infa.lt

Bundestago posėdis. Karšta vieninteliam Scholzui | Michele Tantussi, Reuters

Šią žiemą ES nuo šalčio mirs daugiau žmonių nei nuo bombų ir sviedinių Ukrainoje. Tai apskaičiavo žurnalo „Atlantico” autoriai. Tačiau dėl to kalta ne Rusija, o beprotiška ES aplinkosaugos politika, įrodinėja autoriai. Pagrindinė klaida – atominių elektrinių uždarymas.

Kaip paskelbė žurnalas „Economist”, dėl didelių energijos kainų Europoje šią žiemą gali žūti daugiau žmonių nei mūšio lauke Ukrainoje.

Susirūpinusi dėl šio britų kolegų teiginio, „Atlantico” paprašė Dr. Drieu Godefridi, kelių knygų apie visos Europos krizes autoriaus, pakomentuoti šį teiginį. Pokalbyje dalyvavo Prancūzijos laisvosios medicinos sąjungos vadovas Jerôme’as Marty.

„Atlantico”: Pasak „The Economist”, Vladimiro Putino „energetinio ginklo”, t. y. aukštų energijos kainų, aukų skaičius gali būti didesnis nei iki šiol per mūšius Ukrainoje žuvusių žmonių skaičius. Kokiais skaičiais grindžiamas šis teiginys?

Drieu Godfridi: Šaltis žudo žmones. Mes tai pamiršome savo pasaulio dalyje, kurioje nuo 1945 m. nebuvo karo, savo šalyse, įpratusiose prie energijos gausos. Tačiau faktas lieka faktu, kad šaltis gali nužudyti žmones. Savo vaidmenį čia atliko ir energijos kainų kilimas prasidėjus karinei invazijai Ukrainoje.

Tačiau visų pirma grėsmę kelia jau dvidešimt metų mūsų „žaliojo” Europos elito vykdomos iliuzinės „aplinkosauginės” energetikos politikos padariniai. Šios pasekmės nėra baigtinės. Jie privertė ir toliau privers šimtus milijonų europiečių riboti elektros energijos vartojimą.

Taip pat turėsime taupyti šildymui skirtas lėšas. „The Economist” duomenimis, esant dabartinėms energijos kainoms, prie 2015-2019 m. vidurkio papildomai mirtų 147 000 europiečių.

Britų žurnalas taip pat imituoja situaciją švelnios žiemos atveju. Tuomet papildomų aukų skaičius būtų mažesnis: prarastume tik 79 000 žmonių daugiau nei tuo atveju, jei nuo 2014 m. nebūtume įsitraukę į visą „paramos pokyčiams” istoriją Ukrainoje.

Tačiau, jei žiema bus atšiauri, neteksime kur kas daugiau nei vidutiniškai: „ankstyvų mirčių” skaičius padidės iki 185 000. Palyginkite: iki šiol Ukrainoje žuvo šešiasdešimt tūkstančių karių.

Kitaip tariant, net ir geriausiu atveju (esant švelniai žiemai) dėl kylančių energijos kainų žus daugiau europiečių nei kareivių Ukrainos mūšio laukuose. Verta apsvarstyti.

– Kokią grėsmę žmonėms kelia kylančios energijos kainos? Koks ryšys tarp dujų kainų ir mirtingumo?

Jerome Marty: Politikai neatsižvelgia į padėties rimtumą. Pateiksiu jums pavyzdį: esu sveikatos priežiūros įstaigos direktorius, ir per metus už elektrą vidutiniškai sumokame 31 000 eurų.

Nuo kovo mėnesio man taikomi nauji tarifai: mano sąskaita padidėjo nuo 31 000 iki daugiau nei 200 000 eurų, ir aš neįsivaizduoju, kaip su tuo susitvarkysiu. Ir tai neatsižvelgiant į dujas. Nemanau, kad subsidijos gali padengti tokį skirtumą.

Tai labai pavojinga sveikatos priežiūros įstaigoms. Be to, ši grėsmė yra kolektyvinė: ji kyla ne tik atskiroms ligoninėms, bet ir visiems. Natūralu, kad šios energijos kainos turės įtakos prancūzų sveikatai.

Visų pirma klinikos turės įtraukti energijos kainas į operacinių nuomos išlaidas. Tai reiškia, kad chirurgams bus sunkiau dirbti. Chirurgai paprasčiausiai gali būti nepajėgūs susidoroti su šia krize, kaip ir radiologai, kurių išlaidos energijai gali būti mažesnės.

„Atlantico”: Taigi kyla pavojus, kad sveikatos priežiūros sektoriuje įvyks rimtas bankrotas. Tai būtų dar vienas smūgis mūsų ir taip trapiai sistemai.

Drieu Godfriedi: „The Economist” nerimauja ne be pagrindo, nes tokio energijos kainų sprogimo, kokį matėme per šiuos metus, Europoje dar nebuvo.

Statistiniame modeliavime taip pat turi būti atsižvelgiama į nacionalinę politiką, kuria siekiama suvaldyti ir „išlyginti” energijos kainas. Žvelgiant iš griežto mokslo perspektyvos, neturėtume pasitikėti matematiniais ateities modeliais, kai kalbama apie žmones. (Puikus pavyzdys – paniškos prognozės dėl mirtingumo įvairiais pastarosios pandemijos laikotarpiais.)

Vis dėlto, galioja universali tiesa: šaltis žudo. Šaltis žudo ir benamius, ir tuos, kurie laikinai atsidūrė gatvėje ir nerado vietos kur bent laikinai sušilti. Tai suprantama.

Tačiau šaltis taip pat prisideda prie žiemą padažnėjusių mirtinų ligų (virusų, kraujospūdžio); šaltis pražudo tuos, kurie bando šildytis alternatyviais, gaisro atžvilgiu pavojingais naminiais būdais (ypač kai dingsta elektra).

Damienas Ernstas: Straipsnyje teisingai pažymima, kad kai žmonės gyvena šaltyje, širdies ir kraujagyslių sistemai kyla didelių sunkumų. Didėja smūgių skaičius.

Žmonės taip pat linkę sirgti kvėpavimo takų ligomis ir infekcijomis. Kitas retai minimas dalykas – apsinuodijimas anglies monoksidu, kai taupant dujas naudojamos anglys arba netvarkingi kaminai (židiniai).

„Atlantico”: Kiek žmonių priversti taupyti šilumą?

Drieu Godfriedi: Sunku pasakyti. Skaičiuojama, kad Prancūzijoje beveik 7 mln. namų sunaudoja daug energijos. Tačiau galima daryti prielaidą, kad 20-30 proc. gyventojų turės išjungti šildymą, kad mokėtų mažiau.

Vis dėlto sunku tiksliai nustatyti, kada rizika taps tikrai didelė. Pietų šalys paprastai yra mažiau jautrios šaltiems orams nei šiaurės šalys, tačiau jos mažiau atsparios netikėtai atšiaurioms žiemoms, net ir trumpalaikiams šalčiams.

Priežastis: jų pastatai blogiau šildomi, blogiau izoliuojami, nes didžiąją metų dalį to paprasčiausiai nereikia. Žurnalo „Economist” duomenimis, Portugalijoje žiemą per savaitę miršta 36 proc. daugiau žmonių nei vasarą, o Suomijoje – tik 13 proc.

– Didelės rizikos pacientų buvo paprašyta susisiekti su regionine sveikatos agentūra, jei nutrūktų elektros tiekimas. Kokia šio klausimo padėtis?

Jerome Marty: Valdžios institucijos nežino, kas laukia šią žiemą, todėl ramina save. Tačiau, skirtingai nei ligoninės, medicinos biurai nėra prioritetas.

Atėjus šaltiems orams, kai kurie gydytojai turės priversti savo pacientus laukti nešildomose patalpose. Tai dar kartą įrodo, kad reikia skirti daugiau dėmesio medicinai.

