infa.lt

Kai praėjusių metų rugsėjį buvo pažeisti „Nord Stream” dujotiekiai, kuriais iš Rusijos į Vokietiją buvo tiekiamos gamtinės dujos, JAV pareigūnai suskubo pareikšti, kad tai Rusija pati susprogdino savo dujotiekius. Tačiau naujoje legendinio tiriamosios žurnalistikos žurnalisto Seymouro Hersho ataskaitoje teigiama, kad sabotažą įvykdė JAV karinis jūrų laivynas, padedamas Norvegijos.

Cituodamas šaltinį, „tiesiogiai susipažinusį su operatyviniu planavimu”, savo tinklaraštyje „Substack” Seymouras Hershas (Seymour Hersh)rašo, kad misijos planavimas prasidėjo 2021 m. gruodį. Baltieji rūmai ir Norvegijos vyriausybė vėliau šiuos teiginius atmetė, pavadindami juos fantazijomis ir išsigalvojimu.

S. Hershas prisijungia prie mūsų išsamiame interviu, kuriame aptaria savo ataskaitą ir sako, kad JAV sprendimu sprogdinti vamzdynus buvo siekiama priversti europiečius sąjungininkus paremti Ukrainą tuo metu, kai kai kurie iš jų dar svyravo. „Buvo baiminamasi, kad Europa pasitrauks iš karo”, – teigia jis.

1970 m. už reportažą apie My Lai žudynes S.Hershas gavo Pulitzerio premiją. Jo reportažai apie CŽV vykdytą antikarinių aktyvistų šnipinėjimą Vietnamo karo metais padėjo įkurti Čerčo komitetą, kuris paskatino esmines žvalgybos bendruomenės reformas, o 2004 m. jis atskleidė Abu Graibo kalinių išnaudojimo skandalą Irake.

(Pulitzerio premija aukščiausias JAV žurnalistikos, literatūros arba muzikos apdovanojimas)

TV interviu transkripcija:

Amy Goodman: Šiandien su mumis yra Pulitzerio premijos laureatas žurnalistas Seymouras Hershas, su kuriuo aptarsime jo naują straipsnį „Kaip Amerika sunaikino „Nord Stream”. Baltieji rūmai Hersho ataskaitą pavadino, cituoju, „fikcija nuo pradžios iki galo”, tačiau vis dažniau pasigirsta raginimų atlikti nepriklausomą tyrimą.

Seymourai, sveiki atvykę į laidą! Ar galėtumėte trumpai paaiškinti, ką konkrečiai atradote savo tyrimo metu ir kas jus pirmą kartą paskatino apie tai pagalvoti? Kita vertus, buvo daug garsiai nuskambėjusių komentarų. Visų pirma, iškart po sprogimų Lenkijos vyriausybė (Radoslawas Sikorskis savo Twitter paskyroje) parašė: „Ačiū, Amerika”. Šiaip ar taip, supažindinkite mus su įvykių eiga, Seymourai.

Seymouras Hershas: Visų pirma, manau, kad gerai šį straipsnį apibūdino vienas mano draugas: aš tiesiog analizavau akivaizdžius dalykus. Jūs juk girdėjote, ką pasakė mūsų prezidentas. Žinoma, buvo slaptų planų, apie tai ir rašiau: buvo sukurtas kažkoks komitetas. Jake’as Sullivanas buvo su tuo tiesiogiai susijęs. Tuo metu jis buvo nacionalinio saugumo patarėjas ir tebėra juo dabar. Jie sudarė grupę, kuri turėjo išnagrinėti įvairias galimybes, kaip daryti spaudimą Rusijos vyriausybei ir priversti ją atsitraukti.

Dingsta garsas. Ar mane girdite?

Amy Goodman: Puikiai girdime, Seymourai. Jokių trukdžių.

Seymouras Hershas: Puiku, nes pas mane garsas trūkinėja. Šiaip ar taip, aš nerašau apie nieką, kas būtų slapta. Tai patys paprasčiausi įvykiai. Jie įsteigė komitetą, kuris nagrinėjo įvairius scenarijus. Rusija akivaizdžiai ruošėsi (invazijai – sarmatas.lt past.). Grasinimas, apie kurį vėliau paskelbs prezidentas, dar nenuskambėjo, tai 2021 m. gruodis. Komitetas renkasi ir svarsto.

