infa.lt

Atsiradęs raštas išstūmė vaizdinį tikrovės suvokimą ir sąlygojo hierarchinės visuomenės atsiradimą

16 rugpjūčio
01:01 2016

smegenysOficiali versija sako, jog dar prieš rašytinei istorijai prasidedant, į Europą įsiveržė, viską savo kelyje šluodami, raiteliai iš rytinių stepių, atsinešę su savimi dangaus dievus ir visai kitaip pasaulį matančią etiką, o Motinos, Deivės, Gamtos garbinimas to pasekoje nutrūko, taikios kultūros išpažinusios jos religiją dingo…

Leonard Shlain iš profesijos yra chirurgas, besispecializuojantis arterijų, kuriomis kraujas patenka į smegenis, operacijose: turėjo pakankamai progų asmeniškai stebėti, kokias visiškai, absoliučiai skirtingas funkcijas atlieka žmogaus smegenų pusrutuliai.

Knygoje „The Alphabeth versus Godess“jis išdėstė savą hipotezę šita tema, kurioje teigia: kai visuomenėje susidarydavo kritinė, tapusių raštingais žmonių masė, kairiojo smegenų pusrutulio funkcionavimas būdavo sustiprinamas dešiniojo sąskaita… Kas ir pasireiškia vaizdinės kultūros statuso sunykimu, moterų teisių apribojimu ( antropologai žino, neraštingose žemdirbių kultūrose santykiai tarp lyčių yra harmoningesni, nei civilizuotame pasaulyje, moterų bei vyrų teisės tenai apylygės), ir deivės religijų nuvertinimu.

Claude Levi- Strauss buvo vienas iš nedaugelio mokslininkų, drįsęs užginčyti raštingumo vertę: „gali būti laikoma faktu tai, jog bet kurioje pasaulio vietoje ir visuomenėje, kurioje tik beatsirastų raštingumas, joje tuojau pat atsiranda hierarchinės struktūros, sudarytos iš vergų ir ponų – viena gyventojų dalis pajungiama tarnauti kitai.“

Dar ilgai prieš tai, kai pasaulyje atsirado Hammurabi stela ar Rosettos akmuo, – Lascaux ir Altamira uolų piešiniai jau egzistavo… Ne veltui sakoma, kad vaizdas pasako daugiau, nei tūkstantis žodžių.

Vaizdiniai yra pirminės sensorinio pasaulio mentalinės reprodukcijos.

Dėl to tampraus ryšio vaizdinius galime vadinti konkrečiais: smegenys juos supranta – nuskaito visą jų nešamą informaciją – vienu kartu, momentaliai.

Žodžių skaitymas yra skirtingas procesas: akis skanuoja raides, surikiuotas tam tikra tvarka – sakinio prasmė paaiškėja skaitymo eigoje, palaipsniui.

Abėcėlė – apie 30 ženklų, kurie patys savaime nereiškia nieko, neneša jokio vaizdo, nieko neprimena savo išvaizda – abstrakcijos.

Kad suvoktų konkrečius dalykus, pasiekiančius jas per akis – pavyzdžiui medžius, namus, – smegenys naudoja visuotinumo, simultaniškumo ir sintezavimo principus.

Kad suprastų, kas parašyta, smegenys vietoj minėtų principų yra priverstos naudoti eiliškumą, analizavimą ir abstraktumą.

Pirmoji principų grupė tradiciškai asocijuojama su moteriškom savybėm, o antroji – vyriškomis… Ir šitokia sąsaja yra būdinga ne kuriai nors išskirtinei kultūrai, bet visoms.

Jei stebėtume vaiką, tik pradedantį pažinti raides, būtume liudininkas, kaip vienas žinių gavimo būdas jam ir jo smegenims tampa pagrindiniu ir vieninteliu.

Kai raštingumas (rašymas ir skaitymas) galutinai įsitvirtins, kalba (žodinis bendravimas, pasakojimas) kaip pirminis bendravimo su pasauliu būdas bus išstumtas galutinai: kuo ilgiau „mirkstama“ alfabetinėje aplinkoje, tuo mažiau sugebama objektyviai pamatyti patiems žmonėms, jų požiūriui į pasaulį, jų kultūrai padarytą žalą – kaip sakoma, – žuvis vandens dar niekad neatrado.

