infa.lt

Apie Vakarus. Ten kur leidžiasi Saulė. Žmonijos Saulė. Civilizacijos Saulė. Naktis.

Kai gyvenau SSSR, viską kopijuodavome, jei pavykdavo, iš Vakarų. Džinsai, ilgi plaukai, kelnės klioš ir panašiai. Atrodė jog tai civilizacijos viršūnė – kramtoma guma, spalvingos reklamos gatvėse, rok muzika (ji man iki šiol patinka).

Mes tik gaudėme ir ką įmanoma kopijavome, nes savo tuo metu turėjome tik Tėvynę ir kalbą. Na, dar Dainų šventes – jos tikrai milžiniškos būdavo. Ir tikrai šventės.

Aš asmeniškai dar turėjau gamtą – kiekvieną savaitgalį susipakuodavau kuprinę, spiningą ir į miškus, prie upelių, žvejot upėtakių. Jų tada daug buvo, kilograminį pagaut – vienas juokas, jei žinai jiems įprastas vietas.

Varydavome dažniausiai dviese-trise, jei su nakvyne. Pas draugą sodyboje apsistodavome, vakare daug arbatos ir ilgos kalbos, dalijimasis įspūdžiais

Iš tų laikų išliko kažkokia šiluma – savi miškai, savos vietos, savi žmonės kaimuose, mažytės parduotuvės, visur gyva, vaikai….

Ir viskas aišku tada buvo – kas draugai, o kas ne. Televizorių žiūrėdami tada net senukai žinojo, kad propaganda eina, visi tie partijos penkmečio planai ir suvažiavimai seniai anekdotais ėjo. Kaip ir Brežnevo medaliai

Ir kai prasidėjo Gorbačiovo perestroika – tai buvo kažkokia viltis, daugelis žmonių iškart kooperatyvus atsidarė, pradėjo sau dirbt – prie Tėvynės norėjo ir mašiną turėti, apsirengti padoriau, baldus geresnius nusipirkti, kiti butą.

Visi puolėsi į Vakarus, į išsvajotąją žemę, į kurią kartais pabėgdavo iš SSSR sportininkai ar turistai. Ir negrįždavo.

O iš Vakarų į čia plūstelėjo tai, kas Šv. Rašte įvardijama kaip didelė nuodėmė.

Plūstelėjo prievarta, ją pridengiant žmogaus teisėmis, o žodžio laisve pridengiant kalbos cenzūrą. Vaiko teisėmis pridengiant galimybę atimti iš tėvų vaikus, o iš vaikų tėvus (tokia ta vaiko teisė,likti be tėvų, prisidengiant jo geriausiais interesais).

Žodžių prasmės apsivertė ir melas tapo tiesa. O karas – tai priemonė siekiant taikos. Cenzūra buvo pavadinta kova su dezinformacija, žmonių teise žinoti faktais paremtą tiesą. „Faktai” tiko tik iš vienos vietos, kitos vietos buvo pavadintos „nepatikimomis”.

Sveikatos apsauga tapo bizniu, vardan kurio buvo parduodama žmonių sveikata. Sveikatos ministru galėjo tapti bet kas, net ekonomistas-vadybininkas, kurio ir sprendimai buvo kaip verslo-vadybininko. Svarbiausia biznis. Ir geriausia, kai svetimais pinigais.

Privati nuosavybė, ta šventa Vakarų karvė, tapo ne tokia jau ir privati – už ją nuolat reikia mokėti mokesčius, kurie turi tendenciją augti. o asmens duomenų privatumas – skylėtas kaip rėtis, pro kurį visi mato viską, ką nori sužinoti.

Vakaruose vaikai dabar gali darytis lyties keitimo operacijas, kas pas juos vadinama lyties patvirtinimu, neklausdami tėvų, o kai kuriose šalyse tėvai teismo sodinami į kalėjimą (žinau vieną atvejį) už tai, kad savo dukters nevadino įvardžiu „jis”. Ir vaikai skatinami tą daryti – atvejų skaičius nuo 2002 metų išaugo keliais šimtais procentų. Šiandien perskaičiau, kad vienoje JAV mokykloje net buvo padaryta atskira tualeto patalpa tiems, kas jaučiasi katėmis.