Jame yra visi įprasti veidai – CŽV, NSA, Iždo departamentas, Valstybės departamentas ir t. t. Jie renkasi slaptos agentūros pastate kitoje gatvės pusėje nuo Baltųjų rūmų, dar vadinamame Eizenhauerio pastatu. Svarstomi šie klausimai: norite kinetinių veiksmų ar ne? Kitu atveju bus apsiribota sankcijomis, tačiau kinetinio scenarijaus atveju… žinote, dujotiekis turės būti „pašalintas”, kaip ir planuota.

Ir atsakymas atsirado gana greitai. Manau, kad Viktorijos Nuland pareiškimas, kurį minėjote, pasirodė dar prieš prezidentinį. Tai buvo praėjusių metų sausio pabaigoje. Tuo metu komitetas jau buvo pasitelkęs daug patyrusių žmonių iš žvalgybos ir kitų operatyvininkų.

Jie priėjo išvados, kad sabotažas įmanomas, ir Baltiesiems rūmams buvo pasakyta: taip, tai įmanoma. Tokie pareiškimai turėjo kai kuriuos žmones labai sunervinti – tai kažkas panašaus į griežčiausią paslaptį. O ten, kaip jau rašiau, jie tai vadino tiesiog slapta operacija. Bet apie perspėjimą Kongresui nebuvo net kalbos.

Taigi, jie ėmėsi planuoti. Jie nuvyko į Norvegiją, mūsų didžiąją sąjungininkę. Norvegija buvo viena pirmųjų šalių, 1949 m. pasirašiusių NATO sutartį. Jei neklystu, tuomet aljansą sudarė 19 valstybių. Norvegija yra aukščiausios klasės sąjungininkė. Išleidome šimtus milijonų, jei ne daugiau, jų infrastruktūrai modernizuoti – daugiau apie tai rasite mano straipsnyje. Gal net arčiau milijardo. Norvegijos siena palei Atlanto vandenyno pakrantę tęsiasi beveik 2300 kilometrų.

Ji driekiasi nuo Oslo, esančio Europoje, iki pat sienos su Rusija už poliarinio rato. Šiaurėje turime daugybę įrenginių, įskaitant ir brangiai kainuojantį sintetinės apertūros radarą, kuris skirtas stebėti Rusijos branduolinius objektus rajone ir Rusijos karinę veiklą kitoje sienos pusėje, Kolos pusiasalyje.

Taigi, jie [norvegai] yra visiškai mūsų žmonės. Be to, jie yra visokių povandeninių operacijų meistrai. Taigi, taip ir buvo. Mes su jais parengėme planą. Liko tik suderinti jį su Švedija ir Danija. „Ar jie „prarijo” mūsų paaiškinimą, kad mums iš niekur nieko prireikė pratybų Baltijos jūroje, aš nežinau – tai turi nuspręsti jie patys. Bet kol kas iš jų nieko negirdėjau.

Žinote, man jau atsibodo tie žaidimai. Štai kaip viskas buvo. Rašau straipsnį „Substack”, o „The New York Times” apie jį nė neužsimena. Praleidau tiek daug nuostabių metų laikraštyje ir man gėda apie tai kalbėti. Neturėjau jokios vilties ten paskelbti tokį dalyką. Jie nusprendė, kad konfliktą turi laimėti Ukraina, ir įskiepijo šią mintį skaitytojams – tebūnie. Tai jų reikalas. Bet aš tiesiog atsisėdau ir parašiau savo reportažą.

Minuotojai atvyko iš objekto mažame Floridos miestelyje. Tiesą sakant, laivyno minuotojai nesulaukia daug reklamos, jie tiesiog dirba savo darbą, ir viskas. Jie laiko užčiaupę burnas. Jie – puikūs žmonės. Štai ką jie daro. Kaip minėjote, kiekvieną vasarą JAV 6-asis laivynas rengia dideles pratybas. Tiesą sakant, šeštasis laivynas yra įsikūręs Italijoje, bet jis turi teisę veikti Baltijos jūroje. Tai didžiulė erdvė.

Kalbama apie dujotiekius „Nord Stream 1„, kuris pradėtas eksploatuoti dar 2011 m., ir „Nord Stream 2„, kuris buvo pastatytas, bet taip ir nepradėtas eksploatuoti. Vamzdynų ilgis siekia 1 200 kilometrų. Jie eina iš Rusijos, kuri tiesiogine prasme yra pilna įvairiausių dujų (Sibire yra didžiulės jų atsargos), tiesiai į Vokietiją.