Deivės kultas, moteriškos vertybės ir moters jėga priklausė nuo atvaizdų visaraiškumo kultūros.

Dievo garbinimas, vyriškos vertybės ir vyrų dominavimas moterų atžvilgiu prasidėjo nuo rašytinio žodžio: ar juo naudojasi judaizmas, krikščionybė ar islamas, visos jos yra patriarchalinės religijos.

Žodis ir atvaizdas yra absoliučiai priešingi dalykai.

Kai rašytas žodis nustelbia vaizdą gausumu ir verte, dominuoja patriarchališkumas. Kai vaizdas – žodį, tada sužydi moteriškos vertybės ir egalitarizmas.

Todėl, norint išlaikyti dabartinę situaciją nepakitusią (kokia ji yra maždaug nuo prancūzų revoliucijos iki mūsų dienų) reikia šviesti kiekvieną žmogų, kiekvieną išmokyti bent jau skaityti ir rašyti… Toliau retas iš jų dar naudosis savo smegenų pajėgumu, bet kelio į vaizdinį pasaulio pažinimo metodą jam atgal jau irgi nebebus…

O ir kam žmogui tų pasenusių prietarų? – Visi išsilavinę, visi tam pritariam.

Kaip pasidalinusios smegenų funkcijos?

Jeigu manote, kad abu žmogaus smegenų pusrutuliai yra simetriški ir lygiaverčiai, tik pasiskirstę funkcijas ( vaizduotė – dešinėje, tikslusis mąstymas – kairėje), tai klystate.

Reiktų pradėti nuo to, kad šita diferenciacija žmogaus smegenyse buvo pastebėta tik XIXa. pabaigoje…

Ir ne todėl, kad seniau niekas smegenų pusrutulių veikla nesidomėjo, bet todėl, kad ji maždaug tik tada ir ėmė reikštis: poetų ir mistikų smegenyse senesniais laikais visumos suvokimas buvo svarbesnis už dalijimąsi funkcijomis.

Tą patį liudija ir kairiarankių žmonių smegenys.

Jei pirminė žmogaus veiklos ranka yra kairė, tai nėra veidrodinis smegenų pusrutulių veiklos apsikeitimas su dešiniarankiu variantu… Tiesiog, tarp jo smegenų pusrutulių yra mažiau pasidalinimo funkcijomis, išsilaikius archajiškesnė sistema ( ir kiek įvairiausių talentų iš to pasireiškia, neužmirškim!)

Toliau, iš dvejų smegenų pusrutulių, dešinė pusė yra „vyresnė“ – didesnė ir senesnė: gemalui vystantis, ji užsimezga ir subręsta pirmiau – sena ir išmintinga, ši pusė ateina iš ankstesnių žmogaus evoliucijos pakopų.

Ji integruoja jausmus, atpažįsta vaizdus, mėgsta muziką, sintetina visą iš supančio pasaulio ateinančią informaciją taip, kad ją būtų įmanoma suvokti visą ir akimirksniu.

Ši smegenų pusė yra ne žodinė ir daugiau bendro turi su tuo, kaip tarpusavyje bendrauja gyvūnai, augalai, gamta.

Ja jaučiame būtį, o žmogus yra sukurtas būti – jaučiamos būsenos – autentiškos… kas yra jausmai – meilė, laimė, visuma, pvz, yra įsimenama, ir toliau žmogus tai žino – atpažįsta akimirksniu… Nors žodžiais to perpasakoti negalėtų.

O vaizdu išsišaukti tokią ar panašią būseną – prašom! Garsu, kvapu irgi.

Dešiniajai smegenų pusei žodžių kaip tarpininkų nereikia – jai nereikia suvokti kas yra kas, kad suvoktų kas tai yra – tokie procesai vyksta kairėje, jaunesnėje ir neįgudusioj smegenų pusėj – iš čia vėlavimas: žmogaus įvykio suvokimas atsilieka tris, nuo paties įvykio pradžios kelias sekundes, o susivokimas jame, galvojimo pagalba – dar maždaug tris sekundes…

Kai dešinioji pusė mato, ir ji iš karto žino… Akimirksniu įvertina atstumą, padėtį erdvėj, judėjimų greitį ir pan.

