infa.lt

Laisvę visiems Antifa kaliniams. (įrašas plakate)

Pasipriešinimas fašistinės kraštutinės kairės melui nuo Hitlerio laikų iki šių dienų, pradeda savo straipsnį D.Parkeris portale „The Ameican Thinker”.

„Kažkas negerai su režimu, kuriam kas kelerius metus reikia lavonų piramidės”. George’as Orwellas

Mes turime kvitus: XX a. trečiojo dešimtmečio „New York Times” antraštės įrodo, kad kairieji visuomet žadėjo pažangą, bet pristatė tik mirtį.

Ar jums kada nors atrodo, kad istorija kartojasi, bet jūs negalite pažadinti žmonių, kad jie suvoktų pavojų? Kartais tai gali būti beprotiška, ypač kai pažvelgus į įrašus iš laikotarpio prieš Antrąjį pasaulinį karą, matosi tos pačios temos, propaganda ir melas. Tuo tarpu fašistinė kraštutinė kairė – projekcijų partija – ir toliau tęsia savo nuolatinį BS užtaisą.

Jie tai daro, nes apgaulė yra vienintelis būdas jiems pasiekti valdžią. Skaldo žmones sėdami chaosą ir sumaištį, kol pavyks įtvirtinti pakankamą kontrolę. Pasiekti, kad jie galėtų kontroliuoti žodžio laisvę ir bausti tuos, kurie išdrįsta laisvai pasisakyti. Siaubinga, ir mes jau beveik pasiekėme šį tašką.

Jie meluoja be jokios prasmės, pavyzdžiui, modeliuodami visą politinį spektrą kaip „liberalų-konservatorių”; teigia, kad fašizmas priklauso „kraštutinei dešinei” arba kad anarchizmas priklauso „kraštutinei kairei”. Jie kartoja tą patį melą tol, kol gali blefuodami apsimesti, kad tai tiesa.

Jie neturės tiesaus atsakymo, jei paklausite, kaip totalitarinę ideologiją galima priskirti prie laisvės šalininkų, kurie vertina laisvę ir ribotą valdžią.

Tas pats bus, jei paklausite, kaip ideologinė sąvoka, reiškianti „jokio valdovo”, tiktų šalia ideologijos, pagrįstos diktatūra su centralizuota, totalitarine kontrole.

Jei jie stumia absurdišką „liberalų-konservatorių” politinę darbotvarkę, paklauskite jų, ar Stalinas buvo liberalas. Tuomet stebėkite, kaip jie be jokios priežasties susiima už galvų ir pateikia keistus pasiteisinimus apie tai, kad politinis spektras yra „pasagos” ar „žiedo” formos.

Istorijos pasikartojimas.

Šiuolaikinė civilizacija išgyveno tuos pačius siaubingus įvykius arba dėl jų atviro melo, kad „socializmas dar niekada nebuvo išbandytas”, arba šį kartą bus kitaip, nes fašistuojanti kraštutinė kairė „gelbsti planetą”.

Niekas nenori skirti laiko pasimokyti sunkių istorijos pamokų ir sužinoti, ko nederėtų daryti. Paskirti būrį fašistuojančių kraštutinių kairiųjų megalomanų vadovauti ekonomikai ir pasauliui? Jokių problemų! Tik neklauskite jų apie chromosomas ir neprašykite apibrėžti, kas yra moteris.

Kai paskutinį kartą bandėme tai padaryti, tai labai gerai pasiteisino – milijonai žmonių žuvo, o visas pasaulis buvo visiškai nuniokotas.

Kiekvieną kartą, kai prasideda nauja seka, fašistuojanti kraštutinė kairė perima valdžią, griežtai ją kontroliuoja ir pradeda krauti lavonus kaip malkas. Nesvarbu, ar tai daroma dėl Lebensraum, ar dėl gyventojų skaičiaus mažinimo, siekiant „išgelbėti planetą” nuo globalinio atšalimo (ar šią savaitę tai buvo globalinis atšilimas?).

Kažkas labai negerai su ideologiniu kultu, kuris garbina nacionalizmą arba internacionalizmą pakaitomis su mirtimi, „Patria o Muerte” („Tėvynė arba mirtis”).

Istorija visada kartojasi, nes remiasi tomis pačiomis žmogiškomis silpnybėmis ir motyvais.

Pažiūrėkite, ar įžvelgsite kai kuriuos akivaizdžius panašumus tarp to, kas vyksta Davose ir WEF, ir paskutinio karto, kai fašistuojantys kraštutiniai kairieji bandė įgyvendinti vieną iš savo grandiozinių utopinių planų.

Pradėkite nuo šio šlovingo pranešimo apie Italijos „korporatyvinę valstybę” iš „Pasaulio problemų apžvalgos”, 1927 m. balandis:

Fašistinė Italija ruošiasi drąsiam socialiniam eksperimentui – įgyvendinti vadinamąją korporatyvinę valstybę. Norint suprasti šį eksperimentą, būtina nepamiršti, kas sudaro fašistinės doktrinos pagrindą, kurį galima apibrėžti taip: a) visų klasių interesai turi būti pajungti aukščiausiems valstybės interesams; b) darbdavių, kaip ir eilinių žmonių, interesai turi būti pajungti gamybos interesams; c) Valstybė turi teisę ir pareigą įsikišti ir reguliuoti visus šiuos interesus.

Taigi individas turi būti įtrauktas į korporaciją, o korporacija – į valstybę. Naujoji sistema dar neveikia, tačiau beveik visi pasirengimo eksperimentui darbai jau atlikti.