Turiu jums pasakyti, kad „Nord Stream 1” buvo radinys Vokietijos ekonomikai ir apskritai Vakarų Europai. Jie gavo iš rusų tiek daug dujų ir taip pigiai, kad Vokietijos vyriausybė dalį jų net perpardavė su pelnu, o Rusija tam neprieštaravo.

Vokietija turi didžiulę ekonomiką. Ji klestėjo. Visi žino vokiškus automobilius. Didžiausia pasaulyje chemijos bendrovė BASF taip pat yra vokiška. O dabar… dabar jie visi turi didelių bėdų. Ten šalta. Žmonės pyksta. Ir šiaip ar taip, tikslu…

Juan Gonzalez: Seymourai, norėjau jūsų paklausti apie susidomėjimo trūkumą pas… Bet kokiu atveju, versija, kad Rusija sabotavo savo dujotiekį, man visada atrodė juokinga. Ar galite įsivaizduoti: investuoti tiek daug pinigų į dujotiekius, o paskui patiems juos susprogdinti! Bet man įdomu, kodėl spauda – po sprogimų – ir Kongresas nesidomi šia tema.

Prisimenu, kaip aštuntojo dešimtmečio pradžioje, dar Reigano laikais, CŽV užminavo Managvos uostą, o Senato žvalgybos komiteto vadovas, konservatorius respublikonas Baris Goldvoteris (Barry Goldwater) paprieštaravo ir iškėlė klausimą, kodėl Kongresui nebuvo pranešta apie šią slaptą operaciją.

Po to, žinoma, Kongresas nutraukė bet kokią pagalbą kontroms. Dėl tų įvykių Tarptautinis Teisingumo Teismas priėmė Jungtinėms Valstijoms nepalankų sprendimą. Tačiau šį kartą įvyko diversija, o žiniasklaida, regis, visai neketina išsiaiškinti, kas įvyko. Ir Kongresas taip pat: niekas net nekelia šių klausimų.

Seymouras Hershas: Laidos pradžioje girdėjote naujienas: vienas baisus įvykis po kito. Manau, kad pasaulis apskritai pasuko ne į tą pusę. Nors, žinote, nesvarbu, ką aš galvoju. Bet neabejoju, kad nuo tada, kai į valdžią atėjo Trumpas, spauda pasidalijo į dvi stovyklas. Dabar visi esame skirtingose barikadų pusėse – žinote, dešiniųjų ir kairiųjų, demokratų ir respublikonų, kad ir kaip tai pavadintumėte.

Jei žiūrite „Fox News”, tikrai nežiūrite MSNBC ir pan. O jei skaitote „The New York Times”, – tai jums nerūpi, ką apie tai mano dešinieji – na, žinote, kad konservatoriai peikia „The New York Times” ir „The Washington Post” už jų „liberalias”, kabutėse tariant, pažiūras. Trumpai tariant, pas mus vyksta poliarizacija.

Šiandien turime prezidentą demokratą. Vidaus reikalų srityje jam sekasi neblogai, bet pasakysiu jums, kad nesuprantu tokio dėmesio Ukrainai ir įsipareigojimo jai. Ir nesuprantu, apie ką jie rašo. Savo darbe bendrauju su žmonėmis, kurie daug ką žino ir į daug ką atsižvelgia. Rašau apie įvairiausias slaptas operacijas jau turbūt tris šimtus metų – tiek daug man metų, Amy, ar ne?

Ir tai, ką girdžiu apie kovų eigą, ypač nuo rudens, kai prasidėjo įdomiausi dalykai, yra visiška niūruma. Rusai… man atrodo, kad pabaiga, išvada, yra tik laiko klausimas… Viskas baigsis. Kas atsitiko: planas buvo padėti bombą – ir aš negaliu atsakyti į jūsų filosofinį klausimą, kodėl Kongresas nedaro nieko kito.

Kongresas yra toks pat poliarizuotas. Be to, šioje šalyje ir toliau jaučiama didžiulė neapykanta viskam, kas susiję su Putinu – taip, yra nesutarimų dėl užsienio politikos, bet čia viskas asmeniška. O tai nieko gero neduoda. Tačiau, bet kuriuo atveju, nemanau, kad yra tikimybė, jog Putinas nori užvaldyti Europą. Jis nori sutramdyti Ukrainą, bet daugiau niekuo nesuinteresuotas. Galbūt šiuo klausimu aš atstovauju mažumai.

Bet kokiu atveju įvyko štai kas: birželio mėnesį vyko pratybos, ir, prisidengus NATO pratybomis, buvo padėtos bombos. Daugybė narų iš įvairių šalių bėgiojo ir sprogdino daiktus. Tai buvo išminavimo ir minų aptikimo pratybos, kurių anksčiau niekada nebūdavo.

Tiesą sakant, reikia pagirti tą, kas CŽV ar kur kitur sugalvojo šį planą, nes jis buvo labai išradingas. Taigi, per šias pratybas narai nusileido po vandeniu ir darė tai, kam jie buvo apmokyti ir ką jie puikiai moka. C-4, pora šimtų bombų – nesvarbu, kokio svorio – galinčių susprogdinti daugumą pastatų Vašingtone ir tikriausiai keletą Niujorke. Trumpai tariant, jie atliko savo darbą.

Tačiau prezidentas paskutinę minutę suabejojo, nes baiminosi, kad sprogimas iškart po pratybų sukeltų įtarimų. O paskui jis panoro, kad tai būtų galima padaryti bet kuriuo metu, dėl to komandai kilo daug rūpesčių. Žinote, specialiosiose tarnybose yra labai patyrusių žmonių… Apie juos sklando stereotipai, visi esame matę filmų apie juos.

Žinoma, jie suprato, kodėl sprogdina vamzdyną. Dujotiekio 51% priklauso Rusijos oligarchams iš „Gazprom”. O kiti 49% „Nord Stream 1” priklauso keturioms Vakarų Europos naftos gavybos verslo grupėms.

Bet kokiu atveju jie laikė grėsmę pagrįsta. O jei tai darytų per pratybas – ką gi, gerai. Bet rugsėjo pabaigoje, kai jie gavo užsakymą… taip, jie buvo viską parengę, bet manė, kad… Nežinau, ką jie manė, bet, matyt, manė, kad rugsėjo pabaigoje pagrindinio vamzdžio, „Nord Stream 2”, jie nesprogdins.

Jis buvo ką tik pastatytas, be to, jam buvo taikomos sankcijos. Ir jame buvo dujų, todėl įvyko toks didelis nuotėkis. Vienas 200 km ilgio vamzdis, pripildytas metano. Bet jam buvo taikomos Vokietijos vyriausybės sankcijos.

Ir štai ką padarė Bidenas. Ir tai, manau, yra svarbiausia šios istorijos esmė ir priežastis, kodėl tiek daug žmonių, net žvalgybos bendruomenė, yra labai susirūpinę. Jis pasakė: „Aš esu kartu su Ukraina didžiajame kare, visa tai neatrodo gerai. Noriu būti įsitikinęs, kad mane palaikys Vokietija ir Vakarų Europa. Artėja žiema, ir jei ji bus šalta, nenoriu, kad vokiečiai pasakytų: „Mes nusiplauname rankas, nes per daug nukentėsime”. Be pigių degalų būsime sudraskyti, o mūsų ekonomika bus sužlugdyta. Mes nebedalyvaujame tame, mes atidarome dujotiekį”.

Ir jie tai galėjo. Taigi Baidenas atėmė iš jų šią galimybę.

O kaip žinote, Amerika apie tai kalbėjo jau seniai, dar prieš pradedant tiesti pirmąjį „Nord Stream 1” dujotiekį 2011 m. Tai užsitęsė nuo Bušo ir Čeinio administracijos laikų. Apie šiuos žmones, šią konkrečią gaują, daug rašiau leidinyje „The New Yorker”.

Tuo metu jie pradėjo kalbėti apie grėsmę – dujų tiekimo grėsmę, pigios energijos grėsmę Europai, kurią jie visada laikė priemone priversti Europą būti pakantesne ar labiau linkusia prekiauti su Rusija. Mes visada norėjome izoliuoti Rusiją. Tokia buvo pastarųjų dešimtmečių tema.

Juan Gonzalez: Gerai, bet ar galiu jūsų paklausti: yra žmonių – akivaizdu, kad kartais buvote kritikuojamas dėl daugelio savo atskleidimų – yra žmonių, kurie sako, kad šiame konkrečiame tyrime trūksta daug dokumentų; kad jis iš esmės remiasi vienu šaltiniu – vienu vidiniu, jūsų anoniminiu šaltiniu. Kaip reaguojate į kritiką, kad šioje ataskaitoje yra kur kas mažiau dokumentų nei ankstesniuose jūsų straipsniuose?

