infa.lt

Facebook nuotr.

Pradžiai cituoju Britų dienraščio The Times apžvalgininko pastebėjimus:

„ Vakarų karo ekspertai kas kelias dienas mus įtikinėja, kad rusai yra visiškai niekam tikę, kad jų kariuomenė – nekompetentinga ir nepaklusni, taktika – archajiška, o vadai – išmušti iš vėžių dėl galantiškos, demokratiškos, taikios ukrainiečių sunkiosios ginkluotės. Be to, ši nesibaigianti rusų nesėkmė slepiama nuo Rusijos žmonių, kuriems paprasčiausiai nesakoma tiesa.

Bėda ta, kad ir mums ji nėra nesakoma. Kiekvienas Ukrainos politiko pareiškimas, kad ir koks akivaizdžiai absurdiškas („Putinas ką tik išgyveno perversmą”), yra priimamas už gryną pinigą, įskaitant skaičiavimus, kiek karių žuvo kiekvienoje pusėje.

Nedidelės ukrainiečių pergalės nušviečiamos labai plačiai, o dideli rusų laimėjimai – slepiami, nebent per tą laimėjimą jie susprogdino vaikų namus.

Tai ir yra problema: mūsų požiūris į karą yra šališkas ir jį formuoja pageidavimų kupinas mąstymas – ir taip buvo nuo pat pirmos dienos.

Niekas geriau neatspindi šio dalyko kaip nuolatinis tvirtinimas, kad Vladimiro Putino žiaunos jau šiek tiek pažaliavusios, kad jo veidas išpurtęs, kad jis sunkiai juda (išskyrus tada, kai žaidžia ledo ritulį), jam nuolat dreba rankos, jį lanko onkologai, jis serga vėžiu, taip pat ir Parkinsono liga. Jis jau neilgai gyvens šiame pasaulyje…

Tik dabar iš CŽV direktoriaus Williamo Burnso išgirdome, kad iš tikrųjų senasis Vladimiras yra „per daug sveikas”, – rašo The Times apžvalgininkas, čia pat pabrėždamas, jog labai norėtų, kad Zelenskis išvytų Putiną iš savo šalies, įskaitant Donecką, Luhanską ir Krymą.

Čia pat pasidalinsiu ir savo nusistebėjimais: dar prieš keletą mėnesių visa žiniasklaida ošė apie tai, kad Putinas guli komoje, tačiau jau po kelių mėnesių pradėjo dar garsiau ošti, kad Putinas „užstatė“ savo meilužei vaiką. Niekaip negalėjau suprasti, kaip, gulintis komoje vyras sugeba užstatyti meilužei vaiką.

Bet pasirodo, viskas įmanoma. Tereikia, kad visuomenė gyventų pageidavimų kupino mąstymo suformuotoje iliuzinėje realybėje.

Ir čia aš visai ne apie Putiną. Ir ne apie žiniasklaidos gebėjimą keliais feikais pamaitinti emocijų ištroškusią minią. (Na, jeigu Kristus sugebėjo minią pamaitinti vienu duonos kepalu, tai kodėl to negali padaryti nuomonės formuotojai?).

Čia aš labiau apie keistą visuomenės „fetišą“, t.y. pomėgį gyventi ne tikrojoje, bet iliuzinėje ir savo pageidavimų suformuotojo realybėje.

Dar prieš porą metų, užklupus „mirtinam“ virusui, žiniasklaidos mylimieji „ekspertai“, pasiremdami „nemokamai“ dirbančių influencerių pakištais ramentais, trielino: „Oi, oi, tuoj bus vakcyynos, tuoj visus suskiepysim, neskiepytus sušaudysim, įgysime bandos imunitetą ir vėl gyvensim, kaip gyvenę….“

Šitos trielės nepaėjo, mat virusas, pasirodė, mėgsta gyventi tikrojoje, o ne pageidavimų suformuotoje realybėje.

Dabar vėl tas pats. Lygiai tie patys žiniasklaidos numylėtieji „ekspertai“ ir jų atraminiai taškai „nemokami“ influenceriai lygiai taip pat trielino: „Oi, oi, tuoj Putinas pasimirs, Rusija nuo sankcijų uždus, rusiški tankai subyrės ir viskas bus gerai.“

Nepaėjo ir vėl. Karas kartu su visomis sankcijomis, kaip ir tas virusas, vėl gi pasirodė vyksta tikrojoje, o ne fantazijų suformuotoje realybėje.

Asmeniškai aš dažnai sulaukiu priekaištų, kad „daug kalbu, bet nieko nedarau“.

Čia pat noriu pranešti, kad nesu Dievas ir niekaip negaliu išpildyti nė vieno iliuzinėje realybėje gyvenančio piliečio pageidavimų. Neturiu tokios burtų lazdelės, kuria pamojavus tikroji realybė virsta ta, kurią sukuria visokie „tikėjimai“ ir FB rėmeliai.

Galiu tik pakviesti pas save į svečius, t.y. į tą tikrąją realybę, kurioje gyvenu pati. Ne visada čia būna labai malonu, tačiau būtent tik iš čia jau galima daryti kažkokius veiksmus ir sprendimus.

Pirmą kartą šis įrašas buvo paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje