infa.lt

Visada jaučiausi kitoks ir ne savo vietoje, tarsi ateivis tarp kitų žmonių. Nors augau su broliu dvyniu ir draugais, jaučiau, kad negaliu užmegzti tikro ryšio su žmonėmis.

Buvau ne savo vietoje. Net didelėje minioje jausdavausi vienišas ir išsiskirdavau iš kitų. Tai peraugo į paranoją, nes tada man atrodė, kad visi mane stebi, rašo Newsweek.

Anksčiausiai tai prisimenu, kai man buvo aštuoneri metai. Mokykloje su draugu žaidžiau ant beždžionių laiptų, jis nukrito ir susilaužė ranką. Jis buvo šalia manęs ir verkė, o aš prisimenu, kad jam skaudėjo ir man tai nerūpėjo.

Tiesą sakant, man atrodė, kad jo emocijos man kelia nepatogumų, nes trukdo tenkinti mano poreikius. Mūsų sporto pamoka dėl to baigėsi anksčiau, o aš prisimenu, kaip galvojau: „Tai šlykštu, ką tu nori, kad aš daryčiau?”. Buvau supykęs, nes jam skaudėjo, ir tas skausmas trukdė man gyventi.

Su amžiumi jaučiausi dar labiau atitrūkęs nuo žmonių, nes mano draugai užmegzdavo santykius, o aš nesupratau, kodėl. Prisimenu, kaip galvojau: „Kas tave verčia mylėti žmogų taip stipriai, kad gali laikyti jo ranką?”. Man atrodė, kad vieši meilės demonstravimai yra netikri, nes niekam nieko panašaus nejaučiau.

Tačiau netrukus tai pasikeitė, nes supratau, kad noriu gyventi „normalų” gyvenimą. Noras susituokti ir turėti vaikų, nes maniau, kad galiu tai panaudoti kaip maskuotę. Norėjau atrodyti kaip žmogus, todėl sukūriau planą, kad eisiu į mokyklą, gausiu gerą darbą, vesiu, turėsiu vaikų ir taip atitiksiu visuomenės gero gyvenimo standartus.

Prieš sutikdamas žmoną turėjau sūnų su kita moterimi ir supratau, kad narcizo modelis – meilės bomba, išsiskyrimas su kuo nors ir greitas perėjimas prie kito – man tapo įpročiu.

Kai man buvo 19 metų, apie meilę negalvojau. Maniau, kad meilė neturi nieko bendra su santuoka ar vaikais. Žinoma, tai ėmė keistis, kai sutikau savo žmoną. Tuo metu dar nežinojau, kad esu narcizas. Kai sutikau žmoną, tikrai pajutau, kad ją mylėjau ir vis dar myliu, todėl 2015 m. susituokėme, bet ji jau įtarė, kad esu narcizas, nes nepripažįstu jos emocijų ir į jas nereaguoju.

Nuolat kalbu apie dugną iš narcizo perspektyvos, nes kai kurie žmonės linkę manyti, kad vienas įvykis lėmė, jog man buvo nustatyta diagnozė, tačiau tai buvo veiksnių sankaupa.

2017 m., kai man buvo 32-eji, buvau finansiškai išsekęs, buvau metęs mokyklą, todėl nukentėjo mano išsilavinimas, turėjau vaikų, kuriais negalėjau tinkamai pasirūpinti nei finansiškai, nei emociškai, o mano žmona buvo nelaiminga. Atrodė, kad visi šie meteoritai (pavadinkime juos taip) lekia į Žemę ir netrukus suduš.

Ar esu narcizas?

Tačiau vienas konkretus įvykis leido man įvertinti savo gyvenimą. Vieną dieną žmona išėjo į sporto salę, o man teko prižiūrėti septynių mėnesių sūnų. Bandžiau kažką daryti, o jis rėkė ir verkė. Ėmiau ant jo pykti, nes nesupratau, kodėl jis rėkia ir verkia, nes vėlgi, jo emocijos man kėlė nepatogumų.

Pradėjau šaukti: „Kodėl tu verki? Štai kodėl aš negaliu padaryti to, ką turiu padaryti gyvenime. Jūs, vaikai, mano žmona, tavo mama, jūs mane stabdote!”. Tą akimirką nesupratau, kad įėjo mano žmona ir stebėjo, kaip aš rėkiu.

Mes smarkiai susiginčijome ir aš liepiau jai išeiti. Išeidama ji pasakė: „Taip velniškai sunku gyventi su narcizu”. Atsakydamas pavadinau ją narcizu ir liepiau jai išeiti.

