infa.lt

Pagal Seime siūlomą „Žmogaus audinių, Ląstelių, Organų donorystės ir Transplantacijos įstatymo NR. I-1626″ naują redakciją – potencialiu organų donoru tampa kiekvienas, kuris nežino apie šios naujos įstatymo redakcijos egzistavimą.

Mat naujojoje redakcijoje yra punktas, numatantis, kad „Tik aiškaus nesutikimo atveju žmogus netampa donoru automatiškai”. Kai nežinai apie tokio įstatymų reikalavimo egzistavimą (o kas jais visais domisi?) – organų donoru tampi pagal nutylėjimą.

Kol kas dar galiojančioje šio įstatymo versijoje – yra privalomas aiškus sąmoningas SUTIKIMAS.

Citata: 6 str 1 dalis: Kiekvienas veiksnus asmuo turi teisę sveikatos priežiūros įstaigai pateikti raštišką sutikimą, kad po mirties jo audiniai ir organai būtų panaudoti transplantacijai.

Dabar jau Sutikimo nebereikės – reikės Aiškaus prieštaravimo tam, kad žmogus, neatsižvelgiant į jo valią, nebūtų paverstas organų donoru.

Papildomai – „Organų donoru gali būti ir nepilnamečiai vaikai”, kurie suprantama, jokio „nesutikimo” iš principo pareikšti negali, nes niekada gyvenime apie tai nepagalvos vien dėl savo nepatyrimo ir jauno amžiaus.

Įstatymo citata:

Pakeisti 4 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip:

„1. Donoru gali būti kiekvienas veiksnus asmuo, kuris nėra sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka pareiškęs nesutikimo, kad jo audiniai, ląstelės, organai būtų atiduoti transplantacijai. Regeneruojančių audinių ir ląstelių donorais gali būti nepilnamečiai asmenys šio įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.“

6 straipsnio 5 dalis: „Saugant informaciją apie asmens pareikštą sutikimą ar nesutikimą būti donoru, turi būti užtikrinamas šios informacijos anonimiškumas bei asmens sveikatos medicininės paslapties konfidencialumas.„

Kaip matome jokios „tvarkos” čia nė būti nėra – tėra tik anonimiškumo sąlyga. Kuria gali būti pasinaudota atsisakant teikti informaciją apie tai – ar žmogus sutiko būti supjaustytas gabalais organų donorystei.

Kas gali paneigti, kad avarijos atveju patekęs į ligoninę žmogus, nebus numarintas „pagal užsakymą” kaip atitinkantis organo laukiančiojo asmens fizinius-biologinius reikalavimus? Tiesiog nebus atliktos būtinos gyvybės gelbėjimui procedūros arba atliktos tik iš dalies? Žmogus neturės giminių (arba jų niekas „nesuras”), o atsisakymo tapti donoru nebus parašęs.

Kalbant apie vaikus – naujoje įstatymo redakcijoje nėra nė žodžio apie tuos vaikus, kurie gyvena be tėvų, t.y. kurių tėvams atimtos tėvystės teisės, o naujų globėjų jie dar neturi.

Yra tikimybė, kad dėl jų organu likimo (jų mirties atveju) spręs gydytojų konsiliumas, nesikonsultuodamas su niekuo, net su jo broliais ar seserimis, kurie galėtų būti nepilnamečiai ir pagal įstatymą neveiksnūs.

Tokia šio įstatymo redakcija galimai atveria duris korupcijai organų transplantacijos srityje, kurioje donorų organų trūkumas yra didžiulis. Ir, labai tikėtina, kad tokia šio įstatymo redakcija yra inicijuota būtent šios „medicininės industrijos atšakos”, kurioje sukasi milžiniški pinigai.

Koks milijardierius nesumokės už inkstą savo sergančiam vaikui 10-20 milijonų? Ir koks dvasios ubagas nesutiks už dalį šių pinigų numarinti „reikalingą” vaiką?

Tai retoriniai klausimai. Visada daugiausiai galimybių išgyventi turės turtingų tėvų vaikai, net jei dėl to galimai reikėtų nužudyti sveiką, tačiau neturintį kas jo apgins, vaiką.

Ir šis įstatymo projektas galimai  palieka tokias landas.

Šias įstatymo pataisas teikia: