infa.lt

nuotr. REUTERS

Transseksualai aktyvistai nuolat mus bombarduoja apgaulingu emociniu šantažu, tvirtindami, kad atsisakius hormonų terapijos ir lyties keitimo operacijų nepilnamečiams, jie nusižudys. O ką daryti su norinčiais grįžti į savo pirminę biologinę būseną? – užduoda klausimą LifeSiteNews portalo autorius.

Likus kelioms valandoms iki mirties 2013 m. rugsėjo 30 d., keturiasdešimt ketverių metų Nathan Verhelst – moteris, anksčiau vadinta Nancy, kuri daugelį metų bandė pereiti į vyrišką lytį – paaiškino, kodėl paprašė eutanazijos.

2009 m. pradėjusi hormonų terapiją, ji patyrė dvigubą mastektomiją (krūties pašalinimas – infa.lt past.), o paskui jai buvo atlikta varpos sukūrimo operacija, kad užbaigtų perėjimą į vyrišką lytį. Tačiau, kai pamatė save, ją apėmė neviltis. „Buvau pasirengusi švęsti savo naują gimimą”, – sakė ji Belgijos naujienų portalui. „Bet kai pažvelgiau į veidrodį, pasibjaurėjau savimi”.

Belgijoje leidžiama eutanazija dėl „nuolatinio ir nepakeliamo fizinio ar psichologinio skausmo”, atsiradusio dėl „nelaimingo atsitikimo ar nepagydomos ligos”, o Verhelst būklė atitiko tam reikalavimus. „Mano nauja krūtinė neatitiko mano lūkesčių, o mano naujasis penis turėjo atmetimo simptomų”, – liūdnai pasakojo ji. „Nenoriu būti… monstru.” Vietoj to ji atnešė savo kančias pas gydytoją. Jai buvo suleista mirtina injekcija.

Tai buvo beveik prieš dešimtmetį, prieš transseksualų judėjimui užkariaujant kultūrą ir prieš jaunimo, priskiriančio save transseksualams, antplūdį bei būrius jaunuolių, besirenkančių hormonų terapiją ir lyties keitimo operacijas.

Taip pat tai buvo prieš atsirandant „detranziterių” (Norinčių grįžti atgal į pirminę biologinę būseną – infa.lt patikslinimas) tendencijai – iš pradžių kaip srautas, o dabar, panašu, kaip banga.

Verhelst apgailestavimas ir pasibjaurėjimas mane pribloškė tuo, kokie panašūs jos žodžiai į daugelio „detransitionerių”, kurie dabar viešai liudija, kaip transseksualų industrija sunaikino jų kūnus ir kokią neviltį bei neapykantą sau dėl to jaučia daugelis iš jų.

Prisiminiau siaubingą Nensės Verhelst istoriją, kai su panašia istorija susidūriau neseniai išleistame dokumentiniame filme, kurį rodė su Nyderlandų visuomeniniu transliuotoju susijęs televizijos tinklas „BNNVARA”.

Jame buvo rodoma istorija apie Patriką, kuris laikinai tapatinosi su moterimi, tačiau tapo nepatenkintas savo transformacija. Jis nusprendė nusikirpti plaukus ir grįžti į gyvenimą kaip vyras.

„Tačiau tai manęs nepadarė laimingu”, – pasakojo jis. „Niekada nebegalėsiu būti savimi.” Perėjimas jį paveikė negrįžtamai. „Mano pilvas ir šlapimo pūslė mane nuolat vargina, – sakė jis. Savo gyvenimą jis apibendrino vienu žodžiu: „Skausmas”.

Ir taip, dokumentinis filmas pasakoja: „Po daugelį metų trukusios terapijos Patrikas kvalifikavo nesibaigiančias nepakeliamas kančias. Jis turi leidimą eutanazijai, o jo psichiatras Gertas Bakkeris nori jam padėti”.

Patrikas verkė į kamerą: „Jei norėsiu nutraukti savo gyvenimą, Gertas man padės. Bet tai didžiulis žingsnis, be to, negrįžtamas”. Vaizdo įrašas buvo paskelbtas „Twitter” tinkle pavadinimu „Detransseksualui po nepavykusios lyties keitimo operacijos patvirtinta eutanazija” (Detrans man gets approved for euthanasia after failed sex reassignment surgery.).

Detrans man gets approved for euthanasia after failed sex reassignment surgery. Very heartbreaking. Viewer discretion is advised. Still think medical transition should be available to anybody with minimal gatekeeping? https://t.co/1H8tstcmcW

— Shape Shifter 👽🌵 🦎 (@ShifterofShapes) December 11, 2022