Buvau be galo įsiutęs, sėdėdamas vienas namuose. Bet paskui man pasidarė įdomu, kodėl ji vadina mane narcizu. Prieš tai mano narcizo apibrėžimas buvo toks: pasipūtęs, įžūlus ir arogantiškas žmogus. Tačiau nesupratau, kodėl žmona pavartojo būtent terminą „narcizas”, nes ji galėjo pasakyti daugybę kitų keiksmažodžių ar įžeidimų.

Taigi, iš smalsumo internete paieškojau narcisizmo sąvokos ir radau terminą narcisistinis asmenybės sutrikimas (NPD). Išanalizavęs simptomus iškart supratau, kad kalbama apie mane. Atrodė, kad kažkas spragtelėjo, nes nuo aštuonerių metų klausiau savęs, kodėl jaučiausi keistai ir emociškai atsiskyręs, ir tą akimirką, būdamas 32 metų, atsakymą pamačiau tiesiai priešais save.

Netrukus po to susisiekiau su žmona ir pasakiau jai, jog manau, kad esu narcizas, ir ketinu lankyti terapiją, kad ištaisyčiau savo gyvenimą. Taigi 2017 m. kovo mėn. prisijungiau prie „Facebook” grupės apie savęs pažinimo narcisistinį asmenybės sutrikimą, o po šešių mėnesių „Facebook” grupė man patarė susirasti terapeutą.

Nusiunčiau terapeutui elektroninį laišką, kuriame parašiau: „Turiu narcisistinį asmenybės sutrikimą. Ir nuo tada, kai jį įsisąmoninau, vidinės mintys mane alina ir gana stipriai žudo iš vidaus. Man reikia pagalbos.

2017 m. spalio mėn. man buvo paskirtas terapeutas, o po kelių mėnesių, 2018 m. pradžioje, diagnozuotas slaptas narcisistinis asmenybės sutrikimas, kuris reiškia žmogų, trokštantį susižavėjimo ir svarbos, stokojantį empatijos kitiems, bet paprastai mažiau ekstravertišką.

Turėjau stengtis būti atviresnis, sąžiningesnis ir pažeidžiamesnis ne tik su savo terapeutu, bet ir su žmona, nes daug kas, kas nutiko mūsų santykiuose, kilo dėl bendravimo stokos. Ji nesijautė pakankamai patogiai bendraudama su manimi, nes esu labai balsingas ir linkęs karščiuotis.

Mano žmona mane paliko porą kartų. Ji paliko mane pandemijos pradžioje, 2020 metais. Buvau gydęsis beveik trejus metus, kai ji paliko antrą kartą; nes aš praleidau keturis terapijos seansus vienas po kito, mat jaučiausi psichologiškai išsekęs.

Narcizo gyvenimas

Nors po terapijos mano gyvenimas pagerėjo, – finansinė padėtis ir karjera tapo geresnė, vis dar buvau emociškai neprieinamas, o terapija iš pradžių vis dar neatrodė visavertė. Vienas dalykas, kurį gali patirti daugelis narciziškų žmonių, įskaitant ir mane, yra bendra mintis, kad visada visko per mažai.

Taigi, nors buvau finansiškai stabilesnis, mano santuoka klostėsi gerai, o vaikai buvo sveiki, natūraliai jausdavausi, kad to nepakanka ir kad darau nepakankamai. Viduje save bausdavau, o tai lėmė, kad buvau nelaimingas.

Žinoma, mano vidinis nelaimingumas buvo projektuojamas į žmoną ir aš nebuvau šalia jos emociškai, nes buvau atsiskyręs. L buvo nustatyta diagnozė, man buvo 32 metai, turėjau 32 ankstesnius metus, kai buvau toks, koks buvau, o ne tik penkerius metus naujų elgesio modelių diegimo terapijos, todėl natūralu, kad tai sunku.

Sunkiai dirbu, kad parodyčiau žmonėms, jog juos myliu. Dėl kelerius metus trukusios terapijos sugebu užjausti labiau nei jaunystėje. Žmonės galvoja, kad esu išgydytas ar pasveikęs, bet aš stengiuosi didinti informuotumą apie tai, kad narcisizmas neišnyksta.

Aš tiesiog mokausi pakeisti savo elgesį tiek, kad galėčiau manipuliuoti savimi, kad daryčiau man naudingus dalykus, o ne save naikinančius ir kitus žmones griaunančius dalykus savo tarpasmeniniuose santykiuose.