Kalba ir darymas, veiksmas žmoguje yra tampriausiai sujungti.

Kalbėdami ir veikdami abstrahuojame, diskriminuojame, analizuojame, daliname pasaulį į vis mažesnius gabaliukus, bandydami juos suvokti ir apvaldyti savo tikslams; atskirti objektus, juos kategorizuoti, iš naujo sugrupuoti, rinkti kolekcijas, suteikti pavadinimus – Apšvietos pradžia yra ten ir tada, kai žmogus šituo būdu ėmėsi pažinti pasaulį.

Ne iš mistinio minties skrydžio vaizdų, akimirksniu suvokdamas, kaip buvo įprasta, bet ilgai sunkiai kantriai ir kruopščiai dirbdami… Ir, galiausiai, dabar jau ir patys, per medžius mišką matyti užmiršę, ir nebe mokėtume, jei ką.

Taip pat iš dešinės pusės prasideda ir įvairios kelionės, sapnai ar kitokie potyriai nematomojoje pasaulio dalyje – įėjimas yra per čia.

Pabandyk išreikšti žodžiais sapną, jausmą, potyrį – labiausiai tam pasitarnaus metaforų panaudojimas; iš jų toliau gimsta poezija, mitai, religinės parabolės, pasakos, kitos liaudies išminties formos.

Smegenų veiklos teritorija sąlygiškai gali būti padalinta į tris erdves: vidinę, išorinę ir supernatūraliąją – magiškąją, mitinę…

Vidinė dalis yra privati, kitiems nematoma, ten mes esame patys su savimi ir su įvairiais nuosavais baubais, jei tokių, begyvendami, prisirinkom.

Išorinė dalis yra objektyvi realybė – Tikrasis pasaulis.

Reikia didelės ramybės, kad tavo smegenys tiksliai atspindėtų tave supančią aplinką, jos neiškraipiusios, neperdažiusios, nesukeitusios akcentų ar kirčių.

Dėl magiškosios smegenų veiklos dalies mūsų – vakarietiškoji – civilizacija yra pirmoji, jos egzistavimu suabejojusioji – iki šiol, per visą savo vystymosi istoriją, žmonija tokių abejonių neturėjo – mitinė erdvė yra įkorporuota į kiekvieną kosmologiją ir yra jų pagrindas.

Menas ir mokslas yra dvi skirtingos kalbos.

Kur išeitis?

Taigi, dvi skirtingos kalbos – menas ir mokslas – viena naudoja atvaizdus ir metaforas, kita skaičius ir apskaičiavimus.

Ir jų vartojimą reiktų derinti, o ne patyliukais vienos vartojimą stengtis vis daugiau pakeisti kita.

Arba meno naudą pripažinti tik tiek, kiek ji užkaišioja savimi erdvines tuštumas, kurios dar likę, neužpildytos mokslų. Netgi naujas menas išsivystęs, kurti vis naujus pseudomokslus iš to, kas mokslu niekada nebuvo, negali ir negalės būti.

Įpratusiems girdėti tiktai apie raštingumo naudą, reiktų prisiminti Sofoklį, teigusį, jog niekas neatsiranda šiame pasaulyje, neatsinešdamas su savimi prakeikimo… Ir su raštingumu, ir su Apšvieta yra ne kitaip: kiekvienam Izaokui Niutonui atsverti atrasim ir po Jack the Ripper.

Kairysis smegenų pusrutulis, iš principo, yra atsakingas už „sumedžioti ir užmušti“ žmogišką išgyvenimo strategiją – ar turėtų stebinti, kad civilizuotame pasaulyje žvėriškumai neišnyko? – Dar daugiau, jis vis labiau dominuoja dešinio pusrutulio bendruomeniškumo ir rūpinimosi vieniems kitais, bendravimo su gamta strategijos atžvilgiu.

Netgi ir tada, kai kairioji smegenų pusė yra užsiėmus tau pateikti skaitomo tuo metu teksto turinį, dešinioji pusė tuo pat metu ieško paslėptų, perkeltinių prasmių, užuominų, dviprasmybių, Ezopo kalbos…

Iš pokalbio su kitu žmogumi, tikrąjį turinį suvokiam dešiniąja smegenų puse, skaitančia pašnekovo veidą, mimiką, laikyseną, balso tembrą ir pan.

