infa.lt

Atsiprašau už leksiką jautrių mimoziškų ineligentiškuolių, bet dabar juk valstybiška, prolietuviška ir politkorektiška visokius laivus pasiųsti visur.

Tai ir sakau – bl bl nx, kokiais reikia būt debilais, savo valstybės ir žmonių priešais, kad prasidėjusios pasaulinės krizės, veidmainiškai vadinamos „recesija”, sąlygomis pradėti net kalbas apie naujus mokesčius?

Ar pezėt absoliučias nesąmones apie tai, kad PVM maistui nereikia mažinti, nes tą „pasiims tinklai”?

Visa Europa tą daro ir pasiteisina, ir „tinklai nepasiima”, o mes nedarysim, nes „nepasiteisins”?

Valstybė yra šeima, kur yra ir stiprių, ir silpnųjų. Kada visiems blogai, stiprieji prisiima atsakomybę ir didesnę naštą – pamenat V.Leniną, kuris „nešė sunkųjį rąsto galą”?

Taip, tai tarybinė propaganda, nieko jis ten nenešė, bet tokia yra tiesa – kas daugiau gali, tas, ištikus bėdai, turi daugiau prisidėti prie bendro labo.

Įsivaizduokit atėjusią dabar krizę, kuri didės ir taps katastrofiška, kaip bendrą, valstybę ir žmones užgriuvusį akmenį. Jį mažiukai, gelbėdami save ir savo šeimas, vaikus neša net stenėdami, sulinkę. O didieji irgi neša, pridėdami vieną savo pirštą.

Tarkim, jie įdeda bendram tikslui vienodai. Bet mažas įdeda 100% savo galimybių, o didelis 1 % savo galimybių. Vienas, turėdamas 1 000 000 įdeda 100, kitas, turėdamas 1000, irgi įdeda 100? Ar jie įdeda lygiai? Ar tai yra teisinga?

Taip, pasakys konservatnikai. Ir apmokestins jūsų už paskutines šeimos santaupas nusipirktą opeliuką, nes juk netvarus ir nežalias. Ir apmokestins jūsų už iki grabo lentos mokėtinas paskolas nusipirktą, šeimos išsvajotą butą, kuriame su savo vaikeliais miegat, svajojat, su mylimaisiais mylitės ir esat kartais laimingi.

Už kurį mokat kas mėnesį savo po centą skaičiuojamais pinigiukais, už kuriuos jau visus mokesčius sumokėjot.

Bet konservatnikai nei cento mokesčių nepridės tiems, kurie daug turi ir jus dulkina. Nei cento daugiau bendram labui iš bankų, gaunančių milijoninius pelnus, nei cento daugiau iš oligopolinių prekybos tinklų, kurie nuplėš iš jūsų paskutines kelnes ir kelnaites. Ir vėl žygiuos armijos tikrintojų per turgus ir kioskelius valstybės gelbėti.

Valdovas duodavo feodalui žemės, teises ir privilegijas ne už dyką, esant reikalui bajoras turėjo apginkluoti, aprengti savo būrį ir eiti į karą. Ir eidavo, ir žūdavo.

Elitas buvo atsakingas už savo padėtį ir valstybę, ir tai buvo natūralu ir kiekvienam aišku. Valstybė yra stipri tiek, kiek stiprus ir atsakingas yra ją valdantis gyventojų sluoksnis.

Ją jau ne kartą praradom išsigimus elitui, kuris dėl savo dvarelių ir biznelių, šokių su poniomis karininkų ramovėse pasirinkdavo bailumą ir išdavystę. Ar kas įsivaizduojat, kad šitie limuzinuose išdidžiai sėdintys bukalaurai, su aukštakulniais ir pėdkelnėmis žygiuojantys vyriokai ar paežeres užtūpusios savo vilomis biudžeto erkės ką nors gins ir apgins?

Jie kovos su krize iki paskutinio žmonių cento ir nei piršto nepakrutins savo ir naujosios, ir vėl išsigimusios bajorijos privilegijoms sunkiu valstybei momentu apkarpyti.

Taip, globalizmas, taip, už jų stovi ir už virvučių tampo didelės galios ir milžiniški, tušti pinigai. Tačiau šitaip parsiduoti ir atsiduoti reikia sugebėti.

Visa tai daroma klykiant apie laisvę ir demokratiją, tas nepaliaujamas, ausis rėžiantis žviegimas jau virto aiškiai matomu ir kiekvienam suprantamu išdavystės atpažinimo ženklu.

Labiausiai atstumia tai, kad netgi tie, kurie kažkada rizikavo, nuoširdžiai tikėjo ir ėjo už tas laisves ir demokratijas, dabar arba nutilo, arba įsiliejo į naujosios, supuvusios bajorijos gretas.