infa.lt

Viena iš ryškiausių Laisvės partijos patekimo į valdžią pasekmių – mes visi tiesiog esame priversti permąstyti: o ką mums reiškia sąvoka „laisvė“? Šiuo metu kartu su savo bendražygiais, oficialiais ar ne, ši partija mums bando „atlaisvinti“ „lengvųjų“ (rašau kabutėse, nes tokių nebūna) narkotikų vartojimą.

Tačiau juk tai nereiškia, kad ši partija, kaip kad derėtų pagal pavadinimą, visur vadovaujasi „laisvinančiuoju“ požiūriu, ar ne? Štai kad ir „sutikimo seksui“ įstatymo projektas, dar vadinamas „sutuoktinio sutikimo seksui“ įstatymu – kai kurias, skirtingai nei „žolytės“ rūkymas, dešimt-tūkstantmetes tradicijas turinčias gyvenimo sritis jis juk norėtų labiau reglamentuoti, t.y. suvaržyti, bet ne „atlaisvinti“, ar ne?

Vienas iš požymių, kad mūsų visuomenė vis dar nėra vakarietiška (blogąja prasme vakarams) – į sekso klausimus ir reikalus mes vis dar žiūrime nerimtai, su pašaipa ir juokeliais – kultūringais ar nešvankiais.

Beje, taip elgiasi ne vien kokie gatvės „mužikai“, bet ir inteligentai, žymūs visuomenės veikėjai, žiniasklaidininkai – jie gal net ir pirmiausiai bei labiausiai. Suprantama – daugumai seksualinių reikalų aptarinėjimo poreikis asocijuojasi visų pirma su paaugliais ir paauglyste. Galbūt su kažkokiu kvailai prieš simpatišką mergiotę išsivėpusiu bernioku su įkaitusiomis nuo gėdos ausimis.

O be reikalo. Atvejis apie „sutikimą seksui“ – kur kas rimtesnis nei absoliučiai daugumai atrodo. Tai panašiai kaip ir dėl vienalyčių partnerysčių – atrodytų, kad net jei ir negerai, tai ir ką – kokios bėdos? Na, susirašys keli gėjai metrikacijoje ir tiek ten tų problemų, ką tai labai keičia? Na ne, tai net ne epochinis, bet dešimčių tūkstančių metų reikalas – pasikeis viskas – nuo žmonių laimės jausmo iki ekonomikos.

Visi juokeliai apie rašytinius sutikimus sutuoktiniui dėl sekso (dažniausiai sukuriant ir pridedant atitinkamą „formą“) – lygiai taip pat be reikalo. Nes visiškai ne vietoje – „nepagautas bajeris“, kaip pasakytų koks paauglys.

Tokie raštiški sutikimai gal net kai kuriais atvejais praverstų šiandien. Gal, bent teoriškai. Tačiau po Morganos Danielės siūlomo įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo nebepadėtų niekaip. Taigi, bent jau po šio įstatymo priėmimo tokius juokelius derėtų pamiršti. Privers pamiršti galų gale.

Kodėl? Jei, pvz., teisme parodysite, kad jūsų sutuoktinė davė raštišką sutikimą seksui šių metų balandžio 15 d., tai ji į tai galės atsakyti, kad užtai ji nedavė tokio sutikimo balandžio 16 d. ir jūs ją išprievartavote! Įrodykite, kad ne!

Sakysite – kaip gi taip, tai ji turėtų įrodyti?! Štai ir ne! Čia ir visas to įstatymo šuo pakastas.

Pristatomame straipsnyje pasakojama kaip tai atrodys iš tikrųjų. Be paminėtų keleto „eilinių“ žmonių jame rasite ir daug garsių politikų bei kino verslo veikėjų pavardžių. Beje, ten pasmerktas garsus Holivudo aktorius Kevinas Speisi dėl paminėtos bylos buvo išteisintas.

Tačiau lygiai kaip ir rašoma straipsnyje – prarado karjerą ir padėtį visuomenėje. Netgi suvaidintus vaidmenis jau nufilmuotuose ir net jau daugelį metų transliuotuose filmuose prarado – buvo iš ten iškirptas.

Ir viskas dėl sekso, kurio… nei nebuvo. Tiesiog kelios teisingumo klaidos? Ne. Tokia tampa naujoji baudžiamoji teisė po tokių kaip Morganos įstatymų – po kaltumo prezumpcijos įvedimo.

O juk nekaltumo prezumpcija – vienas iš didžiausių teisinės Vakarų civilizacijos pasiekimų, vienas iš jos pamatų. Kaltumo prezumpcija, beje, galioja Civilinėje teisėje. Jei kas pareiškė tau pretenziją dėl skolos, turi pats įrodyti, kad nesi skolingas. Tačiau tokį dalyką padaryti yra visai įmanoma. Su seksu yra kur kas delikačiau…

Taigi, seksas tampa naujosios totalitarinės visuomenės ginklas. Visuomet bijok ir būk „geras“, nes visuomet bus galima tave apkaltinti! Išsisukti – beveik be šansų. Taip buvo raganoms inkvizicijoje.

Taip gali atsitikti vyrams po Danielės “susirūpinimo kenčiančiomis moterimis” įgyvendinimo. Ypač tiems, kurie yra žymūs ir įtakingi – verslininkams, menininkams, šou verslo atstovams, mokslininkams, dėstytojams, teisininkams, žiniasklaidininkams, be abejo – politikams ir pan.

Ir taip – tai istorija apie MeToo. Parašyta pačiame šio judėjimo, kuris gėdingai žlugo 2020 m. (apie tai – atskira ilga istorija), pakilimo įkarštyje (2017 m. pabaiga) talentingos ir garsios Rusijos žurnalistės – disidentės Julijos Latyninos.

Vienas iš geriausių straipsnių šia tema. Aktualus šiandien, nes visos tos MeToo nuostatos ir straipsnio autorės įvardintos kliaudos perkeltos į Morganos Danielės įstatymo projektą – tiek, kiek aš juo domėjausi.

Straipsnis nėra vien apie moralę ir teisę. Jis – apie gyvenimą apskritai. Vietomis – feministinis, vietomis – anti-feministinis, na, mano supratimu. Dažnai straipsnio leidėjas po tokiu straipsniu deda įrašą, kad „straipsnio autorės nuomonė nebūtinai sutampa su portalo redakcijos nuomone“. Šiuo atveju galiu pareikšti, kad su mano nuomone jos nuomonė sutampa pilnai.

Julija Latynina

SEKS-INKVIZICIJA

Julija Latynina: šiuolaikiniai procesai dėl seksualinio priekabiavimo visiškai panaikina nekaltumo prezumpciją. Vyras tapo moters įkaitu.

Velso vyriausybės ministras Karlas Sardžentas nusižudė ketvirtą dieną po jo atleidimo iš darbo. Atleidimo priežastimi buvo trijų moterų kaltinimai “netinkamu seksualiniu elgesiu“. Jokių detalių Sardžentas nežinojo. Jam netgi nepasakė, kas jį kaltina, tad pasiteisinti Sardžentas negalėjo. Sunku pasiteisinti dėl to, kas įvyko nežinia kur, kada ir su kuo. Jokių bandymų patikrinti kaltinimus nebuvo – atleido iš darbo ir viskas.

Kas ir kuo kaltino Sardžentą neaišku net šiandien – kaltintojos seksualiniu priekabiavimu, kaip ir inkvizicijos procesų kaltintojai, visada išlieka anoniminės, kitaip būtų pažeista jų teisė į privatumą ir tai bendrai labai neigiamai paveiktų jų jautrias sielas. Galų gale, vis dėlto paaiškėjo, jog kaltinimai buvo susiję su “netinkamais prisilietimais“ ir “nepritinkamu dėmesiu“.

T. y., Sardžentas nieko neprievartavo, nenuplėšinėjo kelnaičių kur nors katilinėje, gąsdindamas karjeros sužlugdymu. Galbūt jis padėjo ranką kuriai ant kelio, galbūt grybštelėjo krūtį; galbūt, prisigėręs kokiame vakarėlyje, rodė per daug dėmesio tokiai pat girtai, neadekvačiai moteriškei, o gal ir išvis nieko nebuvo: Potifaro žmonos sindromo niekas neatšaukė. (Vert. past.: Potifaro žmona – biblinė veikėja iš Pradžios knygos, kuri, atsisakius Juozapui su ja lytiškai santykiauti, apkaltino šį išprievartavimu, už ką pastarasis buvo įmestas į kalėjimą)

Ko ir reikėjo laukti.

Seksualinis skandalas, sprogęs po Harvi Vainšteino demaskavimo, per mėnesį pakeitė žaidimo taisykles. Savo postą prarado Didžiosios Britanijos gynybos ministras Maiklas Felonas (lietė moters kelį) ir britų politiko Džeremio Korbino spaudos sekretorius Deividas Preskotas. Ministrams Damianui Grynui ir Markui Gamje buvo paskirti teisminiai tyrimai.

Žinoma, Vainšteinas ir Kevinas Speisi nusipelnė to, ką gavo. Serijinis seksualinis maniakas privalo būti nubaustas. Ir keturiolikmetis berniukas neturi prasibusti dėl to, kad suaugęs dėdė bando atsegti jo kelnių užtrauktuką. Problema, betgi, ta, kad, kaip pastebėjo viename savo puikių straipsnių Ana Delgado, žodis “išprievartavimas “ paskutiniu metu Vakaruose ryškiai pakeitė savąjį apibrėžimą.