Seymouras Hershas: Prie to dar grįšiu, bet leiskite man užbaigti savo mintį, nes ji labai svarbi. Buvo baiminamasi, kad Europa atsitrauks nuo karinio konflikto. Dabar jis iš esmės davė Europai žinią: „Jūs esate antrarūšiai”. Šios diversijos pasekmės europiečiams bus baisios. Jie suprato, kad gali tapti visiškai priklausomi nuo Amerikos, net ir krizinėje situacijoje.

Ir manau, kad tokia padėtis pakirs NATO, kurį visada laikiau itin nenaudingu aljansu. Tačiau europiečiams – be jokios abejonės. Pažįstu žmonių, kurie dabar už elektrą moka penkis kartus daugiau. Už dujas jie moka tris ar keturis kartus daugiau. Jų nepakanka ir jos labai brangios. Dabar šalčiau nei rudenį. Jie turėjo šiltą rudenį dėl klimato kaitos, tikėkite tuo ar ne…

Politinės pasekmės mums bus didžiulės. Joe Bidenas ir jo žmonės Baltuosiuose rūmuose atmetė šį tyrimą ir toliau jį neigia, o spaudoje sulaukia pritarimo – pavyzdžiui, mano buvęs laikraštis „The New York Times” kažkodėl šia tema daugiau nerašo, tik atkartoja valdžios institucijų nuomonę ir jį ignoruoja…

Taip pat ir „The Washington Post”. Politinės pasekmės mums bus matomos ilgainiui – iki galimo kai kurių šalių pasitraukimo iš NATO, nes laikyti jas šaltyje Bidenui nėra taip jau baisu – jam daug svarbiau išlaikyti karinį konfliktą, kurio jis nelaimės. Esu tiesiog apstulbęs.

O dėl jūsų klausimo apie šaltinį – jūs žinote, kad aš jau seniai užsiimu tyrimais. Manęs visai nejaudina valdžios institucijų išpuoliai ir tai, kad mano buvęs laikraštis „The New York Times” nieko neparašė apie mano istoriją. Tiesiog manau, kad tokia dabar yra situacija.

Taigi, žmonės, kurie domisi manimi, skaito „Substack”, kur jūs pats publikuojate. Ten nereikia jaudintis dėl cenzūros ar kokių nors potekstinių dalykų. Bet aš neaptarinėju šaltinių. Žinote, man labai pasisekė, nes 20, 30 ar net 40 metų sistemoje dirba „savi” žmonės, kurie ne tik tiki tuo, ką daro, bet ir nebijo kritiškai vertinti. Šiame tyrime turiu tokį šaltinį – beveik žurnalisto svajonė. Tokių pažįstamų turėjau visą gyvenimą, turiu ir dabar.

Grįšiu prie jūsų klausimo apie kritiką, – dabar daug kritikos sulaukiu iš tų, kurie užsiima žvalgyba iš atvirų šaltinių (OSINT). Jie yra neatsiejama šiuolaikinio pasaulio dalis. Yra žmonių, kurie stebėjo oro ir vandens transporto judėjimą, ir kai kurie iš jų – dvi ar trys skirtingos komandos – parašė, kad jų duomenys visiškai „nesutampa” su mano tyrimu.

Ir aš galiu atsakyti: jei esate iš žvalgybos bendruomenės ir daug metų dalyvaujate slaptose operacijose… Jei taip pat dirbate Norvegijoje, o mes šioje srityje labai glaudžiai bendradarbiaujame su norvegais. Beje, jie [norvegai] taip padidino eksportą į Europą, kad padvigubino savo pelną. Nežinau tikslių skaičių, bet jis padidėjo mažiausiai dvigubai, gal net daugiau, du su puse karto, kaip tik po to – tik susprogdinus dujotiekį.

Taigi, žinoma, pirmas dalykas, apie kurį pagalvoji būdamas žvalgybos darbuotojas, yra tai, kaip „pasirūpinti” tais, kurie užsiima žvalgyba iš atvirų šaltinių, ir kaip priversti juos patikėti, kad tai, kas įvyko, iš tikrųjų neįvyko. Man tai akivaizdu, bet vargu ar akivaizdu OSINT ekspertams.