Kadangi šitai nėra plačiai žinoma, tai labiau įprasta visa tai vadinti intuicija.

Vadinasi, yra dar galimybių susirišti su Tikruoju pasauliu, dar ne viskas ir pačiuose smegenyse atmirę nuo nenaudojimo ar sugadinta…

Nors, vidinė mūsų kiekvieno smegenų veiklos teritorija, vidinė ir privati, yra tiek išsibujojus, jog dažnas menininkas siužetus savo kūrybai traukia kaip tik iš jos – užsiima saviraiška.

Smegenys yra tiek įaudrintos, kad mes iš Tikrojo, mus supančio realaus, bet mūsų nematomo, mums nebeatspindimo, ir nebepažįstamo pasaulio nebematome jokio atspindžio… Viskas – tik mūsų vidus, mus supantis ir iš išorės…

O kaip su magiškąja, su mitine erdve? – Juk ten – mūsų simboliniai ir padavimų archyvai dūla nenaudojami, atstumas tarp mūsų ir tos erdvės didėja – kada gal ir grįšime, bet jau nebesuprasdami, nei kas ten saugoma, nei ką visa tai reiškia…

Tai nėra taip toli nuo mūsų, kaip atrodo – viduramžiais, kai dar žodinė, pasakojimo kultūra buvo stipri, kai mažai dar buvo raštingumo, žmonės, kad įsimintų ilgus tekstus, traktatus, ir pan. mintyse kūrė vaizdines konstrukcijas, padedančias, kai prisireikia, akimirksniu visa jų turinį atgaminti…

Gal keistai nuskambės, bet daug žmonių taip elgiasi ir iki šiol, tik tai daro automatiškai.

Nes vaizdinė atmintis tai ne tai, kad nešiojiesi puslapių fotografijas, akimis padarytas skaitant, atminty ir ieškai, kai ko prireikia… Vaizdinė atmintis, tai, kai beskaitytdamas tekstą verti jį į erdvines konstrukcijas, vaizdus, automatiškai – netgi, jei ką, atsimeni, kurioje puslapio vietoje buvo apie tai rašoma, ir atsimeni tada, kas buvo ten rašoma.

Menas galėtų išgelbėti pasaulį, bet ne iliustracijomis rašytiems tekstams būdamas…

Ne, jis turi kalbėti vaizdais, iššaukdamas būsenas, prisiminimus, grąžindamas prarastas sielas, išbarstytas dvasios dalis. Dingusią tapatybę su šaknimis, su protėviais.

Kaip treniruojama klausa, balsas ar uoslė, taip dailininkas treniruoja dešinę smegenų pusę, piešdamas – išmoksta įvertinti atstumus, plokštumas, perspektyvą, proporcijas.

Traukdamas siužetus ne iš savo vidaus, bet iš ten, kur žmonijos atmintis sudėta, simbolius su daugybe reikšmių sluoksnių, sugulusių viens ant kito per ilgą laiką bevartojant, jis turėtų žymiai gilesnį, galingesnį, labiau žiūrovą paveikiantį simbolių, temų, siužetų ir asociacijų asortimentą.

Žiūrovas tada mokytųsi (vėl) pasaulį matyti dešiniąja, neįtikėtinai sudėtingesne ir paslaptingesne smegenų puse. Integruotų abu smegenų pusrutulius.

Nes atsisakyti kairiosios pusės išsivystymo būtų kvaila, reikia geriau jas vėl subalansuoti, iš naujo. Ir nespecializuojant funkcijų taip smarkiai naudoti jas abi kada kurios prireikia.

Gaiva Paprastoji

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute.

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 440

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Pirmiausia išmok rašyti be klaidų, chunveibine....

US subyrėjimo laukiam nuo 1947 m. nu niekaip nesulaukiam....

tik neap siš ik iš laimės....

kokiam uriupinske ar žopinske gyveni?...

Kodėl tiek mažai?...

Specialiai pasitikrinau - tik vakar paskelbta info apie Pugačiovą, neknisk proto troli. Ir dar net...

Čia Jums ne Okeanidės bučinys Antanui......