infa.lt

Arvydą Šliogerį prisimenant: „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai”

Arvydą Šliogerį prisimenant: „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai”

30 lapkričio
18:09 2022

Arvydas Šliogeris

Iš knygos:  Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos (Tyto alba, 2012, 73-89 psl.)

Arvydas Šliogeris: LIETUVA DABAR PANAŠI Į VANDENS LAŠĄ, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes.

Globalizacijos malūnas neabejotinai sumals į kosmopolitinius miltus ne tik Lietuvą, bet ir Vokietiją ar Angliją, nors, žinoma, ne taip greitai kaip mūsų šalį.

Iki smulkmenų kartojasi nukaršusios Romos imperijos likimas – išorinių ir vidinių barbarų lavina šluoja nuo kelio ir bloškia nebūtin vadinamosios civilizacijos bastionus, priversdama barbarėti ir Europos senbuvius, jos kultūros kūrėjus, dabar virtusius bejėgiais epigonais.

Spengleris, deja, pasirodė esąs visiškai teisus ir tikslus, sakydamas: „Vakarai akivaizdžiai žlunga, nes į aukštos civilizacijos gyvenimo centrą jau įsiskverbė barbaras.”

Dar blogiau, kad pati Europa pasigamino susinaikinimo ir sunaikinimo instrumentą, kurio neturėjo romėnai – moderniąją techniką, o ši, kaip ir anųjų lazda, turi du galus – kuriantį ir griaunantį, ir visiškai neaišku, kuris iš jų veiksmingesnis, ypač turint galvoje tai, kad patekusios į barbaro letenas moderniosios technologijos, ypač aukštosios, pirmiausia tampa griaunančiomis ir tik labai menkai, mikroskopiškai kuriančiomis, o tai reiškia, kad Europos savinaikos ir naikinimo vyksmas yra daug spartesnis nei anų laikų Romos imperijos žlugimo tempas.

Romos imperijai pribaigti gotams, vandalams, frankams ir alemanams prireikė maždaug trijų šimtmečių; dabartiniam barbarui, atrodo, neprireiks nė šimto metų.

Apie Lietuvą galiu pasakyti štai ką: grėsmių tiek daug, kad būtų sunku jas net išvardyti, bet blogiausia, kad šių grėsmių akivaizdoje mes esame bejėgiai.

Didesnės, galingesnės, stipresnės valstybės dar gali bent kiek priešintis artėjančiai antropologinei katastrofai; aukštesnio intelekto, gabesnės tautos dar gali suvokti tas grėsmes ir pasistatyti bent kalbines užtvaras, kurios, žinoma, laikui bėgant, nesustabdys barbarybės tvano, bet bent akimirką pristabdys neišvengiamą žlugimą, o Lietuva, taip susiklosčius situacijai, neturi nė menkiausių resursų – nei technologinių, nei karinių, nei ekonominių, nei politinių, nei intelektualinių, nei žaliavinių, nei emocinių, nei moralinių, nei, pagaliau, antropologinių.

Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse – ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektualinėje. Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė.

Demoralizuojamą įtaką Lietuvai daro netgi tai, kas – pagal vadinamąjį europrojektą – turėtų ją kelti, gaivinti ir lemti neva pasakišką ateitį: tai iš Vakarų pumpuojami tušti pinigai ir tariamosios paskolos (o iš tikrųjų pašalpos).

Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą

Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais.

Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą.

Juokiamės iš graikų, bet kur kas sparčiau ir sėkmingiau darome tą patį, ką ir jie, t. y. naudojame jokiomis medžiaginėmis ar intelektinėmis vertybėmis nepadengtus euroelektroninius pinigus – gaminame kaip Papua Naujojoje Gvinėjoje, o vartojame (ar bent jau esame įsitikinę, kad galime vartoti), kaip Švedijoje.

Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, aš manau, kad pati didžiausia grėsmė Lietuvai – Europos Sąjungos pašalpos ir paskolos, per keletą metų Lietuvoje sukūrusios ištisą parazitų kastą ar netgi kartą.

Tik parazito psichologija galima bent kiek paaiškinti bet kokias sveiko proto ribas peržengiančią, dabar jau katastrofišką emigraciją. Galima suformuluoti netgi tokią simbolinę taisyklę: jei sugebu pasinaudoti euroelektroniniais pinigais (pseudopinigais), lieku Lietuvoje, jei ne – emigruoju.

Pseudopinigų tvano ideologinis atitikmuo – visų masinio mulkinimo medijų, nežinia kodėl vadinamų žiniasklaida, propaguojama visa apimanti saldaus baukutinio-valinskinio-zvonkinio-rūtelinio-nomedinio gyvenimo vizija, kurią geriausiai nusako du dabar jau tapę norma imperatyvai: „Linksmybės visą parą!“ ir „Mus vienija alus ir pergalės!“ (ir juos vykdantis vadinamasis elitas – prasisiekėliai prasčiokai, sugebėję pasinaudoti pseudopinigų srautais).

Nežinau geresnio šios ideologijos simbolio už linksmybių ir pramogų dvarus, nusėjusius visų gražiausių Lietuvos ežerų ir upių pakrantes; tai tikrų tikriausi parazitų lizdai, ir vėl susukti už vogtus arba skolintus euroelektroninius pinigus.

Kiekvienas toks linksmybių ir poilsio dvaras tarsi sako tau: tegul dirba „runkeliai“, o tu „kombinuok“, „šok su manimi“, „džiaukis gyvenimu“ ir spjauk į viską, nes „viskas dzin“, kaip yra sakiusi viena dabartinio Seimo narė, priklausanti – žinoma! – Linksmybės Prisikėlimo Partijai.

Be abejo, esama išimčių, tačiau taisyklė tokia: tik kvailiui rūpi darbas ir daiktiškieji jo rezultatai, o elitui turi rūpėti tik linksmybės. Arba tokia: dirbti nepadoru!

Trumpai tariant, visoje masinio mulkinimo terpėje, atmetus pavienes išimtis, maurojantis Didysis Brolis ir staugianti Didžioji Sesė agresyviai propaguoja gyvenimo būdą, skatinantį kuo spartesnę mūsų tautos savižudybę, o turint galvoje neįtikėtinai žemą tautinio intelekto vidurkį ir visišką vidutinio tautiečio neatsparumą ideologiniam terorui, nekyla abejonių, kad šita totalinė parazito apoteozė pasieks (tiesą sakant, jau pasiekė) visišką pergalę – totalinę tautos demoralizaciją.

Ir dar viena pastaba: visus dvidešimt metų Lietuvoje atkakliai, metodiškai ar net ciniškai naikinamos bet kokios sąlygos atsirasti tikram – atsakingam, aristokratiškam, pilietiškai susipratusiam, aukšto intelekto, kilnios dvasios, valstybiškai mąstančiam, turinčiam garbės kodeksą – aukštajam luomui, be kurio negali normaliai gyventi jokia tauta, net bendruomenė; niekada ir niekur nėra buvę taip, kad valstybę sėkmingai valdytų prastuomenė, vadinamoji liaudis, arba tamsuomenė.

Pirmasis destruktyvus veiksnys yra vadinamoji žiniasklaida, arba, jei šį fenomeną nusakysime tiksliau, masinės komunikacijos priemonės

Norėčiau išsamiau aptarti du veiksnius, darančius ypač pražūtingą įtaką Lietuvos žmonių sielai ir sąmonei, demoralizuojančius ne tik jaunimą, bet ir subrendusius, tačiau silpno charakterio žmones, o tokių, kaip sako Aristotelis, yra dauguma.

Pirmasis destruktyvus veiksnys yra vadinamoji žiniasklaida, arba, jei šį fenomeną nusakysime tiksliau, masinės komunikacijos priemonės, pirmiausia televizija ir kompiuterinė informacinė sistema, dabar aprėpusi visą globalią erdvę, o kartu, žinoma, ir Lietuvą, paskui pagal įtaką, ar, veikiau, pagal kur kas mažesnę įtaką žmogaus sielai – laikraščiai, žurnalai ir kitokios tradicinės masinės komunikacijos priemonės.

Neabejotina, kad didžiausią įtaką Lietuvos žmonių daugumai daro televizorius ir kompiuteris, tarus trumpiau, Ekranas, kaip dabartinės ideologijos ar netgi religijos koncentratas, tą ideologiją teroristiškai primetantis, galima sakyti, visiems žmonėms – vieniems tiesiogiai, kitiems slapčia, iracionaliai, klastingai, nepastebimai: skleidžiant gandus, paskalas, primetant vertybinius orientyrus, per švietimo sistemą ir auklėjimo struktūras.

Magiškas žodis, glaustai, tačiau iškreiptai išreiškiantis Ekrano ideologijos pateikimo būdą, gerai žinomas visiems: tai vadinamoji informacija.

Kaip savaime suprantamas dalykas tariama, kad informacija yra ne tik būtinas, bet ir sveikintinas, siektinas ir netgi labai geidžiamas būdas individui pažinti dabarties pasaulio esmę, sukaupti kuo daugiau ir kuo tikslesnių žinių, tapti, kaip sakoma, sąmoningu, apsišvietusiu, visose gyvenimo aktualijose puikiai besiorientuojančiu personažu, sugebančiu prisitaikyti prie dabartinio egzistencijos ritmo, netgi tapti kūrybingu žmogumi, atsakingai dalyvaujančiu tiek profesinėje veikloje, tiek valstybės ar tautos gyvenime, tiek moralinėje bendruomenės tvarkoje.

Šitokį naivų informacinį fetišizmą geriausiai perteikia toks pat naivus šūkis, pakeitęs tradicinių visuomenių moralės kodeksą ir tapęs svarbiausiu nūdienos kategoriniu imperatyvu: „Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį!“

Tačiau tai naivus, netgi infantilus požiūris, iš tikrųjų slepiantis teroristinį imperatyvą: „Dezorientuok personažą, sukelk chaosą jo sieloje, kad galėtum juo manipuliuoti kaip tinkamas!“ Kaip ir kiekviena ideologija,

Ekrano ideologija atvirai arba slapčia siekia vienintelio tikslo – pavergti žmogų, o mūsuose – visiškai kontroliuoti visuomenės gyvenimą, ištirpdyti individą neartikuliuotoje hoministinėje pliurėje, jį dezorientuoti ir demoralizuoti.