“Išprievartavimo“ sąvoka pradžiai buvo labai išplėsta. “Išprievartavimu“ tapo viskas, ką moteris tuo paskelbė. Dabar “išprievartavimas“ įvyksta netgi tada, kai mergina pasigeria, išeina kartu su vyru, rašo draugei džiugias SMS – “einu dulkintis“, o po visko gailisi ir pareiškia – “mane išprievartavo“.

Ilgainiui ir to pradėjo nebeužtekti, tad “išprievartavimas “ buvo papildytas “seksualiniu užpuolimu“. Tai gali reikšti bet ką. Padėjai kam ranką ant kelio – štai tau ir seksualinis užpuolimas.

Visais tais atvejais kaltinamasis lieka visiškai neapsaugotas. Jis negali įrodyti, kad nedėjo rankos ant kelio, ypač prieš dešimt metų. Tai jo žodis prieš jos žodį. Obamos administracijos taisyklės, paskelbtos studentų miesteliams, ir tokių bylų vedimo taisyklės britų policijoje faktiškai tvirtina, jog kaltinamasis kaltas, kol jis pats neįrodys priešingai.

Seksualinio priekabiavimo bylose nekaltumo principas pakeistas inkvizicijos procesu. Ir kaip inkvizicijos bylose, kaltintojas visada išlieka anoniminiu – visuomenei, o kartais, kaip kad Sardžento atveju – ir pačiam kaltinamajam.

Feministinė teorija skelbia, kad išprievartavimas ir netinkamas seksualinis elgesys – tai tokia baisi traumą, jog moteris niekuomet nesugebėtų apie ją sumeluoti. Jei ji sako, kad buvo, reiškia – buvo.

Tik patinas, kurio mintyse visuomet vienas ir tas pats, sugeba meluoti apie savo santykius su moterimi. Moteris gi – tokia eterinė (nemateriali) būtybė, nesugebanti nei isterikuoti, nei meluoti, kuri niekuomet prievarta veltui nekaltins.

Praktika šitos teorijos nepatvirtina.

Kalebas Vorneris, Šiaurės Dakotos universiteto studentas, permiegojo su kolege. Merginai jis patiko ir ji pasiūlė jam tapti jos vaikinu. Kalebas atsisakė. Kitą dieną ji apkaltino vyruką išprievartavimu.

Dešimtmetė Elizabet Peidž Kast kompiuteryje įlindo į porno puslapį. Ją nutvėrė religinga mama. Kad paaiškintų jai savo elgesį, mergaitė pareiškė, kad ją išprievartavo kaimynas. Kaimyną pasodino. Šis atpylė keturis metus po kurių Elizabet prisipažino melavusi.

Virginijos universiteto studentė ilgą laiką pasakojo apie baisų grupinį išprievartavimą Fi Kapa Psi draugijos vakarėlyje. Tie pasakojimai padėjo jai kilti visuomeninėje karjeroje, mat ji susikūrė “išprievartavimą išgyvenusios aukos“ įvaizdį.

Mergina pateko į įvairius komitetus ir posėdžiavo įvairiose komisijose. Žurnalas Rolling Stone buvo tiek sužavėtas jos istorija, kad sukūrė ištisą milžinišką straipsnį apie šią herojišką auką. Tada ir paaiškėjo, kad jokio išprievartavimo apskritai nebūta, o mergina – isterikė visa tai išlaužė iš piršto, kad pateisintų blogą mokymąsi.

Turtingi tėvai įtaisė savo dukrelę į vieną iš prestižiškiausių Londono mokyklų. Mergina blogai mokėsi, turėjo panikos atakų ir virškinimo problemų. Kada tėvai ėmė klausinėti apie priežastis, ji pareiškė, kad ją išprievartavo geografijos mokytojas Kato Haris.

Hariso nelaimei, merginos tėvai irgi buvo šiek tiek psichopatai. Jie nusamdė superbrangius detektyvus, kad, kaip bebūtų, bet nubaustų kaltininką. Tarp pasamdytųjų atsirado ir buvusi Skotland Jardo viršininko pavaduotoja Sju Eikers, kuri visapusiškai darė spaudimą tyrimui.

Byla subliuško teisme. Prisiekusiems tereikėjo 26 minučių, kad visiškai išteisintų Harisą. Bet jo karjera ir psichika iki to laiko jau buvo sugriauti nepataisomai. O štai mažoji isterikė, ieškojusi ant ko perkelti atsakomybę dėl savo nesėkmių moksle – ji liko anoniminė.

Šiuolaikiniai teisminiai procesai dėl seksualinio priekabiavimo visiškai pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Kaltinamasis laikomas kaltu, jei tik negali įrodyti visiško savo nedalyvavimo. Net jei kaltinimai nepasitvirtintų teisme, to žmogaus karjera ir asmeninis gyvenimas vis vien būtų sužlugdyti. Išsyk po arešto jo vardas atsiduria visuose laikraščiuose. Bet netgi šis nekaltumo prezumpcijos atsisakymas yra tik svarbesnės problemos pasekmė.