– Yra keturi žiemos sukeliami rizikos veiksniai. Ką žinome apie tai, kas žiemą kelia pavojų gyvybei?

Jerome’as Marty: Žinome, kad organizmą silpnina pasikartojančios epidemijos, ir tai yra pirmasis rizikos veiksnys. Kai kurie žmonės dėl skurdo negali apšildyti savo namų, ir tai yra antrasis veiksnys.

Organizmas praranda atsparumą ir tai yra trečiasis veiksnys. Be to, izoliacija yra beveik pagrindinis rizikos veiksnys. Daugelis pagyvenusių žmonių praranda alkio ar troškulio pojūtį, jei yra peršalę arba užsikrėtę nežinomu virusu.

Ir paprasčiausiai nėra kam jiems pranešti, kad jie išsekę arba kad jiems gresia nušalimai. Tai gali būti labai pavojinga. Žiemą padidėja visi sveikatai pavojingi veiksniai.

– Ar tai reiškia, kad atšiauresnės žiemos yra pavojingesnės žmonių gyvybei?

Jerome Marty: Žinoma, nepalankiomis sąlygomis gyvenantiems ar pastogės neturintiems žmonėms yra sunkiau. Aznavouras apie tai gerai dainavo: „Man atrodo, kad po saule visos nelaimės bus lengvesnės. Lengviau gyventi lauke esant 20 °C nei -5 °C. Lengviau gyventi švelniame, bet sausame klimate nei tame, kur nuolat lyja.

– Ar dažnai pamirštame, kiek žmogui kainuoja žiemos šaltis? Kiek mirtingumas priklauso nuo šalčio?

Drieu Godfriedy: Europa, dar prieš susikuriant ES, iš esmės buvo grindžiama siekiu pasigaminti pakankamai pigios energijos savoje šalyje, nesikreipiant į Aziją ar Afriką.

Dvi iš trijų esamų pramonės šakų – anglių ir plieno bei branduolinės energijos – atliepė į šį norą. Ilgą laiką Europos energetikos politiką formavo tokie ekspertai kaip Samuelis Furfari, vizionieriai, humanistai, kurie suvokė, kad energija yra visų žmogaus egzistencijos formų pagrindas.

Deja, šiandien Europos Komisijoje dominuoja fanatikai, radikalai, pseudoaplinkosaugininkai. Tai tokie žmonės, kaip iš išorės nepastebimas technokratas Fransas Timmermansas, kuris iš tiesų yra „žaliasis” radikalas. Tokių pamišusių radikalų įtaka Europos Parlamente yra dar didesnė.

Daug ką savo energetikos sistemoje mes, prancūzai, sugriovėme patys. Prancūzijos branduolinę pramonę sugriovė prezidentas Emmanuelis Macronas. Dabar, antrosios kadencijos metu, E. Macronas stengiasi skubiai sutvarkyti mūsų branduolines elektrines, tačiau jų gedimai vyko daug greičiau nei remontas.

Belgija kaip pamišėlė užsispyrusi uždarė puikiai veikiančius branduolinius reaktorius Ukrainos konflikto įkarštyje. Vokietija parsidavė Rusijai, o paskui su ja susipyko.

Didžiausius Europos aplinkosaugos judėjimus iš esmės finansuoja (perka, korumpuoja) „Gazprom”, t. y. Rusijos vyriausybė.

Jau dvidešimt metų vykdoma aplinkos apsauga lėmė tai, kad mes, aukštos kultūros europiečiai, įžengiame į žiemą kaip krūvelė ne pagal orą apsirengusių apiplyšėlių-prasčiokų.

Būtent ES dešimtys tūkstančių žmonių, mažiausiai prisitaikiusių, mirs nuo šalčio, bus pirmosios tiesioginės mūsų beprotiškos „taikomosios ekologijos” aukos.

Nuo šiol su tokia žudikiška ideologija reikia kovoti visomis teisėtomis demokratinėmis priemonėmis. Tai tiesiogine prasme išgyvenimo klausimas.