Vadinamoji informacija, tokia, kokia pateikiama ir kaip pateikiama Ekrane, iš tikrųjų yra dezinformacija, o pasakius paprasčiau, totalinis melas arba, kaip sako dabarties mąstytojai (pavyzdžiui, Jeanas Baudrillard‘as), informacijos simuliavimas, susitelkiantis į dezinformacinius vienetus, kuriuos J. Buadrillard‘as (ir ne jis vienas) vadina „simuliakrais“, t. y. informacijos simuliakrais, vadinasi, melo telkiniais, mulkinančiais eilinį Ekrano baudžiauninką.

Dabartinė globalinės propagandos mašina šį totalinio mulkinimo darbą atlieka labai paprastai, nuolat brukdama mums gausybę megalomaniškos informacijos; tyliai tariama arba garsiai rėkiama tokia maksima: kuo daugiau informacijos, tuo geriau. Tai reiškia, kad pavyzdinis žmogus yra tas, kuris turi daugiausia (tik kiekybine prasme) informacijos.

kiekvieno individo siela yra mažytė ir ribota, todėl ji negali įimti iš Ekrano pumpuojamos informacijos, jos lavina išsprogdina individo sielą, ir jis tampa gyvu lavonu

Tačiau tai nesąmonė. Pamatinė žmogaus būklė šioje žemėje nusakytina tokia paprasta, seniai ir gerai žinoma tiesa: žmogus yra baigtinė būtybė, ne tik kaip kūnas, bet ir kaip siela. Paprastai pasakius, kiekvieno individo siela yra mažytė ir ribota, todėl ji negali įimti iš Ekrano pumpuojamos informacijos, jos lavina išsprogdina individo sielą, ir jis tampa gyvu lavonu, bet kokius mirtingo gyvenimo orientyrus praradusiu zombiu, nebegalinčiu susigaudyti net paprasčiausiose tikro, užekraninio, gyvenimo situacijose.

Ekraninės informacijos perteklius, naikindamas individo sielą, jį demoralizuoja, išmuša jam iš po kojų pagrindą, paverčia kosminiu ar globaliniu valkata, nebeturinčiu nei tėvynės, nei šaknų, praradusiu pilietinį atsakingumą, garbės jausmą, prieraišumą, ištikimybę, spjaunančiu į bendruomeninius įsipareigojimus ar moralinius priesakus ir virstančiu žemiausių instinktų vergu, fiziologinių procesų ir reakcijų telkiniu.

Tai labai gerai matyti Lietuvoje pirmiausia todėl, kad globalios informacijos lavina per labai trumpą laiką mus užgriuvo visiškai nepasiruošusius, neturinčius jokių saugiklių, bet, svarbiausia, užgriuvo kaip visiška svetimybė, kaip kažkokia mums nesuprantama demoniška ar net šėtoniška galybė, pagraužianti – o gal jau ir pagraužusi – lietuvio prigimtinės pasaulėžiūros pamatus: artumą žemei, pagarbą nežmogiškajai gamtai, sėslumą, prisirišimą prie artimų, jusliškai apčiuopiamų ar regimų dalykų, darbštumą, daiktiškai orientuotą fundamentalumą, panieką su tikrąja daiktiškąja aplinka nesusijusioms abstrakcijoms, abejingumą ideologiniam fanatizmui, sveiką ironiją bet kokių abstrakčių stabų atžvilgiu.

Mes, lietuviai, savo mąstysena labai skiriamės nuo dabartinę Ekrano ideologiją kuriančių ir propaguojančių anglosaksų, kurių mąstysenos centre glūdi mašina ir panieka gyvybei bei gyvajam kosmosui – nežmogiškajai gamtai.

Anglosaksiškosios ideologijos tikslas – sunaikinti gyvybę, sunaikinti nežmogiškumą netgi pačiame žmoguje, gyvąją sielą paversti negyva sąmone, taigi sunaikinti mirtingojo egzistencinės būklės pamatų pamatą – gyvąją sielą, bet kokios dorovės centrą ir dirvą.

Ekranas ir informacinė ideologija yra kaip tik anglosaksiškojo mašininio mentaliteto padarinys, lietuvio prigimtinį mentalitetą veikiantis tik destruktyviai, nes nežmogiškoji gamta, kurioje vyrauja gyvybės principas, negali būti niekaip suderinta su mirties principą įgyvendinančia mašina, juolab su jos koncentratu – informacijos nuodus spjaudančiu Ekranu, termobranduolinėmis bombomis arba Teslos elektromagnetinėmis patrankomis.

Mano įsitikinimu, siaubingą mastą pasiekusi lietuvių emigracija pirmiausia nulemta ne, kaip naiviai manoma, vadinamųjų ekonominių priežasčių, ne skurdo, netgi  ne vadinamojo nedarbo, o demoralizuojančio ir dezorientuojančio perteklinės informacijos tvano, beveik tiesiogine to žodžio prasme išplukdančio lietuvius į „palaimingųjų salas“, į prabangos ir medžiaginio pertekliaus rojų, o iš tikrųjų – į vergiją.

