infa.lt

Politika ir ekonomika

08 rugsėjo
15:50 2022

SAM nuotr.

Iš tikrųjų kapitalizmas užtikrina „gražų” gyvenimą mažumai daugumos sąskaita, kuri televizijos ir žiniasklaidos propagandos dėka tiki mitais, kad ir jie gali tapti turtingu elitu. Gyvenimas paneigia šias viltis, nors keletas iš jų sulaukia šlovės ir turtų. Jų vardai nuolat mirga propagandinėje žiniasklaidoje„.

XXI amžiuje, kai pasaulio ekonomika iš tiesų yra pasaulinė, reikia nuolat tobulinti makroekonomikos ir mikroekonomikos valdymo sistemas atskirų įmonių, tarptautinių korporacijų, regionų ir šalių lygmeniu, rašo dr. Aleksandras Šabsis portale Kontinent.

Kaip pažymėjo garsus JAV politikas ir galingųjų konsultantas Henris Kissingeris, „šiandien pirmą kartą skirtingos pasaulio dalys gali sąveikauti tarpusavyje. Todėl globaliame pasaulyje būtina nauja tvarka. Tačiau nėra jokių visuotinai priimtinų taisyklių.

Yra kinų, islamo, Vakarų ir iš dalies Rusijos požiūris. Iš tiesų jie ne visada sutampa. Manau, kad kiekvieno verslo pradžioje turite apgalvoti, ko norite pasiekti ir kaip norite jį užbaigti.

Kaip jis turėtų baigtis? Supervalstybe tampama ne tik dėl savo jėgos, bet ir dėl išminties bei vizijos. Istorija rodo, kad nė viena valstybė nėra tokia galinga ir išmintinga, kad pati viena galėtų sukurti pasaulio tvarką.

Reikia pasakyti, kad globalizacija patiria stiprų protekcionistų spaudimą, įsigali naujos žaidimo taisyklės. Tarptautinės teisės praktiškai nebėra, o jos vietą užima stipresniųjų teisė.

Jei iki COVID-19 pandemijos buvo kalbama apie globalizacijos sulėtėjimą, tai prasidėjus kruvinam karui Ukrainoje tapo aišku: globalizacija beatodairiškai traukiasi visomis kryptimis.

Tuo pat metu Kinija įgyvendina pasaulinį infrastruktūros projektą „Viena juosta, vienas kelias”, kuriuo siekia įtvirtinti savo geopolitinę lyderystę.

Puikus šio teiginio pavyzdys – pandemijos metu iškilusi puslaidininkių problema, turėjusi realų poveikį daugelio šalių ekonomikai. Sutriko procesų grandinės ir puslaidininkių tiekimo savalaikiškumas.

Dėl to 169 pramonės šakos visame pasaulyje patyrė ekonominių nuostolių dėl lustų trūkumo. 2021 m. automobilių gamintojai dėl priverstinių prastovų ir elektroninių komponentų trūkumo patyrė 210 mlrd. dolerių nuostolių.

Šiuo metu 75% lustų gamybos sutelkta Taivane, Pietų Korėjoje ir Kinijoje. Siekdamos pakeisti padėtį, JAV siekia sugrąžinti puslaidininkių pramonę į šalį ir atgaivinti „Intel”, kuri daugelį metų buvo mikroschemų gamybos lyderė.

2022 m. rugpjūtį Kongresas priėmė „lustų ir mokslo įstatymą”, kuriuo siekiama skatinti lustų gamybą Jungtinėse Valstijose. Jai įgyvendinti skirta 280 mlrd. dolerių.

Pirmiausia, Arizonoje planuojama pastatyti mikroelektronikos gamybos gamyklą. Apskaičiuota kaina – 55 mlrd. dolerių, iš kurių „Intel” kapitalo investicijos sudaro 20 mlrd. dolerių, o Taivano TSMC – 35 mlrd. dolerių.

Taip pat reikėtų pabrėžti, kad ginklavimosi varžybos ir kariniai konfliktai, kurie su nauja jėga įsiplieskia visame pasaulyje, neskatina globalizacijos plėtros ir vystymosi.