Jaučiu, kad dabar turiu tai, ką jie vadina kognityvine empatija. Suprantu, ką jaučia žmonės. Aš tai suprantu. Negaliu savęs įstatyti į tuos batus. Man sunku. Ir, tiesą sakant, dabar to nenoriu, nes matau, kad per didelis jautrumas kartais gali sukelti skausmą.

Prieš terapiją turėjau daug draugų. Augdamas buvau žavus, charizmatiškas ir linksmas, todėl žmonėms patiko būti šalia manęs. Tačiau dabar aktyviai renkuosi nebūti šalia kitų žmonių ne todėl, kad jiems pakenksiu, bet todėl, kad jaučiu, jog gera apsupti save šeima ir artimais žmonėmis.

Buvimas su broliu dvyniu augant leido man pritapti, nes jis visada buvo šalia. Jis nėra panašus į mane. Tai nuolat sakau žmonėms, tai parodo, kad gali augti toje pačioje šeimoje, bet turėti skirtingą patirtį.

Ten, kur vieni žmonės auga, kiti užsidaro, taip ir aš padariau. Vaikystėje man nutiko tam tikrų traumuojančių įvykių, kurie privertė mane pasižadėti sau, kad daugiau niekas niekada negalės manęs įskaudinti, todėl jaunystėje užsidėjau skydą ir jis kartais užsideda ir dabar.

Ką žmonės neteisingai supranta apie narcizus

Vyrauja klaidinga nuomonė, kad narcizai žlugdo žmones. Žmonės mano, kad esu siaubingas, bet ne visi asmenybės sutrikimų turintys žmonės yra blogi. Ar narcizai žmonėms daro siaubingus dalykus? Taip. Tačiau ne narcizai taip pat daro siaubingų dalykų žmonėms.

Mano paties egzistencija rodo, kad aš metu iššūkį šiai klaidingai nuomonei. Kitas paplitęs klaidingas įsitikinimas yra tas, kad narcizai yra velnias. Dabar man tai juokinga, nes juokauju apie tai, bet aš skaitau Bibliją ir kiekvieną vakarą meldžiuosi Dievui.

2019 m. liepą pradėjau transliuoti podkastą, norėdamas paskatinti daugiau vyrų pradėti terapiją dėl jos poveikio mano gyvenimui. Paprastai į mintį, kad vyrai eina į terapiją, žiūrima iš aukšto, bet taip žiūri ne moterys, o kiti vyrai. Paprastai vyrams liepiama eiti į sporto salę, gerti alų arba ignoruoti savo jausmus.

Štai kodėl pradinis tikslas buvo kalbėti apie teigiamą terapijos poveikį. Tačiau 2020 m. gegužę pradėjau kurti „TikTok” vaizdo įrašus pakeliui į terapiją, taip didindamas informuotumą apie kai kuriuos įprastus narcisistinio asmenybės sutrikimo bruožus.

Netrukus šie vaizdo įrašai sulaukė didelio susidomėjimo, nes žmones sudomino diskusijos. Dabar „TikTok” paskyroje turiu daugiau nei milijoną sekėjų, o „YouTube” vis dar naudoju kaip platformą informuotumui didinti.

Kai kurie mano, kad daugumai narcizų nėra vilties, nes jie neturi vilties sau. Jie nenori gauti pagalbos, nes nežino, ką dirbti ar ką daryti. Taip yra todėl, kad giliai viduje jie gali nenorėti kovoti su tam tikromis traumomis, nes nenori būti laikomi silpnais ar pažeidžiamais.

Tačiau man asmeniškai kalbėjimas apie savo sutrikimą padeda jaustis stipresniam. Tai daro mane geriausiu pasaulyje narcizu. Skamba grandioziškai ir iliuzionistiškai, bet man tai tinka, ir tuo aš galiu padėti įteisinti šio sutrikimo ir kai kurių su juo susijusių bruožų aukas ir išgyvenusiuosius.

Tai visada buvo mano tikslas – didinti informuotumą apie narcisistinį asmenybės sutrikimą ir išteisinti žmones, kurie galėjo tapti jo aukomis.

Autorius – 37 metų Lee Hammockas iš Reidsvilio, Šiaurės Karolinos valstijoje, yra savimi besirūpinantis žmogus-narcizas, kuris savo socialinės žiniasklaidos platformomis informuoja apie NPD ir skatina daugiau žmonių gydytis.

Visos šiame straipsnyje išsakytos mintys priklauso autoriui.

Papasakojo: Carine Harb