Vergavimas pseudoinformaciniams lyg vaiduokliai Ekrano stabams virsta realiu vergavimu vadinamųjų išsivysčiusių šalių plantacijose, latifundijose, fabrikuose, viešuosiuose tualetuose, kekšynuose, technologinių piramidžių statybvietėse, megalopolių getuose svetimtaučiams, gangsterių versluose, trumpai tariant, technologinio pragaro dugne.

Kaip išvengti žudančio ekrano ideologijos poveikio, – mano galva tai pati didžiausia grėsmė Lietuvai, – aš nežinau. Vienintelis būdas nebūti nušluotam informacijos lavinos ar nebūti prarytam informacijos melo drakono – sunaikinti Ekraną ar bent jau nuo jo nusisukti. Bet kaip tai padaryti?

mums lieka tik viena – susitaikyti su neišvengiamu likimu, su lietuvių tautos savinaika, vadinasi, su kolektyvine savižudybe.

Jeigu mes patys ir norėtume pabandyti bent jau apriboti Ekrano terorą, uždėti apynasrį tam Pseudoinformacijos Drakonui, pavyzdžiui, įvesti griežtą cenzūrą, dabartiniai mūsų šeimininkai – Briuselio komisarai – iškart pradėtų klykti apie „demokratijos žlugdymą“, „žmogaus teisių pažeidinėjimą“ ir kitus Ekrano ideologijos baubus, o vietiniai Ekrano ideologijos smogikai ir fanatikai užverstų skundais mūsų šeimininkų kontoras ir briuselinės propagandos centrus.

Todėl, mano galva, mums lieka tik viena – susitaikyti su neišvengiamu likimu, su lietuvių tautos savinaika, vadinasi, su kolektyvine savižudybe. Tai būtų mūsų amor fati, užtikrinantis – žinoma, labai trumpalaikį – palyginti sotų, kai kuriems net saldų gyvenimą.

Antras lietuvio sielą naikinantis ir Lietuvą griaunantis veiksnys, taigi ir grėsmė Lietuvos išlikimui, irgi susijęs su Ekranu, tačiau šiuo atveju ne su formaliąja Ekrano informacinės ideologijos struktūra, o su ideologinės informacijos turiniu, rymančiu ant trijų banginių: prabangos ir parazito apoteozės, pornografijos ir smurto propagandos ir vadinamųjų lygių galimybių fantomo.

Jeigu Ekrano stabmeldystė turėtų savo dekalogą, jo pirmasis įsakymas skambėtų maždaug taip: „Tu privalai (ir gali) gyventi prabangiai!” Pagrindinė lietuviškojo Ekrano tema – „Linksmybės visą parą!”, kaip teigia kažkoks olialia-zvonkinės-valinskinės gaujos personažas.

Šių linksmybių ašis – atvirai, ciniškai, naiviai, netgi, sakyčiau, mužikiškai propaguojama vulgarybė pačiais šlykščiausiais jos pavidalais – atvirai propaguojama arba dažniau figos lapeliais pridengiama pornografija, kurios centrinis stabas yra vadinamasis seksualumas, tapęs tikrų tikriausiu globaliniu gobtuvu, maukšlinamu ne tik ant hominido, bet ir ant niekuo dėtų nežmogiškųjų daiktų ar įvykių: viskas tapo seksualu, pradedant Ekrano kekšės pasturgaliu, baigiant karve ir buldozeriu.

Iš Kalifornijos pornografijos fabrikų (žr. „San Antonio slėnis“) išleistos ir visą Žemės rutulį užkrėtusios pornografinio maro bacilos Lietuvoje sukėlė tikrą pandemiją: dauguma tautiečių, ypač jaunesniojo amžiaus, pornografinę pandemiją (dabar jau plintančią ir per vadinamuosius išmaniuosius telefonus) priima kaip savaime suprantamą dalyką ir netgi heroizuoja; pavyzdžiui, didžiausiu žygdarbiu dabar tampa vadinamasis apsinuoginimas, irgi privalomas visiems, pradedant kelerių metų vaikeliu, baigiant nupezusiu seniu ar kaulais barškinančia sene.

Atidžiau pažvelkite į lietuviškus interneto portalus ir pamatysite, kad du trečdalius informacinio jų turinio sudaro perregimu figos lapeliu pridengta arba ir visiškai atvira pornografija. Prisidengiant „kovos su lytiniais iškrypimais“ kauke, netgi pačios monstriškiausios pornografijos formos, pavyzdžiui, pedofilija, jau yra virtusios kasdieniu Ekrano maistu, kuriuo mėgaujamasi su kažkokia iškrypėliška aistra.

šitaip vadinamasis elitas perima visiškų padugnių menamas vertybes.

Ir būtent pornografija yra tapusi tariamai prabangaus gyvenimo ir netgi pačios prabangos centriniu stabu: neva gerai gyvena tas, kurio niekas nebevaržo būtent lytinio ištvirkimo ar net išsigimimo baruose; šitaip vadinamasis elitas perima visiškų padugnių menamas vertybes.

Bet, žinoma, saldų gyvenimą gali užtikrinti tik pinigai, o kadangi mano minėtų tuščių europinigų masė beveik nebesusijusi su darbu ar gamyba, įsitvirtina dar vienas garsiai netariamas imperatyvas: pasiimk pinigus bet kuria kaina, vok, apgaudinėk, mulkink, žudyk, imk kyšius ar vadinamąsias paskolas ir nedelsdamas tapk milijonieriumi – taip korupcija tampa ne išimtimi, o taisykle.