Visų šalių vyriausybės, verslas, tarptautinės korporacijos turės permąstyti politinę ir ekonominę elgseną, atsižvelgdamos į besiformuojančią realybę. Deja, pasaulio ekonomikos švytuoklė pakrypo vietinės gamybos atsigavimo ir plėtros link, t. y. link protekcionizmo.

Šiuolaikinis kapitalizmas yra sudėtinga sistema, kuri turi būti pritaikyta prie politikos ir ekonomikos situacijos. Deja, kapitalizmas grindžiamas principu pasiimti kuo daugiau sau, daug negalvojant apie visos sistemos – valstybės, kitų žmonių – interesus…

Iš tikrųjų kapitalizmas užtikrina „gražų” gyvenimą mažumai daugumos sąskaita, kuri televizijos ir žiniasklaidos propagandos dėka tiki mitais, kad ir jie gali tapti turtingu elitu. Gyvenimas paneigia šias viltis, nors keletas iš jų sulaukia šlovės ir turtų. Jų vardai nuolat mirga propagandinėje žiniasklaidoje.

Koks „sėkmingas” šiuolaikinis kapitalizmas, rodo Graikijos, Ispanijos, Portugalijos, Artimųjų Rytų, Rytų Europos, Afrikos, Rusijos ir kitų NVS šalių patirtis. Išsivysčiusiose šalyse – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Japonijoje ir kt. – taip pat yra daug politinių, ekonominių ir socialinių problemų.

Krizės, nedarbas, socialinis susiskirstymas į turtingus ir vargšus, korupcijos skandalai, sukčiavimas finansų sektoriuje.

Nepaisant to, kad įranga ir technologijos, ryšių ir informacinės sistemos, internetas yra tobulesni, be visapusiško verslo ir viešųjų institucijų valdymo sistemų tobulinimo, kur centras visada buvo ir bus žmogus, beveik neįmanoma pasiekti realių, teigiamų rezultatų.

Žymus Amerikos prezidentas Abraomas Linkolnas sakė: „Negalima padėti vargšams silpninant turtinguosius. Negalima padėti žmonėms visada darant už juos tai, ką jie gali ir turi daryti patys”.

Rimta problema, kuriai spręsti labai svarbi valdymo kokybė, yra vadovų skyrimas (arba rinkimai) įvairiais lygmenimis: korporacijos, valstybės, vyriausybės…

Labai dažnai šis procesas atitinka rašytojo Viktoro Šenderovičiaus teiginį: „Žmogiškasis faktorius suveikė, ir avys išsirinko ožį. Šių žmonių (silpnų bet kokio lygio vadovų) problema yra net ne tai, kad jie yra piktadariai, o tai, kad jie yra dvejetukininkai”.

Politikai yra vieninteliai žmonės pasaulyje, kurie sukuria problemas, o paskui organizuoja protesto kampanijas prieš jas. Didžiąją savo energijos dalį jie skiria tam, kad įtikintų rinkėjus, jog neigiamos jų veiklos pasekmės nėra jų asmeninė kaltė.

Toks elgesys būdingas ne tik per rinkimų kampanijas visame pasaulyje. Kiek daug purvo ir abipusių kaltinimų dėl vidaus ir užsienio politikos bei ekonominių klaidų išgirsime iš demokratų ir respublikonų bei jų lyderių Bideno ir Trumpo 2022 m. Kongreso ir 2024 m. prezidento rinkimų išvakarėse.

Garsus amerikiečių ekonomistas J. Galbraithas naiviai tikėjo, kad liberalios reformos – tai ne utopija, o visiškai įmanomi pokyčiai JAV ir kitų pramoninių šalių politikoje ir ekonomikoje.

1996 m. savo knygoje „The Good Society. The Human Agenda” jis rašė: „Gera visuomenė yra pilnai pasiekiama visuomenė, Geroje visuomenėje visi piliečiai turėtų turėti asmeninę laisvę, pagrindinius pragyvenimo šaltinius, rasinę ir etninę lygybę ir pasitenkinimą teikiantį gyvenimą. Ką matome praktikoje praėjus 25 metams po jo mokslinio darbo paskelbimo?