Amy Goodman: Seymourai, norėčiau pereiti prie to, ką Valstybės departamente sakė Nedas Praisas (Ned Price). – Samas Huseinas iš Visuomenės tikslumo instituto (Institute for Public Accuracy) praėjusią savaitę paklausė Valstybės departamento pareigūno apie jūsų ataskaitą (toliau pateikiama JAV Valstybės departamento atstovo Nedo Praiso ir Visuomenės tikslumo instituto komunikacijos direktoriaus Samo Huseino pokalbio ištrauka, kurioje Praisas teigia, kad Hershas iškraipo faktus, o JAV žvalgybos bendruomenę ir kariuomenę griežtai prižiūri vyriausybė. – sarmatas.lt past).

Štai apie ką Samas Huseinas klausinėja Nedą Praisą Valstybės departamento brifingų kambaryje. Įdomu, ar galite atsakyti. Šiandien parašėte įdomų tęsinį „Substack”, pavadintą „Išmatos ant sienos” („Crap on the Wall”). Na, iš tikrųjų tai ne jūsų žodžiai. Iš tikrųjų jūs cituojate Baltuosius rūmus… kaip rašote, keisčiausias pastangas dėjo Donaldo Ramsfeldo Gynybos departamentas.

„Prieš 20 metų gynybos sekretorius Rumsfeldas ir viceprezidentas Richardas Cheney, stengdamiesi išnaikinti musulmonų terorizmą, atsisakė teisinės valstybės ir padorumo principų. Tai rašiau laikraščiui „The New Yorker”.” – Kalbate apie Abu Graibo skandalą. „Baltieji rūmai sureagavo į mano paskelbtą straipsnį apie slaptas CŽV operacijas” – o, ne – „Irane, pavadindami jį dar vienu pavyzdžiu, kaip Hershas mėto išmatas (šį žodį pavartojo gynybos sekretoriaus padėjėjas) į sieną, kad pamatytų, kas prilips.

Jūs teigiate, kad valdant Barakui Obamai vyresnysis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais atsakė: „Seymouras Hershas yra pagarsėjęs sensacijų kūrėjas” ir pridūrė, kad žurnalas „The New Yorker” gali paskelbti šį atsakymą į bet kurį būsimą Hersho straipsnį be papildomo patikrinimo.” Jūsų atsakymas į visa tai?

Seymouras Hershas: Mano seniai mirusi motina, kuri čia atvyko kaip imigrantė ir mylėjo Ameriką labiau už viską, ypač tai, apie ką kalba Nedas Praisas, pasakytų: „Reikėjo išplauti jo burną muilu. Tai ji iš tikrųjų ne kartą yra man padariusi. Bet kokiu atveju, tai – ką aš galiu pasakyti? Žinote, kartais nesakau „tiesa”. Kartais dėl skirtingų istorijos versijų kyla problemų.

Monologą apie tai, kas gali nutikti NATO aljanse ir Europoje, pradėjau dėl to, kad J. Bidenas Vakarų Europai ir Vokietijai pasakė: „Mes verčiau tęsime savo karą, o jūs galite gyventi šaltyje”, todėl, kad, mano manymu, tai gali priversti kai kurias šalis pasakyti: „Mes galime pasitraukti iš šios istorijos. Kam mums reikalinga NATO ir Amerikos parama, kai krizės metu jie atima iš mūsų galimybę apšildyti savo žmones?”

Tai taip pat galėtų paskatinti… – manau, kad Vokietijoje Žaliųjų partijai pavyko, juk kancleris yra iš Žaliųjų partijos, – manau, kad tai paskatins platų konservatyvų judėjimą politikoje. Po Antrojo pasaulinio karo padarėme vieną fantastišką dalyką – atkūrėme Europą į modernią demokratinę pliuralistinę visuomenę.

Manau, kad tai nenueis taip toli, kaip Italijoje. Galėtume pasiekti tam tikrų konservatyvių pergalių sekančiais teisėkūros pokyčiais, nes Europai visada trūko gamtinių išteklių. Europiečiai visada turėjo pasikliauti kitais. Ir rusiškomis dujomis. Ir jei mes norime tai sustabdyti, darome tai politinių nuostolių sąskaita.

Ir noriu pabrėžti, kad ketinu apie tai parašyti daugiau straipsnių, nes yra daugiau dalykų, apie kuriuos reikia rašyti vėliau. Manau, kad šis sprogdinimas, kai kurių žmonių nuomone, buvo vienas kvailiausių dalykų, kuriuos Amerikos administracija padarė pastaraisiais metais. O mes, žinote, turėjome ketverius Trumpo metus.

