infa.lt

Kokiu tonu šiandien kalbėjotės su savo paaugliu vaiku? Gal net nebuvo progos KALBĖTI, turėjote akimirką tik pabandyti prabilti. Neretai sudėtingas besiformuojančio žmogaus tarpsnis pandemijos akivaizdoje tapo dar sunkesnis.

„Paaugliams svarbu kalbėtis visomis gyvenimo temomis, gauti žinių, kurios padeda pažinti save, kurti santykius, suvokti, kaip elgtis sunkiais laikotarpiais“, – įsitikinusi Eglė.

Kodėl jums iš viso įdomi paauglystės tema, greičiausiai priežastis nėra tik jūsų vaikai keturiolikmetės dukros Eglė ir Ieva?

Visi darome klaidų, taip pat ir aš. Juk mūsų niekas nemoko kurti darnius ir prasmingus santykius, kaip kalbėti su vaikais, kad jie mus išgirstų, kaip vyrui ir moteriai atžaloms būti pavyzdžiu. O kad paauglystė praeitų sklandžiai, svarbu kuo mažiau daryti klaidų nuo pat mažens.

Dažnai žmonės pirma susilaukia vaikų, o tik paskui kuria santykius, todėl po kurio laiko, žiūrėk, su vaikais nesusikalba, šie netgi atsikalbinėja, mažai bendrauja, daug laiko praleidžia mokykloje ir su draugais, yra įnikę į telefonus.

Dažniausiai būtent paauglystėje atsiskleidžia, kokias klaidas mes, tėvai, padarėme, auklėdami vaikus. Dažnai auklėjame įjungę autoritarinį, visa kontroliuojantį režimą.  Kaip elgtis, kai vaikas nesitvarko kambario, iš rankų nepaleidžia telefono, nenori eiti į mokyklą, elgiasi nepagarbiai, bendrauja tik pagal schemą „jei man duosi, tada ką nors padarysiu“.

Esu bendravusi su tėvais, kurie nori, kad jų vaikai greičiau užaugtų ir išeitų iš namų, nes  nebegali, pavargo, nesusitvarko. Kalbėjausi su mamomis, kurių paauglės dukros nebegrįžta namo, laiką leidžia su draugais, o tėvai bijo net žodį pasakyti, kad tik neprarastų vaiko, tikėdamiesi, kad tai praeis. Apmaudu tai, kad, nematydami tinkamo pavyzdžio, užaugę paaugliai daro tas pačias savo tėvų klaidas. Taip ratas sukasi…

Man visuomet nedavė ramybės klausimas, ar tikrai turi būti tiek kančios paauglystės metu? Kodėl vieni tėvai geba sukurti nuoširdų santykį su vaikais, o kitiems nepavyksta?

Man ši tema labai aktuali nes ir pati auginu vaikus, kuriu su jais santykį, matau klaidas, o kiek dar nematau! Norisi gauti žinių, kurios padėtų suprasti save suaugusį ir santykį su vaikais.

Kokia tėvų ir paauglių santykių situacija šiandien?

Trejus metus važinėjau po Lietuvos mokyklas, skaitydama paskaitas paaugliams apie santykius, gyvenimo būdą, sąmoningumą, taip pat organizuoju paauglių stovyklas bei atskirus užsiėmimus. Daug bendrauju su paaugliais, todėl girdžiu jų problemas.

Vaikai skundžiasi, kad tėvai jų nesupranta, tik reikalauja; paaugliai nori greičiau išeiti iš namų ir kurti savus santykius, nes nusibodo kentėti rėkimą ir tyliai užsidaryti savo kambaryje, nes  „kam kalbėtis – tėvai vis tiek manęs negirdi“.

Paauglės merginos dažnai pradeda ankstyvus lytinius santykius, taip ieškodamos meilės ir šilumos. Didžiulė dalis paauglių geria bei rūko ar yra bandę narkotinių medžiagų, o būtent visų šių dalykų esmė ir slypi santykiuose šeimoje.