Neefektyvi trijų JAV valdžios šakų – įstatymų leidžiamosios, teisminės ir vykdomosios – sąveika, o kartais ir konfrontacija, turto koncentracija 1 proc. gyventojų rankose, moralinis baltosios rasės pažeminimas, didelė infliacija, didėjantis nedarbas, ekonomikos nuosmukis, pragyvenimo lygio kritimas, švietimo ir medicinos trūkumai…

Dar 1971 m. išleistoje knygoje „Ekonominio reguliavimo teorija” profesorius George’as Stigleris rašė: „Valstybė yra mašina, o jos galia yra potencialaus pavojaus šaltinis bet kuriai visuomenės daliai. Turėdama galią drausti ar versti, imti ar duoti pinigų, valstybė gali pakenkti daugeliui pramonės šakų ir profesijų – ir ji tai daro”.

Štai keletas faktų, pagrindžiančių jo išvadas.

Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Davidas Cutleris apskaičiavo, kiek JAV kainavo COVID-19 pandemija. Jo skaičiavimais, bendra išlaidų suma siekia 3,7 trilijono JAV dolerių. To priežastys: didėjantis nedarbas, mažėjantis darbo užmokestis, pragyvenimo lygio mažėjimas, didesnės medicinos išlaidos…

Bruklino instituto duomenimis, nuo dviejų iki keturių milijonų amerikiečių neturi darbo dėl ilgalaikių COVID-19 pasekmių. Dėl tos pačios priežasties darbo jėgos trūkumas šalyje sudaro daugiau nei 15 proc., o darbo užmokesčio nuostoliai – 170 mlrd. dolerių.

JAV vyriausybė savo socialinius ir ekonominius sprendimus skatina didindama valstybės skolą. Skolindamasi JAV verčia visą pasaulį finansuoti jų ekonomiką.

Per pastaruosius 50 metų Jungtinių Valstijų valstybės skola padidėjo beveik 30 kartų: 1980 m. valstybės skola buvo 0,9 trilijono JAV dolerių (33,4 % BVP), 1990 m. – 3,2 trilijono JAV dolerių (55,9 % BVP), 2010 m. – 13,8 trilijono JAV dolerių (96,5 % BVP), o 2021 m. – 29 trilijonai JAV dolerių (apie 125 % BVP).

2022 m. Kongresas patvirtino 31,4 trilijono JAV dolerių valstybės skolą. Vyriausybė kovai su COVID-19 pandemija skyrė daugiau kaip 5 trilijonus JAV dolerių, įskaitant bedarbio pašalpas, paramą smulkiajam verslui ir įvairių skolų mokėjimus.

Pažymėtina, kad JAV vyriausybės vertybiniai popieriai yra likvidžiausi vertybiniai popieriai pasaulyje. Jais lengviausia manevruoti: atsiradus valiutos poreikiui, juos galima greitai ir be nuostolių parduoti, jie saugiai laikomi valiutos atsargų pavidalu.

Federalinė rezervų sistema (FRS) yra pagrindinė valstybės skolos, išleistos iždo obligacijomis, turėtoja. JAV valstybės skolos turėtojų sudaro daugiau nei trečdalis užsienio valstybių (Kinija, Japonija, ES šalys, OPEC, Indonezija…).

Periodiškai įvyksta JAV dolerio kurso nuvertėjimas. Tai nėra pelninga valiutos turėtojams, tačiau tai yra Amerikos praturtėjimo šaltinis.

2022 m. rugpjūčio 7 d. Kongresas priėmė Infliacijos mažinimo įstatymą, kurį inicijavo ir už kurį balsavo tik demokratai, ir kuris praktiškai lems tolesnę infliaciją ir ekonomikos nuosmukį (recesiją). Kodėl?

Įstatyme numatyti didesni mokesčiai ir didesnės išlaidos. Tikimasi, kad per ateinančius 10 metų jis atneš dar 739 mlrd. JAV dolerių pajamų, iš kurių 313 mlrd. JAV dolerių sudarys didesnės mokestinės pajamos iš didžiųjų bendrovių (korporacijų) ir šeimų, kurių metinės pajamos viršija 400 000 JAV dolerių.

