infa.lt

Gender ideologai varo pleištą tarp vaikų ir tėvų. Jie teigia, kad šeimos kelia grėsmę vaikams ir kad tėvus turėtų „pakeisti” kiti suaugusieji, kurių pažiūros „atsitiktinai” sutampa su transseksualų aktyvistų pažiūromis, rašo Spike portalo autorė Joanna Williams.

Nuostabiausia tėvų meilės savybė yra ta, kad ji visai nesavanaudiška. Mamos ir tėčiai myli savo vaikus tokius, kokie jie yra – su visomis jų keistenybėmis, ydomis, trūkumais, karpomis ir viskuo kitu. Tačiau transseksualų ideologai tai laiko ne didžiuliu gėriu ar galingu instinktu, saugančiu vaikus nuo bėdų ir siejančiu kartas, o problema, kurią reikia spręsti.

Šie aktyvistai negali pakęsti, kai mylintys tėvai abejoja, kad jų stebuklingas kūdikis gimė „netinkamame” kūne ir dabar jam reikia naujo vardo, naujų įvardžių ir naujos suknelės.

Jie pyksta, kai mama ir tėtis negali suprasti, kam jų visiškai sveikai dukrai reikalinga operacija, po kurios ji dar ir turės iki mirties vartoti vaistus. Sukūrę transseksualaus vaiko mitą, juo vadovaudamiesi aktyvistai paskelbė karą tėvams ir šeimoms.

Argumentas, kad tėvai vienaip ar kitaip grasina transseksualiems vaikams, girdimas taip dažnai, kad netrukus ima atrodyti normaliu. Siekdami įrodyti savo teiginius, aktyvistai remiasi tyrimais, kuriuose teigiama, kad LGBT asmenys nuolat patiria tėvų prievartą (nesigilindami į tai, kodėl tokie tyrimai buvo užsakyti ir ką apskritai reiškia „prievarta”).

Tačiau „The Guardian” apžvalgininkas Owenas Jonesas mano, kad prievarta yra „tėvų nesugebėjimas priimti ir patvirtinti savo transseksualių vaikų naująją tapatybę”. Mamos ir tėčiai, kurie nepriima už gryną pinigą savo vaiko kalbų apie tai, kad nuo šiol jis yra transseksualas, ir nori palaukti, o gal tai praeis, gali būti pavadinti smurtautojais. Nors tikri tėvai, kurie turi tiesioginės patirties su seksualiai pasimetusiais vaikais, į tai žiūrėtų tik kaip į meilės ir rūpesčio aktą.

Bet ne Jonesas. Jis su džiaugsmu pradės juos indoktrinuoti, kokie jie klystantys, ir gąsdins tėvus, kad jie sugriovė „nesuskaičiuojamą daugybę jaunų LGBTQ gyvenimų”.

Atrodo, kad mokyklos sutinka su aktyvistais, jog tėvai yra translyčių vaikų problema. Iš tiesų: jie dažnai leidžia vaikams keisti lytį be tėvų žinios. Mokytojai netgi gali vadinti vaiką ne tėvų duotu vardu, o nauju, jų pačių pasirinktu vardu.

Šią savaitę dienraščio „The New York Times” apžvalgininkė kritikavo Amerikos tėvų teisių gynėjų bandymus priversti mokyklas informuoti šeimas apie pasikeitusią vaikų lytinę tapatybę.

„Priešingu atveju labiausiai nukentės patys transseksualūs vaikai, nes jie neteks šeimos paramos ir negalės būti savimi net savo namuose”, – rašo ji. Dabar jau diskredituota britų organizacija „Mermaids” taip toli nuėjo, kad mergaitėms be tėvų žinios dalijo krūtų užspaudimo tvarsčius.

Lyčių ideologams bet kuris iš tėvų yra priešas. Jie nenori, kad mamos ir tėčiai domėtųsi, ko lytinio švietimo pamokose vaikai mokomi apie lytinę tapatybę. Ne paslaptis, kad aktyvistų kampanijos specialiai skiria lėšų ir moko vaikus abejoti savo lytimi ir tapatybe.

Tačiau, nepaisant Didžiosios Britanijos vyriausybės pažadų padaryti mokymo programą skaidresnę, tėvai vis dar apgailestauja, kad jiems net neleidžiama skaityti mokyklinės medžiagos. O tėvai, nenorintys, kad jų vaikams pasakas skaitytų transvestitai, vadinami „kraštutiniais dešiniaisiais” ir „sąmokslo teoretikais”.

Šis kryžiaus žygis prieš tėvus vykdomas transseksualių vaikų labui ir trina skirtumą tarp suaugusiųjų ir vaikystės. Su tėvais elgiamasi kaip su vaikais, manant, kad juos reikia perauklėti ir sudrausminti, o su vaikais, priešingai, elgiamasi kaip su suaugusiaisiais, galinčiais savarankiškai priimti svarbius savo gyvenimui sprendimus.

Tokiu būdu tariamas noras apsaugoti transseksualius vaikus sparčiai virsta karu prieš šeimos institutą.

Kiti ragina vengti „automatinio šeimos fetišizavimo” ir mokyti, kad šeima kelia grėsmę vaikams. Kaip savo knygoje „Panaikinti šeimą” aiškina rašytoja Sophie Lewis: „Šeimoje įvyksta daugiausia išprievartavimų ir žmogžudysčių.

Niekur kitur plėšimas, bauginimas, šantažas, manipuliavimas, mušimas ir priekabiavimas nėra taip paplitę kaip šeimoje”, – rašo ji. Savo negailestingai niūriu požiūriu ji tėvų meilę apibūdina kaip „niekingą sutartį, prisidengusią biologine būtinybe”.

Kai biologinė šeima tampa prievartos židiniu, daroma išvada, kad tėvus turi pakeisti kiti suaugusieji, kurių pažiūros atsitiktinai sutampa su transseksualų aktyvistų pažiūromis. Suaugusysis gali pasirinkti naują atsitiktinių draugų „šeimą”.

Tačiau vaikams tai reiškia, kad besąlygišką tėvų meilę jie iškeičia į valdžios pareigūnus su aktualia darbotvarke. „The New York Times” straipsnyje cituojamos Viskonsino mokykloje mokytojų dalijamos skrajutės: „Jei tavo tėvai nepripažįsta tavo tapatybės, nuo šiol aš esu tavo mama”.

Tai labai nevykęs sprendimas, kuris ne veltui sukėlė pasipiktinimą. Tačiau iš esmės panaši žinia kasdien sklinda į vaikų ausis: jei tėvai nepritaria naujausiam trans ideologijos šurmuliui, jų reikia išsižadėti. Tai tik kala pleištą tarp tėvų ir vaikų.

Joanna Williams yra apžvalgininkė ir knygos „Kaip nugalėjo prabudusiųjų politkorektiškumas (Woke)” autorė.

šaltinis: sarmatas.lt