Bendrauju ir su paauglių tėvais, suprantu, kad jie kenčia ne mažiau nei jų vaikai. Kai pradedame kalbėtis su tėvais konkrečiai, išgirstu nesusikalbėjimo priežastis, pavyzdžiui, tėvai išsiskyrė, kai vaikas dar buvo mažas ir netrukus jis tapo „kitoks“; tėvai daug dirbo ir mažai laiko skirdavo šeimai; niekada su vaikais nesikalbėdavo nuoširdžiai, nes neturėdavo laiko, o jei prabildavo vaikas, nesugebėdavo jo išgirsti ir suprasti; nepalaikė atžalos užsimezgus pirmajai simpatijai tarp mergaitės ir berniuko; dažniausiai bendraudavo reikalaujančiu tonu; neleisdavo vaikui pačiam nieko daryti, nes paprasčiau buvo padaryti už jį.

Išvada: santykiai šiai dienai prasti, o būnant visai šeimai uždarytai namuose, situacija tik paaštrėjo.

Koks paauglio paveikslas? Kada prasideda paauglystė ir galima tikėtis šio periodo pabaigos?

Šiandien galėčiau nupiešti kelis paauglių paveikslus.

Norintys sukurti santykį su tėvais, suprantantys, kad tėvai taip pat žmonės ir gali daryti klaidų, noriai einantys į kontaktą. Paprastai tokie paaugliai neįsitraukia į gėrimą, rūkymą ar narkotikus, o tai darančius vertina labai nepalankiai.

Manantys, kad tėvai jiems viską turi duoti, o patys pagyvens ir netrukus išsikraustys, kad „niekas neknistų proto“. Tokie viską žino geriausiai, neturi autoritetų. Tokie paaugliai linkę rūkyti, gerti ar vartoti narkotikus.

Tie,  kurie gyvena sunkesnėse socialinėse aplinkose ir nemato galimybių, kad gali būti gyvenime kitaip, jie dažnai būna labai sudėtingi vaikai.

Ko galima tikėtis iš jūsų, Egle, paskaitų, mokymų? Juk dažnas mano, kad pakanka gyvenimiškos patirties, o jei ką – galima paskaityti specialių knygų.

Jei mus tenkina dabartiniai santykiai su vaiku – viskas gerai, bet jei viduje kirba klausimai, jausmas, kad ne viskas yra taip, kaip turėtų būti, kaip norėtųsi – pats laikas  ieškoti atsakymų. Tai galima daryti įvairiais būdais.

Vienas iš jų – gyvi seminarai, kai gali pajusti žmogaus energetiką, dalyvauti praktiškose dalyse, kuriose ateina gilūs supratimai, užduoti klausimus, išgirsti kuo gyvena kiti. Šiuo metu gyvus susitikimus pakeitė virtualūs, nors ir kaip jų nemėgau, tačiau jaučiu, o ir gaunu atsiliepimų, kad visgi veikia. Ne veltui žmonės iš įvairių pasaulio šalių atskrenda į renginius, kad pabūtų specifinėje energetikoje.

Pasauliui pradėjus vėl suktis, ir aš su savo komanda pasiūlysiu įdomių pedagogikos lektorių paskaitų – jau buvo susitarta dėl viešnagės mūsų šalyje, tačiau seminarus teko nukelti.

Ką atsakytumėte tiems, kurie užaugino savo vaikus ir šiandien teigia, kad atžalas tiesiog reikia palikti ramybėje ir tik mylėti?

Sutinku šimtu procentu, kad reikia mylėti, o ką reiškia „palikti ramybėje“? Jei palieku ramybėje – tai myliu? Taip, perdėtas rūpestis padaro nemažai žalos, tačiau kaip tą suprasti – juk man gali atrodyti, kad darau viską teisingai.

O jei vaiką paliksiu ramybėje, kaip jis pajus, kad myliu? Visi meilės reiškimo būdus suvokiame skirtingai, neretai ir klaidų pridarome – su meile, o kad taip nenutiktų, reikia mokytis. Tik taip galima rasti i balansą tarp meilės ir galimybės leisti asmenybei skleisti savaime ją palaikant savo dėmesiu, tačiau ir leidžiant prisiimti atsakomybę už padarytus veiksmus.

Savo seminaruose (paaugliams) įteikiu konkrečius instrumentus, kaip galima padėti skleistis asmenybei, naudojamu įvairios technikos, praktikos, pratimų, žaidimų, kurie padeda  įsisavinti žinias.