Praktiškai, mokesčių didinimas stambiajam verslui, turtingiesiems ir pasiturintiesiems, turės tiesioginį poveikį milijonams paprastų piliečių. Pirkėjai ir klientai, per kainų sistemą, sugrąžins tas lėšas, kurios mokesčių pavidalu buvo atimtos iš įmonių ir turtingųjų.

Tuo pat metu planuojama investuoti 80 mlrd. dolerių į Federalinės mokesčių tarnybos (IRS) plėtrą ir įrengimą. Jos darbuotojų skaičius galėtų padidėti 87 000, o tai, pasak įstatymų leidėjų, per ateinančius 10 metų į valstybės iždą papildomai atneštų 124 mlrd. dolerių.

Laikas parodys, kiek tai kainuos, bet koks bus rezultatas?

Kevinas O’Leary, O’Shere’s EYF investicinės įmonės įkūrėjas, CNBC sakė: „Įstatymas nesustabdys infliacijos, o iš karto ją padidins, nes mes ir toliau spausdiname milijardus dolerių.

Puikus žmogaus poveikio ekonomikai pavyzdys – neseniai FED vadovo Jerome’o Powello paskelbtas pareiškimas, kad palūkanų normos gali būti toliau didinamos, ir dėl to smuko JAV akcijų rinka.

Turtingiausių planetos žmonių turtas sumažėjo daugiau nei 30 mlrd. dolerių. Nuostolius apskaičiavo žurnalas „Forbes” 2022 m. rugpjūčio 27 d., remdamasis „Forbes Real Time” reitingais.

„Amazon” įkūrėjo Jeffo Bezoso turtas sumažėjo 6,5 mlrd. dolerių, Ilono Musko – 5,4 mlrd. dolerių, „Google” įkūrėjai Sergejus Brinas ir Larry Page’as prarado po 5 mlrd. dolerių.

Ekonomikos nestabilumo laikotarpiu finansų rinkose veikia iracionali logika. Maria Anderson iš Geteborgo universiteto tyrinėjo prekybos akcijomis strategiją ir biržos maklerių psichologiją.

Dauguma rinkos dalyvių vadovaujasi bandos instinktu, t. y. parduoda tai, ką parduoda kiti, ir perka tai, ką perka kiti. Viena iš tokio elgesio priežasčių – išsamios ir patikimos informacijos trūkumas.

Dėl minios dėsnio galiausiai atsiranda neveiksmingos investicijos ir finansiniai nuostoliai. Kad nepasiduotumėte minios įtakai, turite elgtis kaip orkestro dirigentas ir atsukti jai nugarą. Taip elgdamiesi galite gauti peilio dūrį į nugarą, jei nemąstysite galva.

Davidas Cohenas knygoje „Baimė, godumas ir panika: vertybinių popierių rinkos psichologija” pateikia įrodymų, kad pagrindiniai rinkos mechanizmai yra įprastos žmogaus emocijos, pagrįstos ne analize ir logika, o jausmais – baime ir godumu.

Veikiami šių veiksnių, finansų rinkos dalyviai negali priimti racionalių sprendimų. Bet koks nenuspėjamumas skatina prekiautojus imtis logiškai nepaaiškinamų veiksmų.

Netgi oras ir prekybos vietos gali paradoksaliai paveikti rinkų būklę. Deividas Hiršlaferis (David Hirschlaefer) iš Ohajo valstijos universiteto išanalizavo prekybos duomenis iš 26 pagrindinių pasaulio biržų ir palygino juos su meteorologų duomenimis.

Jis padarė tokią išvadą: giedrą, saulėtą dieną pasaulio indeksai dažniau kyla. Saulėtą dieną brokeriai yra geros nuotaikos ir aktyvūs.

Žmogiškasis veiksnys, kaip svarbiausias valstybės politinės ir ekonominės sistemos elementas, yra tokio gėdingo reiškinio kaip korupcija priežastis. Su ja nesėkmingai kovojama visame pasaulyje ir visais valdžios lygmenimis jau daugelį šimtmečių.

