infa.lt

Spartus ekonominis žlugimas, kurį šiuo metu patiria Jungtinė Karalystė, yra tik pagreitinta versija to, ką netrukus teks išgyventi likusiai Europos daliai. Kalbama apie masinį skolinimąsi siekiant finansuoti atotrūkį tarp didelių energijos kainų ir to, ką namų ūkiai iš tikrųjų gali sau leisti, rašo Spectator.

Atsižvelgiant į diversijas prieš „Nord Stream” dujotiekius, nebeliko realaus kelio atgal. Europa fiziškai nebegali importuoti rusiškų dujų. Kainos žemyne išliks aukštos, kol ES nesukurs daugiau savo pajėgumų. Tai gali užtrukti metų metus.

Kas iš to gali išeiti? Dėl didelių energijos kainų Europos gamyba taps nekonkurencinga. Europos gamintojai būtų priversti perkelti didesnių energijos sąnaudų naštą žemyn grandine, pakelti savo kainas, todėl vartotojams būtų naudingiau pirkti iš šalių, kuriose energijos kainos yra įprastos.

Vienintelis logiškas atsakas į plataus masto deindustrializacijos grėsmę yra muitų tarifų didinimas. Tai vienintelis būdas daugiau ar mažiau suvienodinti brangių europietiškų prekių ir pigių užsienietiškų prekių kainas, taip dirbtinai remiant vietos gamybą.

Ši strategija sumažins gyvenimo lygį, nes europiečiai negalės įsigyti pigesnių prekių, tačiau ji bent jau padės išsaugoti kai kurias darbo vietas gamyboje.

Šis procesas labai panašus į Didžiosios depresijos pradžią. Dvidešimtajame dešimtmetyje Vakarų šalių ekonomikos susikaupė milžiniškų skolų naštą dėl iškreiptos finansinės tvarkos, kuri susidarė pasirašius Versalio sutartį.

1929 m. žlugus Amerikos akcijų rinkai, buvo sugriautas vienas iš likusių pagrindinių ramsčių, ir Vakarų ekonomika smuko žemyn. Pirmiausia žlugo Europa, o kai sustojo prekyba, paskui ją į bedugnę nusirito ir Amerika.

Šiuolaikinė Vakarų ekonomika jau dešimtmečius kaupia skolas. Tačiau nuo pirmųjų karantinų ir blokavimų 2020 m. pradžioje, šis procesas labai paspartėjo. 2019 m. euro zonos valstybės skolos ir BVP santykis buvo 83,8 %.

2020 m. šis rodiklis išaugo iki 97,2 % po to, kai po blokavimo buvo įvestos finansinės paramos priemonės. Per tą patį laikotarpį Jungtinės Karalystės valstybės skolos ir BVP santykis padidėjo nuo 83,8 % iki 93,9 %.

Tai yra staigiausių šuolių istorijoje pavyzdžiai. Skolų kaupimasis pandemijos metu tikriausiai buvo neišvengiamas. Tačiau tai neabejotinai sukėlė infliacinį spaudimą, kurį dabar matome visur, ypač dėl to, kad dėl lokautų visiškai sutriko tiekimo grandinės.

Tai reiškia, kad yra daugiau pinigų ir mažiau prekių. Tačiau tai, kas įvyko nuo šių metų pradžios, yra visai kas kita.

Rusijos karinė invazija Ukrainoje sukėlė energijos kainų karą Europoje, kuris verčia vyriausybes skolintis vis daugiau, kad padengtų energijos resursų sąnaudas.

Priešingai nei blokavimas, smarkiai išaugusios energijos kainos daro tiesioginį spaudimą tiek kainoms, tiek šalių prekybos balansui. Didesnės kuro kainos reiškia, kad Europa turi siųsti daugiau eurų ir svarų sterlingų į užsienį, kad gautų energijos.

Todėl didėja importo sąnaudos ir ši didesnių sąnaudų našta perkeliama vartotojams, nes įmonės bando kompensuoti didėjančias energijos sąnaudas didindamos kainas. Tokia padėtis nebėra net iš tolo tvari. Dabar iš tikrųjų pradedame išgyventi savo 1929 metus.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Europa pateko į juodąją ekonominę skylę. Jos ekonomika žlugo, todėl visa jos prekyba su likusiu pasauliu buvo įtraukta į bedugnę kartu su ja. Tada Europa užsidarė savyje ir ėmė statyti prekybos barjerus, kad sukurtų tam tikrą ekonominio normalumo regimybę.

Tai buvo klasikinis pavyzdys to, ką ekonomistai vadina „ekstrapoliacijos klaida”: tai, kas buvo gerai Europai, buvo blogai pasaulio ekonomikai, o kadangi regionas buvo pasaulio ekonomikos dalis, tai buvo blogai ir jai. Pasaulis paniro į depresiją.

Ar šiandien gali nutikti tas pats? Jungtinių Valstijų prekybos atstovo biuro skaičiavimais, 2019 m. Jungtinės Valstijos prekybos apimtys siekė 5,6 trilijono JAV dolerių, o tai sudaro apie 26 % BVP. Tais pačiais metais prekyba su Europos Sąjunga sudarė 1,1 trilijono JAV dolerių, t. y. apie 20 proc. visos prekybos apimties.

Kai Europa nugarmės į juodąją skylę, ši prekybos apimtis kris kartu su ja. Tikėtina, kad Amerikos ekonomika, kuri ir taip yra pakankamai silpna, ko gero paseks paskui jas.

Vienas esminių skirtumų šį kartą yra tai, kad egzistuoja konkuruojantis ekonominis blokas, galintis apsisaugoti nuo šios dinamikos. Kalbame apie BRICS+, t. y. Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją, Pietų Afriką ir Argentiną, taip pat tokias šalis kaip Iranas, Turkija, Egiptas, Indonezija ir Saudo Arabija.

Po Rusijos karinės invazijos Ukrainoje BRICS šalys stiprina prekybinius ir finansinius ryšius ir į savo gretas priima naujas nares. Atrodo, kad šių šalių ekonomikos tikslas – kuo labiau atsiskirti nuo Vakarų.

Jei joms tai pavyks – o panašu, kad pavyks – jos galės išvengti „didžiosios depresijos”. O diversijos prieš „Nord Stream” gali tapti tašku, kurį ateities istorikai vadins Vakarų dominavimo pabaiga.

šaltinis: sarmatas.lt