Korupcijos lyderiai jau yra virtę visuomenės elitžmogiais, vadinamaisiais politikais, tiksliau pasakius, aukštesniojo ešelono biurokratais, nes reikia bent sykį aiškiai pasakyti, kad jokių politikų klasikine to žodžio prasme Lietuvoje nėra nė kvapo.

Taip beatodairiškai propaguojant saldų gyvenimą ir prabangą bet kuria kaina, pavyzdine figūra tampa Parazitas, kurio įvaizdis pradedamas diegti Lietuvos žmogui nuo pat vaikystės: dar būdamas pienburnis, jis jau žino, kad sunkiai dirba tik vadinamieji runkeliai, o jis būtinai kada nors taps teisininku, vadybininku, bankininku, gangsteriu, Ekrano kekše, pornografinių seansų dalyviu, staugiančiu, šokančiu ar kitaip besidergliojančiu zombiu. Beje, tikslesnis ir populiaresnis šio žodžio turinys, išvertus į lietuviškojo Ekrano žargoną, skamba kaip tik taip: „elitas“.

Ekranas sugeba supurvinti, suvulgarinti ir supornografinti netgi kilniausius žodžius, kažkada kažkur normavusius aukštojo, tauriojo, kilniojo žmogaus gyvenimą ir mąstyseną. Kadaise elitu buvo vadinama, kaip sako graikai ir romėnai, geriausių – gabiausių, tauriausių, drąsiausių, garbingiausių, atsakingiausių, aukščiausio išsilavinimo, kilniakalbių, kilniaveiksmių tauraus elgesio ir kilnios laikysenos – visuomenės narių kritinė masė, be kurios neįmanomas joks normalus visuomenės egzistavimas.

Beje, jei pasakysiu labai tiksliai, pagrindinė elito žmogaus teisė, pavyzdžiui, Graikijos poliuose, Romos respublikoje ar net Vakarų Europos monarchijose buvo teisė mirti, nes tik kilmingasis turėjo teisę nešioti ginklą ir juo naudotis, pirmiausia kaip karys, gindavęs savo tėvynę pačiuose žiauriausiuose mūšiuose ir galiausiai žūdavęs.

Mūsiškio elito provaizdis, deja, ir vėl yra holivudiškojo stiliaus Ekrano žvaigždė, stropiai mėgdžiojanti prostitutės ar bandito gyvenimo stilių, gestus, elgseną ir net kalbėseną.

Patricijai, eupatridai, kraujo ir kalbos aristokratija – štai kas sudarydavo tikrąjį elitą. Dabartinio elito, ir ne tik Lietuvoje, populiaciją sudaro visiška klasikinio elito priešingybė, „žemasis” hominidas, savo egzistenciją ir mąstyseną nukreipęs į mano jau minėtus vulgariausius žmogaus ir bendruomenės gyvenimo pavidalus – seksą, lėbavimą, skudurų, brangių žaisliukų, mados, pornografijos – galų gale į vulgariausiu pavidalu demonstruojamo turto apoteozę, podiumo sindromą („žvaigždė”, „įžymybė”, „garsenybė”), banditiškai suprantamą galią ir jos demonstravimą ciniškai išlaidaujant, užsiimant korupcija ir grūmojant kumščiu.

Mūsiškio elito provaizdis, deja, ir vėl yra holivudiškojo stiliaus Ekrano žvaigždė, stropiai mėgdžiojanti prostitutės ar bandito gyvenimo stilių, gestus, elgseną ir net kalbėseną. Neatsitiktinai šio vulgarybę koncentruojančio pseudoelito svarbiausiu šūkiu yra tapusi šlovingoji „teisė gyventi“, žinoma, tą gyvenimą suprantant vien biologiškai ar net zoologiškai – kaip žemiausių instinktų skatinimo ir tenkinimo areną.

Tariamai prabangus gyvenimas paskaninamas dar vienu, ir vėl holivudiškosios kilmės, narkotiku – smurtu, prievarta, sadizmu, įmantriausiais žiaurumo apreiškimais, teroro, žudynių, stambiu planu rodomos kruvinos mėsos, vėmalų, išverstų vidurių, narkomanijos seansų, išmatų ir kitokios bjaurasties demonstravimu ir heroizavimu.

Smurtas – tai ekraninio-pornografinio elito saldaus gyvenimo pipirai, prieskonis, deja, visais įmanomais būdais, rafinuočiausiomis informacijos sklaidos priemonėmis prievarta brukamas viso Žemės rutulio populiacijai ir, žinoma, vulgariausiais pavidalais – visiems lietuviams. Štai įsiklausykite netgi į palyginti nekaltų Ekrano laidų pavadinimus: „Chorų karai“, „Protų mūšis“.

Nusiritome taip žemai, kad nebegalime net sirgti: juk dabar ne sergama, dabar su liga kovojama. Ekrano teritoriją visiškai užvaldė amerikoniškoji televizijos ir kino produkcija, kurios neva intelektiniam lygiui nusakyti nebėra net žodžių – tai kažkoks apokaliptinis debilizmas arba debilizmas kaip apokalipsė, deja, ne krikščioniškoji, o būtent pornoapokaliptinė.