Korupcija nėra rinkos ekonomikos pasekmė, ji slypi šiuolaikinių žmonių protuose ir sielose. Deja, bet kurioje šalyje daugelis piliečių neturi jokių kitų tikslų ir vertybių, išskyrus pinigus. Šiuolaikinis žmogus laikomas sėkmingu, jei yra turtingas (fabrikų, laikraščių, laivų savininkas…).

Tai labiausiai paplitusi tendencija visame pasaulyje. Turint tokią minėtos problemos viziją, korupcija yra neišvengiama ir neturi alternatyvos.

Pavyzdžiui, ES keturios iš dešimties įmonių korupciją laiko savo verslo problema. Ir kitose (ne tik išsivysčiusiose) šalyse klesti korupcija. Praktika rodo, kad kuo mažesnė įmonė, tuo labiau ji kenčia nuo korupcijos.

Valstybės tarnautojas (pareigūnas), prokuroras, teisėjas, policininkas… iš principo negali būti turtingas, jie neturi teisėtų praturtėjimo šaltinių. Taigi ši piliečių kategorija turėtų arba sutikti nebūti turtingi, t. y. būti nevykėliais – šiuolaikiškai tariant, „lūzeriais”, arba imti kyšius, t. y. dalyvauti korupcijoje.

Tai yra korupcijos šaknys, o ne papildoma pilietinės visuomenės institucijų kontrolė ir plėtra, nors jos taip pat yra naudingos ir reikalingos.

Net didysis rašytojas satyrikas Gogolis savo „Rinktinėse vietose iš susirašinėjimo su draugais” perspėjo per daug nepasikliauti revizoriais: „Paskirti naują pareigūną, kad ankstesnysis negalėtų vogti, reiškia vietoj vieno pareigūno padaryti vagimis abu…

Žmogus negali būti apribotas kito žmogaus, kitais metais reikės apriboti ir tą, kuris yra pristatytas apribojimui, ir tada apribojimams nebus galo”.

Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija atliko tyrimą apie kyšių dydį pasaulyje. Išnagrinėjusi daugiau kaip 400 stambaus masto kyšininkavimo atvejų 24 šalyse, ji nustatė, kad kyšio suma siekia 10,9 proc. sutarties sumos arba 34,5 proc. pajamų.

Dar Aristotelis traktate „Politika” nurodė du valstybės raidos būdus. Teigiamas: visuomenėje vyrauja visuotinai priimtina pasaulėžiūra, o valdžios struktūrų sprendimai yra orientuoti į visų gyventojų grupių interesus.

Neigiama: savęs iškėlimas kitų sąskaita. Šiuo atveju visuomenės elitas pirmiausia siekia savo asmeninių interesų. Tokioje visuomenėje patraukliausi tikslai yra praturtėjimas per korupciją, kyšininkavimą, pasisavinimą…

Aristotelis teigė: „Demokratija yra demagogų valdžia”. Demagogas, pasitelkdamas savo retoriką, kuria asmeninį prestižą ir dirba galios struktūrų – diktatorių, oligarchų, elito, savo ribotos grupės… – interesams, aktyviai dalyvaudamas žaidimuose apie demokratiją.

Šiais laikais, kai valstybės vaidmuo visuomenės gyvenime vis didėja, tampa aktualu tobulinti įvairių visuomenėje vykstančių procesų, įskaitant ekonominę infrastruktūrą, organizavimą, planavimą ir valdymą.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Parkinsono dėsnį pareigūnų ir tarnautojų skaičius nuolat auga visose verslo ir socialinio valdymo srityse ir lygmenyse, kyla pagrįstas klausimas: kokie yra veiksmingi kovos su korupcija būdai?

Senovės graikų filosofas Platonas, kurdamas idealią valstybę, siūlė sukurti „sargybinių” klasę, iš kurios būtų renkami visuomenės lyderiai.

Jie neturėtų turėti jokios privačios nuosavybės. Tai, žinoma, utopija, bet ne daugiau nei rekomendacijos įveikti korupciją patikrinimais ir perpatikrinimais. Taigi reikia naujos ideologijos ir veiksmingo valdymo mechanizmo.

Buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai gerai prisimena, kad jie buvo patikinti, jog sukūrė socializmą (išsivysčiusį, su žmogišku veidu), kai parduotuvėse buvo tuščios lentynos ir visiškai trūko prekių. Iki 1980 m., kaip žadėjo N. Chruščiovas, jie turėjo sukurti komunizmą.

Dėl aktyvaus šviesios ateities kūrimo 1991 m. žlugo SSRS, o visos NVS šalys draugiškai pradėjo kurti rinkos ekonomiką. Tačiau, iš tikrųjų kol kas jokių teigiamų rezultatų nepasiekta.

Pasak žinomo Rusijos ekonomisto Nikolajaus Šmelevo, pagrindinė perestroikos nesėkmės priežastis buvo ta, kad: „Mes (aš, Stanislavas Šatalinas, Gavriilas Popovas… ir kiti žymūs ekonomistai) visiškai negalėjome įsivaizduoti, į kokį begėdiškumą viskas pavirs – tam neturėjome pakankamai vaizduotės.

Vis dažniau galvoju, kad pagrindinis veiksnys yra ne ekonominis, o žmogiškasis, o dabartinė padėtis, mano nuomone, yra atpildas už tai, kas mūsų šaliai nutiko XX amžiuje.

Šiandien, kai bet kurios šalies ekonomikai ir verslui per finansų institucijas, ekonominius, politinius ir karinius aljansus didelę įtaką daro regioninė ir pasaulinė politika, žmogiškojo veiksnio vaidmuo priimant sprendimus nuolat didėja. Nuo jų įgyvendinimo priklauso milijonų žmonių gyvenimas ir gerovė.

XXI a. pasaulio ekonomikos raida iš esmės skiriasi nuo praėjusio šimtmečio. Įvairių šalių vadovai turi naują ir unikalią galimybę veikti tarptautinėje arenoje, kad maksimaliai patenkintų savo tautų interesus (protekcionizmas ir globalizacija).

Kuriamos tarptautinės organizacijos ir aljansai, kurie koordinuoja veiksmus, užtikrina, kad būtų kuo labiau atsižvelgiama į visų šalių interesus, ir padeda neturtingoms ir besivystančioms valstybėms.

Svarbiausi iš jų yra šie: Tarptautinis valiutos fondas (TVF), Pasaulio prekybos organizacija (PPO), Europos ekonominė sąjunga (EES), BRICS, ŠBO…

Lyderių klubai – tai G7, G20, kuriuose aptariami aktualiausi pasaulio politikos ir ekonomikos klausimai. Kiekviena šalis, tobulindama savo makroekonomines ir mikroekonomines struktūras, negali ignoruoti pasaulio ekonomikos situacijos.

Valstybės vaidmens mažinimo ir nekontroliuojamo laisvosios rinkos įstatymų įgyvendinimo doktrina nepasiteisino. Pavyzdžiui, pastaroji pasaulinė krizė parodė, kad Norvegijos pasirinktas šalies valdymo derinys – valstybingumo stiprinimas konstitucinės monarchijos sąlygomis – yra teisingas.

Vikingų palikuonys pakeitė ir sudarė galimybes suklestėti savo šaliai. Kitoje Skandinavijos šalyje, Švedijoje, kiekvienas pareigūnas atsiskaito už visas savo išlaidas ir kartu deklaruoja visas savo pajamas ir turtą. Jei išlaidos ir pajamos neatitinka viena kitos, gali būti iškelta baudžiamoji byla dėl neteisėto praturtėjimo.

Be to, kiekvienas šios šalies pilietis turi teisę inicijuoti baudžiamąją bylą dėl korupcijos, kaip yra Australijoje ir Kanadoje, ir gauti iki 30 proc. kyšio sumos, jei korupcija bus įrodyta.

Išsivysčiusiose šalyse XXI a. socialinė tvarka yra kapitalistinė tvarka, pagrįsta socialine politika. Tačiau jos esmė išlieka ta pati – žmogaus išnaudojimas žmogumi, tačiau jau aukštesniu moksliniu-techniniu ir ekonominiu lygiu.

