteršė socialine idėja. Maištas yra individualus.

Maištas! Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą. Atsisakykite visų tų nesąmonių, kurios jums buvo įpirštos. Atsisakykite visko, ko buvote išmokyti, ir pradėkite mokytis iš naujo nuo ABC. Tai sunki, varginanti kelionė.

Ir prisiminkite dar vieną dalyką: …todėl ir įveikimo sistemos, ir vyriausybės prasideda kaip naudingos ir palaipsniui tampa neproduktyvios. Tokia yra paties evoliucijos proceso prigimtis.

Kad ir kas vyktų išorėje, iš pradžių gali atrodyti, kad tai labai produktyvu; netrukus tai tampa neproduktyvu – nes gyvenimas nuolat keičiasi. Gyvenimas daro šuolius į nežinomybę, o jūsų struktūros visada atsilieka. Ir kiekviena struktūra savo ruožtu tampa kapu; ją vėl tenka laužyti.

Tačiau aš jums rodau kelią, kuriame nereikia jokios vidinės struktūros. Sąmonė gali likti be struktūros. Tokia yra žodžio „laisvė” prasmė.

Sąmonei nereikia turėti jokios struktūros, jokio charakterio. Sąmonė gali gyventi akimirksnį po akimirksnio be jokios struktūros, be jokios moralės, be jokio charakterio, nes sąmonė yra savipakankama.

Jūs galite reaguoti, ir jūsų reakcija bus gera ir dorybinga, nes reagavote sąmoningai. Gyvenkite sąmoningai, be jokios struktūros, todėl niekada nepateksite į neproduktyvią sistemą.

Kitaip irgi taip atsitinka: išmokstate vieną dalyką; jis gražus, bet tik kelias dienas išliks gražus. Netrukus tai taps įpročiu ir vėl atsidursite įpročio apsuptyje, inkrustuoti.

Tikrąjį gyvenimą reikia gyventi be įpročių. Esate girdėję, vėl ir vėl jums buvo sakoma: „Atsisakykite blogų įpročių”. Aš jums sakau:

Atsisakykite įpročio kaip tokio! Nėra gerų ir blogų įpročių: visi įpročiai yra blogi. Likite be įpročių, gyvenkite be įpročių; tada gyvensite akimirką iš laisvės – toks yra revoliucionieriaus gyvenimas.

*Osho, Paslapčių paslaptis, 2 tomas, 6 skyrius, 2 klausimas (ištrauka) (Osho, The Secret of Secrets, Vol 2, Ch 6, Q 2)