Ir galiausiai aš tiesiog nesuprantu, kodėl daugelis laikraščių, gerų laikraščių, tokių kaip „Times”, aš vis dar – žinote, aš vis dar skaitau „New York Times” – visa tai rašo. Netikiu viskuo, ką jie rašo apie Ukrainą, bet vis tiek – ten dirba puikūs žurnalistai. Mano požiūris į redaktorius yra toks, – jei atsikratytume 90% pasaulio redaktorių, mums būtų daug geriau. Bet taip buvo visada – dar nuo tada, kai buvau labai jaunas reporteris, taip ir maniau.

Taigi, žinote, man nerūpi, ką jie sako.

Jei tai būtų kitaip, verkčiau, nes kai kurie dalykai, kuriuos jie daro, yra tokie kvaili. Tai taip kvaila. O Bideno administracija į spaudos sekretoriaus vietą stato Nedą Praisą – ir jam už tą darbą mokama. Aš jo nekaltinu. Jis turi slaptos informacijos. Turiu omenyje, kad jis padarė karjerą žvalgyboje. Iš to, ką žinau, jis gana padorus žmogus. Pažįstu žmonių, kurie jį pažįsta asmeniškai. Jis puikus žmogus. Jam tiesiog liepiama, ką sakyti, tai jis ir sako. Ir kai tu…

Juan Gonzalez: Ir, Seymourai…

Seymouras Hershas: Leiskite man pasakyti…

Juan Gonzalez: Taip.

Seymouras Hershas: Leiskite man pasakyti štai ką. Jūs turite grįžti prie valstybės sekretoriaus Tonio Blinkeno. Po rugsėjo mėnesio sprogdinimų jis pasakė kalbą, kurioje – tai buvo spaudos konferencija – padarė labai neatsakingą pareiškimą. Jis pasakė:  „Vienintelis geras dalykas yra tai, kad Rusija nebegalės naudoti dujų kaip ginklo”.

O mintis, kad Rusija naudoja dujas kaip ginklą prieš Vakarų Europą, kad sustiprintų save ir sumažintų mūsų [JAV] įtaką, mūsų patikimumą, mūsų ekonominę galią ir kontrolę Vakarų Europoje, Amerikoje jau du dešimtmečius yra svarbi tema. Tai nėra nauja tema. Nafta mus velniškai gąsdina – Rusijos nafta ir dujos visada velniškai gąsdino Vašingtoną. Dabar jūsų klausimas.

Juan Gonzalez: Taip, ir, Seymourai, galiausiai Norvegijos vyriausybė pareiškė, kad vienas iš jūsų straipsnyje minėtų laivų, dalyvavusių planuojant ar rengiantis šioms pratyboms, nebuvo tame rajone tų pratybų metu. Ką manote apie Norvegijos paneigimus?

Seymouras Hershas: Jei nežinote, leiskite papasakoti kai ką apie Nikaragvą. Vieną iš dalykų, nutikusių Nikaragvoje. Ten dirbę CŽV vyrai buvo susirūpinę ir susijaudinę. Ten yra paplūdimiai. Ir, žinote, net blogiausiomis sandinistų judėjimo dienomis jie iš paplūdimių išplaukdavo savo mažomis motorinėmis valtimis ir šaudydavo strėlėmis į paplūdimius, rengdavo varžybas… – žinote, neturėčiau to sakyti.

Jie tiesiog šaudė specialiomis strėlėmis ir žinojo, kad yra aukų. Jie tiesiog tai darė ir labai smagiai leido laiką, kalbėjo apie tai ir gyrėsi. Turiu omenyje, kad į tai ir patenki, kai vykdai slaptą operaciją.

Taigi, Norvegijos vyriausybė yra visiškai… – atsiprašau. Kažką praleidau. Norvegijos vyriausybė ne tik nusiuntė ten tą laivą Ir jis buvo ne tik ten… Jame buvo speciali CŽV pristatyta dekompresijos kamera. Dabar aš įsileisiu į detales, dėl kurių nenorėčiau, kad nuobodžiautumėte…

Taigi, CŽV lėktuvu atsiuntė specialią dekompresijos kamerą, kuri buvo sumontuota laive – paprastame priešpovandeniniuiame  laive. Gylis buvo 91 metras (260 pėdų). Tai buvo štai čia. Norvegai rado sekliausią Baltijos jūros dalį, esančią prie salos tarp Švedijos ir Danijos. Ten jie ir treniravosi.