Šiuolaiknis jaunimas imlus žinioms,  ieško atsakymų į klausimus, ieško būdų, kaip keisti santykius šeimoje. Neįtikėtina, bet tokių paauglių tikrai yra. Pati semiuosi informacijos iš  psichologijos studijų, keliaudama susitikdavau su įvairiais dvasininkais bei psichologais, gautas žinias taikau savo šeimoje ir stebiu, kaip veikia. Turiu praktinų žinių, kuriomis noriu pasidalinti ir su kitais.

Gal galite duoti kelis patarimus čia ir dabar, nes įtampa didžiulė, o keliavimas  žinių link  užtruks.

1. Sustokite! Išgirskite, kokiu tonu kalbate su paaugliu. Ar dažnai jį teisiate už jo elgesį? Kas trukdo jį suprasti? Prieš pradėdami kalbėti, kiekvieną kartą paklauskite savęs, kokiu jį norite matyti? Norite matyti paauglį, kuris vargina jus ar norite matyti puikų sūnų/dukrą, kuriems vis dar reikia jūsų palaikymo?
2. Išklausykite savo vaikus nepratarę nė žodžio. Kai paauglys kalba, tiesiog klausykitės. Nereaguokite spontaniškai norėdami jį kažkuo įtikinti, tiesiog klausykitės.
3. Svarbus yra JŲ požiūris, o NE JŪSŲ. Kai paauglys kalba, klausykitės iš jo požiūrio taško. Įsijauskite, kaip jis jaučiasi būdamas paaugliu, kai jis turi tiek daug pareigų, reikalavimų, mokslų, savęs pažinimo peripetijų. Jis juk tik pradėjo eiti gyvenimo keliu. Suvokite paauglio problemas ir atsakykite būtent iš jo požiūrio kampo.
4. Suvokite, kad pokalbis yra ne apie jus, o apie JUOS. Tai yra sunkiausia suprasti. Klausykitės ne iš viską žinančiojo, o iš draugo pozicijos. Kalbėkite tik tada, jei turite ką nors konstruktyvaus ir palaikančio pasakyti, kas padėtų vaikui augti, judėti į priekį. Visada klauskite savęs, kodėl ir ką kalbate.
5. Koks paauglys bebūtų, reikia suvokti, kad jis vis tik yra mūsų vaikas ir jam reikia palaikymo. Tėvai yra už tai atsakingi. Skirkite jam laiko, paauglystės metu tai ypatingai svarbu.
6. Nustokite būti visur ir visada teisūs. Nepamirškite, kad net suaugę žmonės turi savo požiūrį į teisingumą ir visų jis skirtingas. Ne teisingumas svarbiausia, o santykiai. Norite būti teisus ar išlaikyti šiltą santykį?
7. Pasižiūrėkite į save. Būkite pavyzdžiu savo vaikams. Pripažinkite savo netobulumą, mokykitės kurti santykius šeimoje. Galbūt elgiatės taip pat, kas jus erzina vaiko elgesyje? Pavyzdžiui, reikalaujate, kad vaikas jus išklausytų, bet ar mokate kitą išklausyti pats?
8. Kaip dažnai paaugliams sakote, kad gerbiate juos? Ar visgi dažniau didžiuojatės jais? Norime didžiuotis jais, pasigirti, bet ar gerbiame? Juk kai didžiuojamės, tai žiūrime tik iš savo perspektyvos, o kai gerbiame juos – tada iš jų pozicijos. Pabandykite pabrėžti tai kiekvieną dieną.
9. Kaip dažnai vaikus giriame už jų savybes? Juk dažniau giriame už pasiekimus, gerą elgesį, gerus pažymius, įvykdytus gerus darbus, bet ne už savybes. Raskime gerų vaiko savybių ir girkime už jas.
10. Linksminkitės kartu! Tai labai svarbu. Kada paskutinį kartą pramogavote kartu kokybiškai, juokėtės iki ašarų, žaidėte? Kaip dažnai tai vyksta? Tai labai svarbi gyvenimo dalis, kuri suartina.

šaltinis: sveikuoliai.lt