Ir baisiausia tai, kad visa ši Vakarų civilizacija stumiama pas mus. Lėtai, bet nenumaldomai, valdžioje sėdint tiems, kurių daugumos pavardės baigiasi galūne -ytė, -aitė ir pan, rodančios, kad savo vaikų dauguma jų neturi. Todėl neturi ir ko po savęs palikt. Ir kam palikt.

Jie visi nori tokių pat Vakarų ir čia, Lietuvoje, apsimesdami nematantys, kad Vakaruose jau leidžiasi Saulė. Ateina vakaras, o po jo naktis.

Neįmanoma sukurti civilizacijos stumiant jos kūrėjus į dugną – politika turi atitikti moralę. Jei politikoje nėra moralinio pagrindo – tai nėra ir pamatų tokiai civilizacijai, nėra teisės ir nėra tiesos, nes sprendimai priimami pagal kiekvieno „politiko” atskirą aplinkos suvokimo laipsnį. Ir šiuomet matome, kad tas suvokimas yra labai ribotas.

Jei būtų remiamasi morale, tai net ribotas suvokimas nubrėžtų elgesio ribas, bent tai, ko negalima daryti. Kai nėra moralės – nėra stabdžių ir ribų.

Tada kritika ir nuomonės išsakymas – pavadinami Neapykantos kalba, o Neapykantai jau galima (ir reikia) pritaikyti BK straipsnį.

Ir šita juoda naktis – jau leidžiasi virš mūsų – ji vadinama civilizuotais Vakarais, dabar grimztančiais į ekonominio kracho bedugnę, naikinančiais pačius save, savo rankomis.

Ir žinote, pasakysiu atvirai – aš tokių Vakarų nenoriu, aš nenoriu nakties savo vaikams – aš noriu, kad jie džiaugtųsi moksleivių dainų šventėmis, o ne „” paradais. ar „drag queen” šou.

Kad jie galėtų savo vaikus auklėti taip, kaip laiko esant reikalingu patys, o ne taip, kaip juos išmokys vaikų darželyje ar mokyklose pagal specialiai parengtas programas.
Ir man jau nesvarbu, kaip vadinsis blokas, kuris susikurs tokios sąlygas – ar rytų Europa, ar Vidurio Europa ar tiesiog Lietuva. Bet tik ne Vakarai. Ne tie Vakarai, kuriuos matau esant dabar. Ne ta naktis, kurią mūsų Tėvynei stumia kol kas dar sėdintys valdžioje pagal Vakarų komandą..

Ir aš darysiu viską, kad tokių „civilizuotų Vakarų” čia nebūtų. Kad valdžioje būtų lietuviai, turintys šeimas ir jaučiantys atsakomybę už savo valstybę. Bet ne tie, kurie ten sėdi dabar. Tikrai ne tie.

Ir kai naujoji Italijos premjerė Giorgia Meloni, dar prieš rinkimus pasakė: „Už Dievą, Šeimą ir Valstybę” – ir Vakaruose buvo pavadinta profašistinės ideologijos paveldėtoja – tai man tik patvirtino, kad naktis gali atsitraukti – mes, lietuviai – ne vieni.

Mes ją galime nugalėti ir tą padarysime, bent pas save. Padėdami vieni kitiems ir vedami jau pakilusių šalių pavyzdžio.

Prisiminkite šį šūkį – „Už Dievą, Šeimą ir valstybę”. „Stipri šeima – stipri valstybė”. Viskas, visur ir visada remiasi tik į šeimą. Tik ji yra tikėjimo, pasididžiavimo ir jėgos gyvybės šaltinis.

Ir tai ne tušti žodžiai.

Kur žlugo šeima – ten atėjo naktis. Kur ji išsilaikė – naktis pasitraukė. Išsaugokime tikėjimą ir išsaugosime moralę ir šeimą.

Vien politinio nusiteikimo nepakaks. Prireiks visų trijų. Labai prireiks. Ir mes turime būti pasirengę.

Šis įrašas pirmą kartą paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.