Jie privalėjo tai daryti. Vamzdynai yra padengti plienu, o viršuje jie taip pat uždengti betoninėmis plokštėmis. Taigi juos susprogdinti – rimtas darbas. O kylant iš 91 metro gylio be dekompresijos kameros reikia sustoti kas 30 metrų. Jie kvėpuoja deguonimi, azotu ir heliu. O su kamera jie gali greitai iškilti į paviršių. Tiesiogine prasme iššokti.

Šis laivas vadinosi „Alta”. Laivas buvo ten. Tai neigti yra kvailas melas. Tai povandeninių laivų medžiotojas. Jam nereikėjo ten pasilikti. Jis galėjo tiesiog išplaukti, o narai galėjo tiesiog iššokti. Ir jiems nereikėjo ilgai atsigauti išlipus į paviršių. Tam tikru laiku jie pasirodydavo jūros paviršiuje. Ir tas laikas buvo nustatytas. Jie nenumetė sprogmenų taip, kad jie sprogtų per penkias minutes.

Jie nustatė didelį sulėtinimą. Atlikę savo darbą, narai greitai išplaukė į paviršių tiksliai nustatytu laiku. O laivas juos iškėlė eigoje tiesiogine to žodžio prasme. Tai galėjo įvykti daug greičiau, nei manote, nors – to nėra laivo aprašyme, bet tame laive buvo dekompresijos kamera. Ją ten pristatė ir įrengė CŽV.

Iš tikrųjų tai buvo puiki operacija. Jei vertintume ją iš klasikinės operacijos pozicijų, nes jiems pavyko išsisukti. Bet leiskite man grįžti prie operacijos tikslo. Viso to tikslas buvo paversti grėsmes įtikinamomis. Tačiau vėliau, kai prezidentas ir valstybės sekretoriaus pavaduotojas nustojo apie tai kalbėti po savaitės ar dviejų po to, kai jiems buvo pasakyta, kad mes galime tai padaryti – žinoma, tai nuvylė su tuo susijusius žmones, bet kas iš to?

Aš negaliu kalbėti apie… – žinote, galite sakyti, kad tai netiesa, kad aš tai sugalvojau. Bet tik pažiūrėkite – jis tai padarė. Ir jam teks tai pripažinti. Aš tikrinu savo elektroninį paštą. Tikrinu savo „Gmail” paštą ir kasdien matau vis daugiau ir daugiau – daugiau, nei norėčiau. Matau vis daugiau žinučių iš viso pasaulio, iš įvairių šalių.

Aš matau tai. Matau tai, kas buvo – ir, beje, kad visa tai atėjo iš „Substack” portalo, – aš nežinojau apie „Substack”. Tai nuostabi platforma. Per dieną šia tema ten paskelbė daugiau nei milijoną pranešimų. Turiu omenyje, kad žmonės, žinutės, kurias gaudavau, kalbėjo: „Ačiū Dievui. Mums labai trūksta jūsų ir kitų rengiamų reportažų. To niekur kitur nematome.” Aš nekalbu apie jūsų laidą, Amy. Tikrai ne apie ją.

Amy Goodman: Na ką gi, Seymourai Hershai, norime padėkoti jums – Pulitzerio premijos laureatui – už jūsų sugaištą laiką. Paskelbsime nuorodą į jūsų naująjį straipsnį platformoje „Substack” „Kaip Amerika sunaikino „Nord Stream” dujotiekį”.

sarmatas.lt: Šio garsaus tiriamosios žurnalistikos žurnalisto, Pulitzerio premijos laureato, Seymouro Hersho ataskaitą griežtai atmeta Jungtinių Valstijų administracija, taip pat Norvegija, vadindami tai fikcija ir fantazija. Tą tvirtinti ar paneigti gali tik pačių Jungtinių Valstijų atliktas tyrimas. Beje, apie tai labai trumpai užsiminė LRT, paskelbusi trumputį BNS pranešimą, kuriame daugiausiai vietos užima JAV paneigimas ir sprogimų aprašymas.  Interviu šaltinis:
https://www.democracynow.org/2023/2/15/nord_stream_sy_hersh

šaltinis: sarmatas.lt