Tuo metu šiuo „drąsiu socialiniu eksperimentu” visi buvo ne visai patenkinti. Amerikos darbo federacijos prezidentas Viljamas Grinas (William Green) pasmerkė augančią autokratiją ir pavergimą socialistinėse Rusijos ir Italijos valstybėse, paskelbtame 1927-2006 m. žurnalo „Current History” numeryje:

1927 m. balandžio 21 d. Italijos vyriausybės paskelbta Darbo chartija rodo, kad premjeras Musolinis neatsisakė savo socializmo filosofijos.

…

Pasaulis su nerimu stebi dviejų šalių – Rusijos ir Italijos – autokratinio valdymo rezultatus. Nepriklausomai nuo to, kokia grupė sudaro autokratiją, valstybės kontrolės pakeitimas savanoriška institucija reiškia laisvės praradimą.

Atminkite, kad fašizmas yra socializmas su kapitalistiniu apvalkalu. Žmonės gali turėti privatų verslą, bet jį griežtai kontroliuoja valstybė.

Fašizmo laikais valstybė per oficialius kartelius kontroliavo visus gamybos, prekybos, finansų ir žemės ūkio aspektus. Planavimo valdybos nustatydavo produktų linijas, gamybos lygį, kainas, darbo užmokestį, darbo sąlygas ir įmonių dydį. Licencijavimas buvo visur paplitęs; jokios ekonominės veiklos nebuvo galima vykdyti be vyriausybės leidimo.

Kolektyvistinės ideologijos yra tos pačios visuomeninės vergovės atmainos. Šias viešąsias ir privačias partnerystes, kaip mes jas vadiname dabar, įkūnijo 1927 m. La Carta del Lavoro (Darbo chartijoje) paskelbtas apibrėžtas valdžios ir korporacijų santykis, ypač viena VII skyriaus dalis:

L’organizzazione privata della produzione essendo una funzione di interesse nazionale, l’organizzazione dell’impresa è responsabile dell’indirizzo della produzione di fronte allo Stato.

Išvertus tai skamba taip: „Kadangi privatus gamybos organizavimas yra nacionalinio intereso funkcija, įmonės organizacija yra atsakinga valstybei už vadovavimą gamybai.”

Kraštutiniai kairieji fašistai visada patogiai pamiršta šiuos istorinius faktus ir savo lengvabūdiškus teiginius grindžia krūva išgalvotų subjektyvių kriterijų; paskui jie tiesiog sako, kad tie subjektyvūs kriterijai taikomi tam, ką šiuo metu daro laisvės bendruomenė.

Tuo tarpu jie kartoja tą patį seną melą, kad įviliotų naują kartą į visuomeninę vergiją.

Ar kuris nors iš šių kraštutinių kairiųjų motyvų skamba pažįstamai, nors jie suporuoti su istoriniais vardais, kurie dabar yra smerkiami? Pavyzdžiui, ši antraštė ir trumpas fragmentas iš 1934 m. kovo 1 d. „New York Times” straipsnio:

GIBBSAS SAKO HITLERIS IŠGYDYTŲ NEVILTĮ; Nustatyta, kad pagalba bedarbiams padėjo moraliai išgelbėti nepasiturinčių vokiečių klasę. ŽMONĖS „VĖL GALI TIKĖTIS“ Jaunimas sistemą laiko nuostabiu nuotykiu, nors propaganda tampa nuobodi.

…

Berlynas, vasario 28 d. (Belaidžiu ryšiu). – Jau trys dienos, kai esu čia, Berlynas yra miestas, kaip didelę pergalę švenčiantis tą dieną, kai prieš keturiolika metų Adolfas Hitleris su nedidele grupe draugų pradėjo savo kampaniją Miuncheno alaus krautuvėlėje, kur praėjusį šeštadienį pasakė kalbą kaip Vokietijos vadovas.

Ar kai kas iš to skamba šokiruojančiai pažįstamai? Pakeiskite keletą pavardžių ir tai gali skambėti kaip šiandieninis „New York Times”.

Tada pagalvokite apie šią „New York Times” antraštę iš 1934 m. socialistinės šventės – Gegužės pirmosios, kai socialistų darbininkų partija inauguravo kolektyvistinį darbo kodeksą su šūkiu „Bendrasis gėris pirmiau už individo gėrį” – jie taip juo tikėjo, kad įspaudė jį ant savo monetų:

Šiandien naciai inauguruoja darbo kodeksą; naujosios sistemos šūkis – „Bendroji gerovė svarbesnė už individo gerovę”. ŽYDŲ STATUSAS YRA PROBLEMA Įstatyme sakoma, kad jie gali būti „lyderiai” savo versle, bet visuomenės nuomonė priešinasi.

BERLINAS, balandžio 30 d. — Rytoj įsigalioja naujasis nacių darbo kodeksas, kuriame įtvirtinta „lyderių ir pasekėjų, konfidencialių parduotuvių tarybų, garbės teismų ir darbo patikėtinių” sistema. Ryšium su Gegužės pirmosios minėjimu.

Mes žinome, kad tai „pamokslavimas chorui”, nes jūs jau daug ką žinote. Svarbiausia, kad jūs turite pasinaudoti tuo, ką sužinojote, ir pažvelgti į tuos pačius šaltinius, kad pamatytumėte kitų pavyzdžių, kaip fašistuojanti kraštutinė kairė tai darė praeityje.

Tuomet turite perteikti tai, ką žinote, kitiems, kad juos įspėtumėte, jei norite, tai būtų partizaninis informacinis karas. Užduokite kairiesiems tuos klausimus, kuriuos pateikėme anksčiau; jie neturės jokių gerų atsakymų.

Mes žinome, kad fašistuojanti kraštutinė kairė yra klaidingoje istorijos pusėje, dabar turime tai pranešti ir visiems kitiems.