infa.lt

JAV nustatytas ryšys tarp bažnyčios lankymo ir opiatų vartojimo (narkomanijos) epidemijos, praneša „Kommersant”.

Oficialiai patvirtinta formali versija apie kultūrines mirties nuo opiatų, alkoholio ir jų vartojimo pasekmių didėjimo JAV priežastis.

Trys JAV ekonomistai 2022 m. sausio mėnesį. nustatė stiprią koreliaciją tarp religinių praktikų paplitimo JAV mažėjimo ir „mirčių iš nevilties” dėl opiatų vartojimo didėjimo.

Mokslininkai teigia, kad problema, matyt, yra net ne pati Dievo idėja, o besikeičianti visuomenės organizacija, kuri masiškai atsisako dalyvauti religiniuose ritualuose, nepriklausomai nuo asmeninio tikėjimo ar netikėjimo.

Nuomonė, kad opiatų vartojimo „epidemija” JAV nuo 1980-ųjų, kurią plačiai tyrinėja sociologai, ekonomistai ir antropologai, yra labiau nulemta kultūrinių nei ekonominių priežasčių, yra triviali, o tezė apie „visuomenės sugedimo” ir religingumo ryšį paprastai žymi dešiniojo sparno polemines nuomones, kurios dažnai pateikiamos kaip moksliniai tyrimai.

Šiuo atžvilgiu  Tylerio Gillo iš Wellesley koledžo, Tamaros Ostrem iš Ohajo universiteto ir Danielio Hangermano iš Notre Dame universiteto, straipsnio „Opiatai masėms? Mirštamumas iš nevilties ir amerikiečių religingumo nuosmukis” išankstinis spausdinimas (Preprint) įdomus dėl formalaus požiūrio į problemą: ekonomistai naudojo didelių duomenų rinkinį, kad ištirtų hipotezę apie ryšį tarp mažėjančio susidomėjimo religija, mažus atlyginimus gaunančių JAV baltaodžių tarpe, ir didėjančio „nevilties mirčių” skaičiaus.

Gillas, Ostrem ir Hangermanas nustatė įtikinamą koreliaciją (nebūtinai rodančią priežastinį ryšį) tarp šių reiškinių Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo XX a. pabaigos, tačiau ji atrodo keista. Yra keletas dalykų, kurie leidžia atsargiai atmesti „dešiniosios pasaulėžiūros” JAV „moralinės nuodėmės” ir „bedievybės” tiesioginį ryšį ir pasiūlyti veikiau sociologines jų koreliacijos priežastis.

Gillas ir jo kolegos įrodė, kad apskritai religingumo sumažėjimas atskirose JAV valstijose įvyko prieš „opiatų epidemiją”, o ne sutapo su ja ar buvo jos pasekmė.

Be to, šis ryšys keistai neutralus lyties atžvilgiu: „nevilties yda”, dėl kurios mirštama, pažeidžia abiejų lyčių atstovus, tačiau tik vidutiniame amžiuje ir tik tarp mažas pajamas gaunančių baltaodžių, ir nepriklausomai nuo to, ar žmogus gyvena kaimo, ar miesto vietovėje.

Tačiau, įdomiausia tai, kad Gillo, Ostrem ir Hangermano darbas, matomai neturi nieko bendra su religiniais įsitikinimais. Apklausų duomenimis, „nuodėmingo kritimo” ryšys su respondentų asmeniniais įsitikinimais yra palyginti silpnas – priešingai, nei ryšys su formaliu dalyvavimu religiniuose ritualuose (nepriklausomai nuo to, ką respondentai sako apie tikėjimą).

Autoriai teigia, kad formalaus religingumo mažėjimas vyksta anksčiau prieš „opiatų vartojimo epidemiją”, nepriklausomai nuo to, ar žmonės tiki, ar ne: svarbiausia yra formalus ritualų laikymasis, įskaitant „blue laws” („puritoniškus įstatymus”, protestantų bendruomenių palikimą, kuriais neformaliai, o kai kuriais atvejais ir vietiniais įstatymais, ribojama pramogų vietų veikla sekmadieniais ir t. t.).

Kaip mano Gillas ir jo kolegos, nustatytas koreliacijas tikriausiai reikėtų aiškinti kaip senųjų bendruomenių „socialinio audinio” irimo (dėl amžiais buvusių elgesio modelių transformacijos pagrindinėje visuomenės masėje) poveikį tam tikroms socialinėms grupėms.

Dėl specifinio „nuodėmingumo” poveikio juose atsiranda nauja, libertariškesnė ir laisvesnė subkultūra, kuri toliau vystosi, kaip rodo Gillo, Ostrom ir Hangermano pastebėjimai, jau pagal jų pačių dėsnius: koreliacija su tarnystės Dievui paplitimu po pradinio „mažėjančio religingumo šoko” silpnėja.

Atrodo, kad dalyje valstijų „nuodėmingo nuosmukio” iniciatorius buvo „puritoniškų įstatymų” paskelbimas antikonstituciniais septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, tačiau šis procesas tapo stabiliai pastovus 1990-aisiais.

Sudėtingas sekmadienio pamaldų ir okcidentalizmo populiarumo JAV ryšys rodo, kokia netradicinė gali būti „mokslo populiarinimo” ir „religinio” pasaulio paveikslų aiškinamų reiškinių kultūrinė sąveika pagal paprastas schemas.

Tačiau nuoseklus tokių sąsajų nagrinėjimas išryškina politinės „socialinės inžinerijos” pretenzijų kontroliuoti socialinius judėjimus silpnumą: taip, priežastis kartais slypi sekmadieniniais dirbančiuose baruose – bet ne todėl, kad tai nepatinka dvasininkams, o kova su piktnaudžiavimu opiatais atidarant naujas bažnyčias yra beprasmė.