infa.lt

Kai kurie žinduoliai yra labai apžėlę, kai kurie – nelabai plaukuoti, o dar kai kurie – beveik visiškai pliki. Pavyzdžiui, Homo sapiens apsieina be kailio. Tačiau iki šiol buvo neaišku, kodėl taip yra.

Bet dabar šio iššūkio ėmėsi genetikas Nathanas Clarke’as iš Jutos valstybinio sveikatos mokslų universiteto Solt Leik Sityje, kuriam talkino Amanda Kowalchuk iš Pitsburgo ir Maria Chikina iš Prinstono. Atlikdamas tyrimą Klarkas palygino 62 žinduolių DNR ir nustatė, kad žmonės iš tikrųjų turi geną, kuris būtų užtikrinęs pilną plaukuotumą, jei evoliucijos metu nebūtų buvęs išjungtas.

Tokia pati netektis ištiko dar devynias rūšis, įskaitant raganosių protėvius, garsiuosius nuogalius žinduolius – delfinus, dramblius ir ruonius.

Plaukuotumas yra skirtingas – pavyzdžiui, muskusinių jaučių ir ruonių plaukuotumas atlieka iš esmės skirtingą vaidmenį, o jo nebuvimą lemia skirtingos evoliucinės priežastys. Pavyzdžiui, drambliai, neturintys storo kailio, neperkaista, o ruoniai, turintys storą riebalų sluoksnį, lengvai slysta vandenyje, pasinaudodami savo odos lygumu.

Pirmasis įžvalgos apie tai, kaip tiksliai genetiškai nulemtas plaukuotumo trūkumas, leido mokslininkams pasukti keliu, kuris gali padėti naujai suprasti kai kurių vėžinių susirgimų prigimtį ir ilgaamžiškumo priežastis.

Tos pačios genomo dalys, atsakingos, pavyzdžiui, už keratino ir kitų plaukų komponentų gamybą, taip pat už plaukų augimą ir augimo zonos aprūpinimą maistinėmis medžiagomis, pas „nuogus” žinduoliams yra išjungtos.

Ne paskutinėje eilėje tyrimai vertingi dar ir dėl to, kad jie, gal būt, leis išsiaiškinti su patologiniu ir įprastu nuplikimu.

Žmonės, deja, dėl to patiria daug psichologinių traumų.

infa.lt komentaras: tyrėjai nesvarsto galimybės, jog žmogus iš karto buvo neplaukuotas, t.y. „atsirado” su išjungtais genais kaip atskira gyvybės rūšis. Visi tyrimai remiasi „evoliucijos teorija”, kuri numato, kad, kaip vaizduojama paveikslėlyje (aukščiau) žmogus vystėsi iš žemesnių gyvybės formų.

Tačiau tuose pačiuose genetiniuose tyrimuose nurodoma, jog dabartinio žmogaus protėviai išėjo-kilo iš Afrikos, kas praktiškai būtų neįmanoma, jei gyvūnas nėra visaėdis ir negali prasimaitinti bet kuo, kas pasitaiko jo kelyje.

Tad didelius dabartinio  žmogaus protėvio migracijos mastus į šiaurę, vakarus ir rytus galima paaiškinti tik tuo, kad jis nuo pat pradžių valgė viską – nuo šakniavaisių iki mėsos, apsigyveno visur – ir pietuose, ir rytuose, ir vakaruose ar šiaurėje (kur labai būtų pravertęs kailis), tačiau kailio neturėjo niekur.

Tai gal galima būtų užduoti ir tokį klausimą – ar gali tas genų jungiklis kūrėjo būti paliktas žmogui (ir kitiems gyvūnams) kaip galimybė (jei tokios prireiktų) ateičiai, o ne liudija, kad jis kadaise jau buvo įjungtas?