Lietuvoje klusniai vergaujama amerikonams pornodebilizmo mokytojams ir meisteriams. Pornokaraliai ir pornoprincai, pornokaralienės ir pornoprincesės, staugiantys, maurojantys, visaip besidergliojantys imbecilai mūsiškiame Ekrane tapo vadinamaisiais vunderkindais, talentais ir, žinoma, jau be išimties, žvaigždėmis.

Apibendrinu: smurtas, korupcija ir pornografija jau yra tapę centriniais Lietuvos žiniasklaidos propaguojamais stabais, demoralizuojančiais ne tik vaikus ar jaunimą, bet ir brandaus amžiaus žmones; Prabangos ir Saldaus Gyvenimo vizija, deja, yra likusi vienintelė veiksminga Ateities Lietuvos vizija.

Tačiau kadangi dauguma lietuvių, kaip ir visi apynormaliai žmonės, nori gyventi ne ateityje, o dabar, didingąją pornografinės prabangos viziją jie įgyvendina pasipustydami padus ir sprukdami į Palaimintųjų Salas vadinamosiose išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, kurios, beje, visą šimtmetį irgi siekė pornografinės prabangos, o pasiekė… totalinio bankroto slenkstį.

Kaip pasipriešinti visai šiai apokaliptinės bjaurasties orgijai, sadomazochistinei pandemijai, užkrėtusiai ne tik Ekraną, ne tik meną, propaguojantį vadinamąją bjaurumo estetiką, ne tik idealų ir vertybių sritį, bet ir užekranio gyvenimo kasdienybės užkulisius, aš nežinau.

Gal pabandykime įsteigti Ekrano Dorovės Vyriausiojo Cenzoriaus instituciją. Toks cenzorius privalėtų turėti nemažesnius įgaliojimus nei Romos respublikos cenzorius: jis turėtų būti renkamas visos pilietinės tautos ir nepriklausyti nei nuo Seimo (Ekrano imperijos priedėlio), nei nuo vykdomosios valdžios; jis būtų pavaldus tik Konstitucinio Teismo jurisdikcijai. „Šiai dienai“ (tai pagrindinis Ekrano imbecilų slaptažodis) kitokių pasiūlymų neturiu.

Be aristos bendruomenė suserga imunodeficito sindromu ar tiesiog praranda paprasčiausią savisaugos instinktą

Jokia bendruomenė negali normaliai egzistuoti ir tikėtis išlikti, jeigu ji neturi dviejų pamatinių dalykų: nerašyto garbės kodekso (ne vadinamųjų įstatymų ir teisės kodeksų) ir kritinės masės žmonių, šį garbės kodeksą įkūnijančių, saugančių ir ginančių savo laikysena, elgesiu ir kalbėsena.

Graikai tokius žmones vadina aristos, romėnai nobiliais, patricijais, kitos tautos kitaip, bet be išimties galioja tokia taisyklė: jeigu sunaikinama, savaime nunyksta arba išsigimsta tokių pavyzdinių žmonių kritinė masė, bendruomenė pasmerkta žlugti, ji lėtai supūva arba išnyksta dėl kokio nors katastrofiško įvykio ar tokių įvykių grandinės.

Be aristos bendruomenė suserga imunodeficito sindromu ar tiesiog praranda paprasčiausią savisaugos instinktą: godžiai gerdama nuodus, ji naiviai mano, kad geria kilnų vyną.

Aristos, pavyzdinio žmogaus, portretą nutapyti nesunku: tai drąsus, taurus, kilniaširdis, laisvas, išdidus, autonomiškas, galingo intelekto, išsilavinęs žmogus, sąmoningai egoistinio intereso sritį atskiriantis nuo bendruomenės arba bendrojo intereso srities, bet aiškiai žinantis, jog negalima bendrojo intereso be saiko aukoti, kad patenkintum egoistinius savo poreikius, t. y. jį traktuoti tik instrumentiškai, nes, griaudamas bendruomenę, jis griauna ir savo paties galimybės išlikti sąlygas, vadinasi, kenkia sau pačiam ir savo palikuonims.

Nedrįstu spėlioti, ar Lietuva, šalis, kurios istorija kaip reta nelaiminga, yra kada nors turėjusi tokio aukšto rango žmonių, aristos, kritinę masę; jei tikėtume istorikais, net buvę mūsų bajorai galiausiai labiau panėšėjo į kvailius ir niekšus, o ne į aristos. Dvidešimt mūsų nepriklausomybės metų parodė, kad tokio tipo žmonių kritinės masės mes neturime, o pavieniai individai yra bejėgiai, be to, jie sunaikinami arba supančiojami tamsuoliško elito masės.

Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai

Apie dabartinį mūsų elitą galima pasakyti štai ką: tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvūs, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo egoistinio intereso tenkinimo įrankį.

Jeigu mūsų šalyje dar esama žmonių, tikinčių šviesia Lietuvos ateitimi (bent aš ja jau nebetikiu), jie privalėtų dėti visas pastangas, kad Lietuvoje būtų įsteigtas aristos ugdymo universitetas (panašus, pavyzdžiui, į Anglijoje veikiančią Itono kolegiją).

