infa.lt

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Olga Posaškova)

Seimo opozicijai paprašius pertraukos ir nukreipus Civilinės saugos įstatymo paketą aptarti Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje, buvo pasiektas svarbus kompromisas dėl darbuotojų teisių krizių, pandemijų metu, tačiau Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių nuomonės išsiskyrė dėl Seimo teisės kontroliuoti ekstremaliąją situaciją paskelbusią Vyriausybę.

Vyriausybės pavasarį Seimui pateiktose pataisose numatyta, kad, pasitelkus valstybės tarnautojus, pareigūnus ir darbuotojus krizių valdymui, būtų galima iš esmės metus stipriai apriboti Darbo kodekso galiojimą.

Po intensyvių diskusijų Civilinės apsaugos įstatyme atsirado naujų, Vyriausybės nenumatytų saugiklių.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) vienbalsiai pritarė, kad priverstinai pasitelkiant darbuotojus darbui gaisro, potvynių, karantinų ir kitokių ekstremalių situacijų metu, toks darbas galėtų trukti ne ilgiau nei dvi savaitės.

Esminis lūžis įvyko dėl darbo laiko. Nustatyta, kad ne vidutinis, o maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, negali būti ilgesnis kaip 13 valandų per darbo dieną (pamaina) ir 67 valandos per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, bet ne ilgiau kaip dvi savaites per vieno mėnesio laikotarpį – dirbant nurodytu darbo laiko režimu, valstybės tarnautojo ar darbuotojo sutikimas nereikalingas.

Kitas dvi savaites per vieno mėnesio laikotarpį valstybės tarnautojas ar darbuotojas gali dirbti šiame punkte nustatytu darbo laiko režimu tik jo rašytiniu sutikimu.

Sutarta, kad pasitelktiems valstybės tarnautojams, darbuotojams, profesinės karo tarnybos kariams, žvalgybos pareigūnams ne mažesnį negu iki pasitelkimo jiems nustatytą darbo užmokestį moka ir kitas, ne mažesnes negu iki pasitelkimo jiems priklausiusias socialines garantijas užtikrina valstybės institucija ar įstaiga, iš kurios jie buvo pasitelkti.

Pritarta, kad kai krizių atvejais valstybės tarnautojas ar darbuotojas negali pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis, nes yra atšaukiamas iš jų be sutikimo, valstybės tarnautojui ar darbuotojui suteikiamos nepanaudotos atostogos tais pačiais metais valstybės tarnautojo ar darbuotojo pageidaujamu laiku, ir jo prašymu kompensuojamos išlaidos, patirtos dėl nutrauktų atostogų.

Daliai narių balsavus už, NSGK vis dėlto nepritarė Seimo narių Tomo Tomilino, Lino Kukuraičio ir Agnės Širinskienės pataisoms, numatančioms, kad, paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją ir jei nustatomi ribojimai dėl asmens judėjimo laisvės, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, teisės į privatų gyvenimą, ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo, tęsiasi ilgiau nei 3 mėnesius, – asmens teisių ir laisvių ribojimus motyvuotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu 1 mėnesiui tvirtina ir (ar) tęsia Lietuvos Respublikos Seimas nutarimu.

Dėl šių pataisų bus balsuojama Seimo plenariniame posėdyje.

Nepaprastosios ir karo padėties mechanizmas numato, kad, norint apriboti žmogaus teises, net karo atveju turi būti parengtas ir Seimui teikiamas nutarimo projektas, kuriame detaliai numatyta, kas ir kaip bus ribojama.

Pagal nuo 2020 metų galiojantį ir dabar siūlomą teisinį reguliavimą būtent ekstremaliųjų situacijų atveju vykdomoji valdžia teisine prasme turės daugiau galių riboti žmogaus teises nei per karą.

Konstitucijoje įtvirtintas valdžių atskyrimo principas suponuoja stabdžių ir atsvarų sistemą, kai, sprendžiant dėl esminių žmogaus teises ir laisves ribojančių priemonių, negali būti visa galia ir atsakomybė neribotą laiką koncentruojama vien vykdomosios valdžios rankose.

Stabdžių ir atsvarų idėja kaip esminis konstitucinis vakarietiškos valstybės principas veikia kaip autoritarizmo prevencija, nes XX amžiaus Europos ir pasaulio istorija rodo, kad būtent įvairios krizės, ekstremaliosios situacijos ir karantinai yra mėgstamiausias antidemokratinių politikų įrankis, įvedant diktatūrą.

Civilinės saugos įstatymą būtina koreguoti darant prielaidą, kad vykdomoji valdžia gali būti koncentruojama ne tik demokratiškai nusiteikusių politikų rankose. Šiandien Europos Sąjungoje matome daug pavyzdžių, kai yra priešingai.

Natūralu, kad gesinant gaisrą ar organizuojant gelbėjimo operaciją Vyriausybė neturėtų klausti Seimo, ar gali laikinai apriboti tam tikros žmonių dalies asmens teises ir laisves. Tačiau po 2020–2022 metais pandemijos valdymo patirties matome, kad asmens laisvių ribojimai, įvedami Civilinės saugos įstatymo pagrindu, gali trukti labai ilgą laiką.

Minėtos pandemijos laikotarpiu parlamentas neturėjo jokios galimybės įsiterpti į pandemijos valdymo priežiūrą, išreikšdamas savo pozicijas dėl žmogaus teisių ribojimo, nors 2020 metų balandžio 17 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl suderintų Europos Sąjungos veiksmų kovojant su COVID-19 pandemija ir jos padariniais (2020/2616(RSP) tokią nacionalinių parlamentų diskreciją suponavo.