infa.lt

Dr, profesorė Rasa Čepaitienė

FB netikėtai kilo ginčas, ar galima lenktis žmogui. Vieniems pašnekovams atrodė gražu taip vaizdžiai pagerbti didelės pagarbos vertą asmenį, moralinį autoritetą. Tuo tarpu kitiems tai pasirodė besąs savęs pažeminimas, baudžiauninko mentaliteto bruožas.

Šia proga keletas istorijų.

Kai pernai gegužę buvau pakviesta kalbėti Šeimų maršo mitinge Vingio parke, iš pradžių atrodė, kad tradiciškai bus nedaug žmonių. Nes, atėjus kiek anksčiau ir kartu su kitais organizatoriais ir kalbėtojais laiką leidžiant palapinėje už scenos, nesimatė, kiek išties rinkosi renginio dalyvių. Ir kai užlipome į sceną, iš netikėtumo net pakirto kojas, o gerklę sugniaužė ašarų gniutulas.

Iš to taško žvelgiant atrodė, kad visa pieva nuo estrados iki pat miško ir gal net toliau yra tirštai užpildyta didžiulės minios. Ir kai po mitingo visi išėjome tai miniai kartu nusilenkti, bent jau man tai buvo labai stiprus pasididžiavimo ir dėkingumo patyrimas.

Dėkingumo susirinkusiems, dėkingumo Lietuvai, dėkingumo tiems paprastiems provincijos žmonėms, suvažiavusiems į Vilnių dėl rūpesčio už savo šeimų ir valstybės likimą, nepaisant nesiliaujančio medijų lojimo, šmeižtų ir niekinimo.

Tokiems tautiečiams nebuvo nei gėda, nei nejauku žemai nusilenkti, parodant pagarbą už jų sunkų darbą ir pasiaukojimą.

Antra istorija. Šią vasarą Pumpėnuose, kur užaugau ir baigiau vidurinę, liepos vidury vyko miestelio šventė. Šiemet kaip niekad didelė, gausi renginių ir dalyvių. Šalia kitų pasirodymų klausėmės ir valandos trukmės Merūno Vitulskio koncerto. Gyvai mačiau jį pirmąkart, o ir anksčiau, nepasakyčiau, kad būčiau buvusi didelė jo kūrybos žinovė ar gerbėja.

Tačiau Merūnas išties nustebino. Ne tik savo nuostabiu balsu ar meistrišku dainų atlikimu, bet ir asmenine charizma, ir begaliniu paprastumu bei net kažkokiu vaikišku nuoširdumu.

Ir kai jis, po kelių dainų, pirmąkart žemai nusilenkė publikai ir taip liko kurį laiką būti, staiga supratau, kad jis taip pat ŽINO tai, ką aš tada, Vingio parke, patyriau ir atradau.

Vėliau, dar nekart taip pat ilgai ir giliai nusilenkęs, jis papasakojo, kad kažkada, dainuodamas duetu su Virgilijumi Noreika, nusilenkęs publikai jau norėjo atsitiesti, bet tuomet išgirdo tylų šalia esančio Maestro šnabždesį: “dar pakabėkim taip, neskubėk“.

Ir nuo tada jis išmoko visuomet reikšti auditorijai išskirtinę pagarbą, nesvarbu, kokia ji bebūtų, nes tokiu būdu ir ją pačią ugdo būti pagarbesne ir kultūringesne.

Trečia istorija ne mano, net nežinau ar tikra, bet įstrigusi į atmintį. Ką tik susituokusi pora atneša pareiškimą skirtis.

Kai pareigūnas, nustebintas tokių tempų, ima aiškintis skyrybų priežastis, paaiškėja, kad, grįžus iš šventės, jaunasis paprašė jaunosios žmonos paduoti jam šlepetes, o ta, įsižeidusi, ne tik atsisakė tai padaryti, bet ir sukėlė skandalą, pasibaigusį abipusiu sprendimu sukti skirtingais keliais.

Pasirodo, vyras augo šeimoje, kurioje tėvas buvo ligotas, su skaudančiom kojom, ir žmona jam grįžus iš darbo paduodavo šlepetes kaip meilės ir pagarbos ženklą, todėl jaunasis to paties savaime tikėjosi ir iš savo žmonos.

O ta užaugo šeimoje, kur tėvas buvo girtuoklis, nuolat žeminęs ir mušęs žmoną, tad šį prašymą palaikė panašių patyčių pradžia ir tiesiog išsigando.

Laimei, tai išsiaiškinusi jaunoji pora atsiėmė skyrybų prašymą. Ir nuo tada žmona visuomet atneša vyrui šlepetes, nors tas niekada ir nebeprašo.