Tačiau esama mažų mažiausiai vienos absoliučiai būtinos sąlygos: aristos universitetas turėtų būti visiškai nepriklausomas nuo dabartinės pseudouniversitetinio pseudomokslo ir pseudomokymo sistemos, nes toji sistema irgi iš esmės jau žlugusi: kasdien stiprėjantis tamsiųjų biurokratų teroras, biurokratinė centralizacija, profesorių pavertimas baudžiauninkais ir marionetėmis, privalančiomis aklai vykdyti absurdiškiausius visokiausių ministerijų, departamentų, vadinamųjų vadybininkų, ekspertų ar verslininkų dekretus, masinis aukštasis mokslas tuos pseudouniversitetus pavertė diplomuotų tamsuolių konvejerinės gamybos fabrikais, o patį mokymą – aristos ugdymo simuliavimu.

Jokios reformos (o iš tikrųjų tolesnis universiteto naikinimas), jokia jau dvidešimt metų vykdoma reformų simuliacija atgaivinti universiteto nebegali; priešingai, kiekvienas pseudoreformos žingsnis artina universitetą prie visiško žlugimo, nors, tiesą sakant, absoliuti dauguma pseudouniversitetų yra žlugę jau dabar ir, kaip sako Platonas, „egzistuoja tik mūsų kalbose“ arba, pasak Jeano Baudrillard‘o, yra ne kas kita, kaip „spirale judantys lavonai“.

Deja, mano paties liūdna patirtis rodo, kad dabartiniai pseudouniversitetai tik prisideda prie masinės demoralizacijos, propaguojamos Ekrano ideologijos ir tame Ekrane besiskeryčiojančių pornotitanų (beveik be išimties neva diplomuotų). Aristos universitetas turėtų būti visiškai nepriklausomas nuo biurokratinių valdžios institucijų ir galėtų būti pavaldus tik Lietuvos Respublikos Cenzoriui.

Profesūrą tikriausiai reikėtų samdyti ir kviestis iš kitų, dorovinį ir politinį stuburą dar turinčių šalių, pavyzdžiui, iš Norvegijos. Jeigu toks aristos universitetas nebus įsteigtas, galima ramiai tarti, kad po penkiasdešimties metų Lietuvos vardu vadinama bendruomenė nebeegzistuos, bus likę nebent Amerikos indėnų stiliaus rezervatų, kuriuose tautiškai aprengtos, bet lietuvių kalbos nebemokančios lietuvaitės gryname ore šoks tautinius šokius žiopliams turistams, o specialiai įrengtose kaimo stiliaus gryčiose teiks kitokio pobūdžio paslaugas pinigingiems globaliniams kuiliams.

šaltinis: Pozicija

PAREMTI infa.lt         → Naujienlaiškis
žiūrėjo 639

Žymos

Atsiliepimų 6

  1. Lietuvis    -  2022-11-30, 19:18

    Ačiū infa.lt kad mus žadinate.

    Atsakyti į šį komentarą
  2. stačiai rojus    -  2022-11-30, 21:17

    Dar truputį ir įvyks pilna neoliberalizmo pergalė Lietuvoje: armonaitė šers lietuvius narkotikais, šikalienės chebra atiminės iš apkvaišintų šeimų vaikus ir juos tieks homoseksualistų „šeimoms“, o į išvalytą nuo lietuvių teritoriją Vištgaidis PIŠ veš pagal Globalios migracijos paktą laukinius afrikos negrus kolonistus, steigs jų bantustanus nuo NATO poligonų likusioje teritorijoje. Tik lietuviai čia nebegyvens, jeigu mes nesutraiškysime šias Lietuvos kraują siurbiančias utėles armonaites,kitaip jau greit vergai negalės ir p…tis be raštiško valdžiagyvių neadekvatų leidimo…
    Atrodo, reikia rimtai pradėti domėtis, kokios iš tikrųjų gyvenimo sąlygos Šiaurės Korėjoje, nes jei taip bus ir toliau, pačiu artimiausiu laiku reikės ieškotis saugesnės gyvenimo vietos. Visa ES tiesiog akyse virsta silpnapročių ir iškrypėlių valdoma viena didele griežto režimo koncentracijos stovykla, su spalvotais žviegiančiais prižiūrėtojais ir pavlikais morozovais paverstais kaimynais

    Atsakyti į šį komentarą
    • minde    -  2022-11-30, 21:36

      neblogai ačio už komentara.

      Atsakyti į šį komentarą
    • Uzskaitau,    -  2022-11-30, 23:35

      tik mazytis bet : ne PIS ir ne armonaites mus 2lkina,o kapitalistai,deleguojantys savo kandidatus i bet kokias valdzias,2rniu avinu „pasirinkimui”. Todel visos valdzios buvo ir bus vienodos!O priespauda ju seimininkai nuolat stiprins,tolygiai musu nuolankiam tylejimui! Va sito – niekas is avinu suprasti nenori! Jiems vienos partijos geros,kitos blogos,o esme juk visai ne partijose! Visos jos – tu paciu magnatu tarnaites!