Seksualinis žmogaus patelės elgesys kelių tūkstantmečių bėgyje buvo griežtai reguliuojamas. Visos sėkmingos civilizacijos vertė moterį preke. Ta prekė turėjo būti sveika ir nekalta, tad įvairiausios kultūros imdavosi niekingiausių gudrybių, kad garantuotų, jog prekė gamins tik savo šeimininko palikuonis.

Kiniečiai bintavo moterų kojas, arabai apipjaustinėjo moters lytinius organus, žydai akmenimis užmušinėjo neištikimas žmonas. Ir visos, absoliučiai visos nors kiek išsivysčiusios civilizacijos darė viską, kas įmanoma, kad garantuotų moters nekaltybę iki santuokos ir ištikimybę santuokoje.

Seksualinė 60-ųjų revoliucija išmetė visą šią tabu sistemą į šiukšlyną – moteris tapo tokia pat laisva savame seksualiniame elgesyje kaip ir vyras.

Bet švytuoklė dabar nusviro į priešingą pusę. Gaunasi, kad moteris – laisva, o vyras – ne. Moteris gali viską. Prisigerti vakarėlyje. Kabinėtis prie vyriškio. Ateiti pas jį į kambarį, sėstis jam ant kelių, siųsti jam nešvankias žinutes.

Bet jei lemiamu momentu ji persigalvos – tai jau išprievartavimas. Ir netgi jei ji persigalvos po to – tai nieko nekeičia, tai, pasirodo, irgi išprievartavimas! Ji buvo girta! Nesuprato ką daranti! O jis – tas niekšas, monstras, gyvulys pasinaudojo jos bejėgiškai būkle.

Kalba anaiptol ne apie tai, kad “pati kalta“. Ne. Būna situacijų, kai niekas nekaltas.

Laisvę lydi atsakomybė, tai pat ir atsakomybė už tai, kaip moteris traktuoja savo kūną.

Jei permiegojo du girti studentai, tai visiškai nereiškia, kad ji “pati kalta“. Bet lygiai taip pat tai nereiškia, jog tas “prakeiktas kuilys“ kaltas. Tai reiškia, kad žmogus turi kažkaip atsakyti už savo veiksmus: spjauti, pergyventi ir užmiršti.

Jeigu prie tavęs lenda viršininkas – trenk jam antausį. Nepadeda – išeik. O jei tu tai skatini, kad padarytum karjerą, nereikia skųstis kaip jis tave užkniso. Galų gale, seksualinė revoliucija daugumai moterų suteikė galimybę padaryti karjerą labiausiai istoriškai senoviniu būdu – per lovą, ir labai net daug moterų tuo pasinaudojo.

Įdomu, kiek Vainšteino aukų savanoriškai lindo į jo guolį, besimėgaudamos būsima greita karjera?

Suprantama, visame tame daug purvo ir skausmo, be to – vieningų taisyklių nėra: tai, ką viena laiko sėkme (“Valio! Užpainiojau bosą“), kitai yra neišgydoma trauma. Žmonės – pikti. Žmonės pridaro daug blogo vieni kitiems. Bet čia ir yra esmė, kad ne visas žmogaus elgesys gal būti apibrėžtas įstatymais.

Ne visada blogis nubaudžiamas įstatymais. Darbe žmogų galima apšmeižti, paversti atpirkimo ožiu, nuteikti prieš jį jo draugus ir kolektyvą. Bet už situaciją, kai prieš žmogų susimokė, blogesnė tik ta situacija, kai jis turi teisę kreiptis į policiją su skundu “Prieš mane susimokė!“. Todėl, kad pagal niekšybės dėsnį, policijon kreipsis ne tas, prieš ką iš tikrųjų susimokė, bet neurotikas ir psichas.

Tas pats ir sekse. Žmonių bendruomenėje (ir netgi gyvūnų bandoje) jis visuomet daugiau nei vien seksas. Tai būdas kurti santykius kolektyve, tai būdas išreikšti dominavimą, tai būdas pažeminti, pririšti prie savęs ar padaryti karjerą. Situacijoje, kurioje seksas atsidūrė laisvo elgesio teritorijoje, mes paprasčiausiai negalime sau leisti juridiškai reguliuoti visų jo atspalvių.

Priešingu atveju kiekvienam Harvi Vainšteinui turėsime po Karlą Sardžentą, nusižudžiusį dėl to, kad jo viršininkui pranešė, jog kažkada kažkam jis palietė kelį.

Vertė Viktoras Ronkauskas

šaltinis: Kauno Forumas