infa.lt

Milžiniška emigracijos iš Vokietijos banga tęsiasi: pernai iš šalies emigravo 64 179 vokiečių daugiau nei imigravo. Nuo 2005 m. vokiečių, nusigręžusių nuo Federacinės Respublikos, skaičius 792 000 viršijo į šalį grįžtančių vokiečių skaičių.

Vis dėlto, problema yra ta, kad bedarbiai ar pašalpų gavėjai retai renkasi emigruoti; dažniausiai išvyksta aukštos kvalifikacijos žmonės, kurie mato geresnes galimybes užsienyje. Kita vertus, vis daugiau nekvalifikuotų žmonių plūsta į Vokietijos „pažadėtąją žemę”.

Tai tie, kurie mažai prisideda prie ekonomikos ir turi būti iš esmės išlaikomi mokesčių mokėtojų sąskaita. Pastaruoju metu tarp imigrantų į VFR pirmauja sirai, rumunai ir afganai. Vien praėjusiais metais federalinės vyriausybės tiesioginės išlaidos pabėgėliams ir jų integracijai siekė apie 22 mlrd. eurų.

Tačiau tai tik dalis lygties: dėl žemos vidutinės imigrantų kvalifikacijos didelė jų dalis tampa bedarbiais ir gyvena mokesčių mokėtojų sąskaita. Į šį paveikslą kaip garsusis kumštis į akį puikiai dera Žaliųjų partijos noras palengvinti žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotų imigrantų atvykimą į Vokietiją.

Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock dar praėjusių metų balandį, gerokai prieš išrenkant ją į valdžią, pažadėjo „svetingą imigracijos politiką”.

Gegužės mėn. federalinis darbo ministras Hubertusas Heilas pareiškė, kad imigracijos politika „apskritai turėtų būti pertvarkyta”. Pasak socialdemokrato, šiuo metu jis kartu su federaline vidaus reikalų ministre Nancy Feather toliau rengia Kvalifikuotų darbuotojų imigracijos įstatymą. Be to, jis, antrindamas A. Baerbock, teigė, kad imigrantams turėtų būti sudarytos palankesnės sąlygos patekti į Vokietijos darbo rinką.

„Aukštos kvalifikacijos darbuotojai išvažiuoja, o į jų vietą atvyksta žemos kvalifikacijos žmonės”, – komentavo AfD parlamentinės frakcijos darbo ir socialinės politikos ekspertas Rene Springeris. Dėl tokio migracijos balanso kvalifikuotų darbuotojų trūkumas dar labiau didėja: „2021 m. migracijos statistiniai duomenys dar kartą rodo, kad Vokietija su pagreičiu nukreipiama į sieną”.

Springerio teigimu, imigracija turi duoti teigiamų rezultatų priimančiajai šaliai. Jis remiasi klasikinėmis imigracijos šalimis, pavyzdžiui, Kanada ar Australija, kurios jau seniai pritaikė savo imigracijos įstatymus prie šio akivaizdaus principo ir iš esmės priima tik tuos žmones, kurie padeda šaliai ekonomiškai.

Viena aišku: Vokietijai labai reikia kvalifikuotų imigrantų, kad ateityje įmonės turėtų pakankamai gerai parengtų darbuotojų. Audito ir konsultacijų bendrovės „Ernst & Young” (EY) atlikta analizė rodo, kad šalyje būtina skubiai vykdyti reformas.

Analizėje teigiama, kad kvalifikuotų darbuotojų trūkumas yra viena iš priežasčių, kodėl investuotojai vis dažniau vengia Vokietijos. EY duomenimis, Vokietija gali greitai pralaimėti dviem Europos lyderėms – Prancūzijai ir Jungtinei Karalystei – užsienio investicijų srityje. „Atrodo, kad šiuo metu Vokietija pralaimi Europos šalių tarpusavio konkurencijoje”, – pabrėžia EY pirmininkas Henrikas Ahlersas.

Tačiau artimiausiu metu padėtis vargu ar labai pasikeis. Kol Vokietijai vadovaus Scholzas, Habeckas ir Baerbock, tikėtina, kad išsilavinusių būsimųjų imigrantų lankas, kuriuo jie aplenks šią šalį, bus dar didesnis. Iš Vokietijos vis dažniau išvyksta daug pasiekę asmenys. Tai, kokios bus pasekmės, apibendrino žaliųjų politikos kritikas Davidas Bendelsas: „Tai, kas liks, bus sugriauta ir nestabili daugiakultūrinė šalis-nevykėlė.”

P. S. Vargu ar tai yra dabartinės vyriausybės rūpestis. Jai daug svarbiau – nesukelti imigrantams „nereikalingo streso”. Pavyzdžiui, „Šviesoforas” mano, kad Federalinė migracijos tarnyba turi teisinę pareigą iš naujo patikrinti ir panaikinti pabėgėlio statusą praėjus trejiems metams nuo jo suteikimo, jei padėtis kilmės šalyje labai pagerėjo. Dabar vyriausybė ruošiasi keisti įstatymą, kad patikrinimas būtų ne privalomas, o tik esant „įtarimui”.

Be to, Vidaus reikalų ministerija planuoja įvairias paskatas nelegaliems imigrantams. Visų pirma jiems bus leista dalyvauti valstybės finansuojamuose 700 valandų trukmės integracijos kursuose dar prieš pasibaigiant prieglobsčio gavimo procedūrai, net ir tiems imigrantams, kurie turi mažai galimybių būti pripažinti pabėgėliais.

Tuo tarpu Vokietija išlieka Europos lydere pagal prieglobsčio prašymų skaičių – pernai pateikta 191 000 prašymų iš 648 000 ES užregistruotų prašymų (per metus jų padaugėjo daugiau nei 30 proc.). Prancūzija, Ispanija ir Italija užima sekančias vietas po Vokietijos, į kurias imigrantai dažniausiai atvyksta. Tuo pat metu 2021 m. ES pabėgėlio statusas suteiktas 118 000 žmonių. Dar 64 000 žmonių suteikta laikina apsauga.

Pastaraisiais mėnesiais nelegali imigracija padidėjo dėl pabėgėlių srauto iš Ukrainos: Europos sienų apsaugos agentūros „Frontex” duomenimis, maždaug 1,8 mln. iš 7,3 mln. pabėgėlių, atvykusių į ES iš Ukrainos, nėra jos piliečiai, ir didelė dalis jų tikriausiai naudojasi karo metu atsiradusia galimybe nelegaliai imigruoti į Europą. Tokio „užsienio studentų” skaičiaus Ukraina nebuvo mačiusi per visus nepriklausomybės metus. Be to, dauguma jų nekalba nei ukrainietiškai, nei rusiškai.

Faktiškai tai anonsuoja ES, kaip atitinkančių tam tikrus išsivystymo kriterijus šalių Sąjungos žlugimą. Kol kas visumoje bendras vaizdas dar išlaikomas, tačiau imant atskiras visumos dalis – jos demonstruoja liūdną vaizdą., pranašaujantį artėjantį nuosmukį.

Daniel WEINMAN, Jewish panorama