      Atsakyti į šį komentarą
  3. VŽA    -  2022-12-01, 07:49

    Tai gerb. A. Šliogeris buvo pranašas. Parašyta lyg šiandien…
    Pagrindinė Lietuvos problema – ne išrinktieji, o trys priežastys: RINKĖJAI, RINKĖJAI ir RINKĖJAI…

    Atsakyti į šį komentarą
  4. Zenonas    -  2022-12-31, 13:10

    Pradėję kalbėt Tiesą – ilgai neišgyvena.
    Įrodymai – statistikoje.
    Pradedant nuo Ozolo, Patacko…
    O tie „kas meluoja tas ir vagia”… nugyvens šimtą metų.

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Šeimų Sąjūdis

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt per PayPal
infa.lt

Apklausa

Ar jūs pasitikite rinkimais? T.y. tuo, kad jie vyksta sąžiningai?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
    Ramūnas Karbauskis. Šlykštu girdėti, kaip ginamas kaltinamasis pedofilija, o nešnekama apie pagalbą aukoms

Ramūnas Karbauskis. Šlykštu girdėti, kaip ginamas kaltinamasis pedofilija, o nešnekama apie pagalbą aukoms

1 atsiliepimas Skaityti visą įrašą
    „Ar mes dar šio pasaulio žmonės, ar jau amžinos mirties sapne?..“

„Ar mes dar šio pasaulio žmonės, ar jau amžinos mirties sapne?..“

atsiliepimų 6 Skaityti visą įrašą
    Valdas Vižinis. Naujasis Lietuvos pedofilijos  veidas

Valdas Vižinis. Naujasis Lietuvos pedofilijos veidas

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Prof. Ignas Vėgėlė: „Dar kartą apie Kriminalinę žvalgybą”

Prof. Ignas Vėgėlė: „Dar kartą apie Kriminalinę žvalgybą”

atsiliepimų 6 Skaityti visą įrašą
    Tomas Bartkus. Kai paskaitai produktų sudėtį, malda prieš valgį įgauna visai kitokią prasmę

Tomas Bartkus. Kai paskaitai produktų sudėtį, malda prieš valgį įgauna visai kitokią prasmę

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Kodėl tiek daug „beprotiškų dešiniųjų sąmokslo teorijų” pasirodė esančios tiesa

Kodėl tiek daug „beprotiškų dešiniųjų sąmokslo teorijų” pasirodė esančios tiesa

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Ar kairieji sugebės suvokti, ką padarė?

Ar kairieji sugebės suvokti, ką padarė?

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Dirbtinis intelektas prieš tikrąjį žmogiškumą

Dirbtinis intelektas prieš tikrąjį žmogiškumą

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Partizaninis informacinis karas

Partizaninis informacinis karas

atsiliepimų 2 Skaityti visą įrašą
    Jolanta Blazytė. Apie Aną Kareniną

Jolanta Blazytė. Apie Aną Kareniną

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Orwelynas: Čmilytė ir Šimonytė galės gauti žvalgybos duomenis apie politinius oponentus

Orwelynas: Čmilytė ir Šimonytė galės gauti žvalgybos duomenis apie politinius oponentus

atsiliepimų 5 Skaityti visą įrašą
    Mes neturėjome nieko, tik savo rankas, protus ir širdis – ir atsilaikėme!

Mes neturėjome nieko, tik savo rankas, protus ir širdis – ir atsilaikėme!

atsiliepimų 3 Skaityti visą įrašą
    Objektyviai Dievo bausmė

Objektyviai Dievo bausmė

atsiliepimų 7 Skaityti visą įrašą
    Henris Kisindžeris jau nebemano, kad Ukrainai būtina išlaikyti neutralų statusą

Henris Kisindžeris jau nebemano, kad Ukrainai būtina išlaikyti neutralų statusą

atsiliepimų 8 Skaityti visą įrašą

Ačiū už pastebėjimą - originale toks skaičius, greičiausiai rašant supainiota 39 mlrd su 39 mln....

Fu

Dabar nauja religija "tikėkite mokslų" o kunigų vietas užėmė veidakniginiai proto knisejai "ekspertai"...

Paprastai žmonėms, - kuo brangiau, tuo kokybiškiau... Jeigu tos brangesnės bus ir efektyvesnės, tai greičiau...

Dar karo pradžioje mūsų buvusi prezidentė D. GRYBAUSKAITĖ pasakė vienareikšmiškai: "Putino karą, - galima laimėti...

Įdomu, kokių dar ginklų nepatarėme skaičiuotėje duosiu-neduosiu. O kur Patriot, davė ar nedavė....

Net EP reikalingos griežtesnės reformos... Ukrainos Prezidentas pas save jau padarė... Lietuvoje bus daromos po...

Ukrainai būtinai reikia lėktuvų, artilerijos ir tolimojo nuotolio raketų. Jau vien tik ŽINOJIMAS, kad Ukraina...

Kiekviena valstybė turi savo politiką. Visiems sunku bendrauti su Rusijos barbarų ir teroristų šalimi......

Pasaulyje prisigalvota tūkstančiai religijų, šimtai Vienintelių Dievų. Liūdniausia, kad tikintieji - "Kaip radom, tai ir...

"2020 m. gruodį vyriausybė iš „Biontech/Pfizer” užsakė 39 mlrd. vakcinų dozių" - patikslinkite info, nes...

Nu kas dar negavo pribaigiančio busterio kuo greičiau bėkit, nes kitaip teks mirti natūralia mirtimi....