Praktiškai tai pagreitina visiškos asmens, jo pajamų ir išlaidų kontrolės procesą ir galimybę fiziškai ir moraliai smurtauti, jei jis pažeidžia jam skirtus įstatymus ir taisykles.

Demokratinių šalių žmonių užduotis – išrinkti vertingus piliečius į visų lygių valdžios institucijas ir kontroliuoti jų veiklą per rinkimų sistemą ir laisvą žiniasklaidą.

Valdžios institucijų pareiga – valdyti valstybę visų piliečių labui ir veiksmingai spręsti dideles ir mažas problemas, su kuriomis visada ir visiems tenka susidurti.

Verslas yra pasaulio ekonomikos ir kiekvienos šalies pažangos varomoji jėga.

Jis sukuria naujų darbo vietų, per mokesčių sistemą papildo biudžetą lėšomis, reikalingomis daugumai socialinių ir ekonominių bei viešųjų poreikių patenkinti (švietimo, mokslo, gynybos, sveikatos apsaugos, …).

Todėl šiandien aktualiausia problema – tobulinti gamybos organizavimą, valdymą ir ekonomiką versle.

Laisvoji rinka yra praeitis. Išsivysčiusių šalių tarptautinės korporacijos ir didžiosios bendrovės yra technologinės pažangos ir jų pramoninio pajėgumo pagrindas.

Tuo pat metu yra nemažai pramonės šakų, kurios negali būti plėtojamos be valstybės paramos ir kapitalo. Pavyzdžiui, branduolinė energetika, gynybos pramonė, kosmoso tyrimai, mokslo, švietimo, medicinos plėtra…

Pagrindinis valstybės ir verslo sąveikos elementas yra sutartis. Kartu su valstybine planavimo sistema, kuri reguliuoja ir kontroliuoja sudarytų sutarčių sąnaudas, turėtų veiksmingai veikti rinkos sistema, kuri JAV apima daugiau kaip 20 mln. ekonominių vienetų.

Be to, nuo XX a. pabaigos JAV ir kitose labai išsivysčiusiose ekonomikose vyksta vadybinė revoliucija. Korporacijas valdo specializuoti vadovai, o kapitalo savininkai yra savininkai. Vadovaujantį personalą sudaro teisininkai, ekonomistai, finansininkai, inžinieriai, mokslininkai, rinkodaros, reklamos ir marketingo specialistai.

Kartu reikia suvokti, kad kapitalo savininkai nepaleidžia galios svertų iš savo rankų, jie ir toliau kontroliuoja vadovus per direktorių valdybas ir aukščiausio lygio vadovus.

„Pagrindinė klaida, kurią daro ateities prognozuotojai, yra ta, kad jie mano, jog pasaulis bus maždaug toks pat, koks yra dabar, tik ateityje.” – tikina didžiausios pasaulyje politinės rizikos konsultacijų bendrovės vadovas George’as Friedmanas.

Baigdamas norėčiau prisiminti labai išmintingą Vinstono Čerčilio teiginį: „Skirtumas tarp valstybės veikėjo ir politiko yra tas, kad politikas orientuojasi į kitus rinkimus, o valstybės veikėjas – į kitą kartą.

šaltinis: sarmatas.lt

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 314

Žymos:

1 Atsiliepimas

  1. T0mas J.    -  2022-09-08, 16:42

    Ar šis straipsnis neturi autoriaus ar tik pamiršta jį nurodyti?

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Atšaukti atsakymą.


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Ar pritariate, kad opozicijos kandidatai mestų burtus, katras vienas iš jų liks prezidento rinkimuose?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

o kiek žmonių psichologine prievarta buvo verčiami skiepytis " išmes iš darbo", "negalėsi maisto nusipirkti...

žvygiui nėra vietos Lietuvoje...

Nu, bl, nesu matęs individo su tokiu durnu snukiu.Durnumas iš jo fontanu trykšta....

Tai pirma gal baikit išlaidauti .Ministerijų miestelio statyba,stadiono statyba ,kodėl neklausiat ar reikalinga šiuo metu...

Tai ką siūlote? Didinti investicijas kai visi šaukia bus karas.Gal pamiršote kaip bankai bankrutuoja.Taip ir...

Sunku jums vasarai...!...