infa.lt

Praėjusią savaitę JAV ir Europa per G7 susitikimą ir NATO aukščiausiojo lygio susitikimą garsiai deklaravo savo nuolatinę paramą Ukrainai. Kol kas pinigai ir ginklai toliau plūsta į Kijevą, konstatuoja JAV portalas „American Conservative”.

Tačiau, kaip Ukrainos rėmėjai buvo maloniai nustebinti tvirtos šios šalies gynybos nuo Rusijos agresijos, taip jie vis labiau nepatenkinti, kad sankcijos nesugebėjo sužlugdyti Maskvos ekonomikos. Siekis nutraukti Rusijos energijos išteklių eksportą davė ypač neigiamų rezultatų, nes sulėtino Europos ekonomiką ir kartu padidino pasaulines energijos kainas bei Maskvos eksporto pajamas.

Nors JAV nepalaikė didelių komercinių ryšių su Rusija, amerikiečiai taip pat kenčia nuo aukštų energijos kainų. J. Bideno administracija dreifuoja, kaltindama visus ir viską, tik ne save ir savo pastangas išstumti Rusijos naftą ir gamtines dujas iš tarptautinės rinkos – po to, kai ankstesnės administracijos darė tą patį Irano ir Venesuelos naftos tiekimo atžvilgiu.

Prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) iškreiptai vertina tai, kad jis, panašu, yra pasirengęs rizikuoti, jog lapkričio rinkimuose bus nušluotas nuo žemės paviršiaus, ir pasakyti Amerikos žmonėms, kad jis labiau siekia nubausti Maskvą nei apsaugoti amerikiečius. Praėjusią savaitę jis pareiškė, kad jie turės mokėti rekordines dujų kainas „tol, kol reikės”, kad Rusija būtų pažeminta, o judant tokiu tempu tai gali trukti amžinai arba bent jau tol, kol jis paliks postą, o tai vis labiau panašu į 2025 m. sausį.

Tačiau Europos politikai gali nelaukti tiek ilgai, kad atsisakytų dabartinės politikos. Nepaisant ryžtingų pastangų išlaikyti vieningą visuomenės frontą, parama ekonominiam karui su Maskva, judant į vakarus nuo Europos, mažėja. Nė viena vyriausybė dar nėra pasirengusi viešai nutraukti savo veiksmų, tačiau pasiūlymai dėl dar vieno sankcijų etapo atrodo mirę.

Didėjantis pasipriešinimas atspindi žemyno ekonomines bėdas. Daug šalių patiria sunkumų. Italijos valdančioji koalicija patiria įtampą dėl „Penkių žvaigždučių judėjimo” skilimo paramos Ukrainai klausimu. Taip pat pažymėtina sunki Vokietijos padėtis, esant didžiulei priklausomybei nuo Rusijos energijos, beprecedentei trijų partijų koalicinei vyriausybei ir žadamam kariuomenės stiprinimui.

Prieš kelias dienas Vokietijos profesinių sąjungų federacijai vadovaujanti Yasmin Fahimi perspėjo: „Dėl dujų trūkumo ištisoms pramonės šakoms gresia visiškas žlugimas: aliuminio, stiklo, chemijos pramonei”.

Įdomu: Kas ką baudžia?

Sąjungininkų susiskaldymas rodo, kaip svarbu greitai užbaigti karą. Žinoma, Ukraina pati sprendžia, kiek ilgai ir kokiu tikslu ji ketina kariauti, tačiau sąjungininkai turėtų derinti savo paramą taip, kad ji atspindėtų jų interesus, t. y. taiką. Galiausiai jie yra atsakingi savo žmonėms, o joks klausimas šiandien nėra svarbesnis.

Pradiniam sankcijų vajui buvo naudingas visuomenės paramos Kijevui pakilimas, kurį sustiprino energingas prezidento Volodymyro Zelenskio vadovavimas ir ukrainiečių tvirtumas karo ugnies akivaizdoje. Tačiau praėjus beveik penkiems mėnesiams visuomenės entuziazmas atslūgo. Atsiranda ankstyvų abejonių.

Praėjusį mėnesį Europos užsienio santykių taryba (ECFR) paskelbė išsamų tyrimą, kuriame atskleidė taikos ir teisingumo siekiančiųjų pasidalijimą. Apklausa buvo atlikta gegužės mėnesį, kai „[vieši debatai] krypo nuo įvykių mūšio lauke į klausimus, kaip baigsis konfliktas, taip pat apie jo poveikį žmonių gyvenimui, jų šalims ir ES. Tai taip pat buvo momentas, kai europiečiai daug geriau suvokė pasaulines ekonomines ir socialines karo pasekmes: didelę infliaciją, energijos ir maisto krizes”.

Karo pradžioje Europos lyderiai didvyriškai laikėsi pozicijos ir atmetė būsimus sunkumus. Dabar taip nebėra, ypač kai sankcijos, atrodo, labiau kenkia Vakarams nei Maskvai. Ilgainiui Rusijos ekonomika greičiausiai nukentės dėl ribotų galimybių įsigyti puslaidininkinius lustus ir kitas svarbias technologijas, taip pat dėl jaunimo protų nutekėjimo. Tačiau ši galimybė menkai guodžia europiečius, kurie netrukus gali tapti bedarbiais.

Iš tiesų, pažymėjo ECFR, vyriausybės bus priverstos

balansuoti tarp Europos vienybės siekio ir spaudimo Maskvai bei nuomonių, kurios skiriasi tiek valstybių narių viduje, tiek tarp valstybių narių. Tyrimas atskleidė didėjantį atotrūkį tarp daugelio Europos vyriausybių deklaruojamų pozicijų ir visuomenės nuotaikų jų šalyse. Didžioji praraja yra tarp tų, kurie nori kuo greičiau užbaigti karą, ir tų, kurie nori kariauti tol, kol Rusija bus nugalėta.

Nepasitenkinimas didėja, ypač Vakarų Europos valstybėse. Pavyzdžiui, daugiau nei ketvirtadalis italų, maždaug penktadalis prancūzų ir vokiečių, taip pat rumunų mano, kad atsakomybė už karą pirmiausia tenka Ukrainai, Europos Sąjungai arba Amerikai. Paklausti, kas yra didžiausia kliūtis taikai, daugiau nei trečdalis italų, ketvirtadalis prancūzų ir rumunų bei penktadalis vokiečių atsakė, kad Ukraina, Europos Sąjunga arba JAV.

Nors šie skaičiai rodo, kad nepritariančiųjų tebėra ryški mažuma, jų įtaka didžiausiose ir įtakingiausiose žemyno valstybėse didėja. Nepaisant stiprios elito paramos Kijevui, kurią palaiko pastangos iš viešojo gyvenimo išstumti beveik viską, kas rusiška, įskaitant priešingas politines nuomones.

Net daugelis žmonių, kaltinančių Maskvą vykdant akivaizdžią agresiją, mano, kad labai svarbu greitai užbaigti karą. Iš esmės jie norėtų susitelkti į taikos atkūrimą, o ne į teisingumo siekį. ECFR paaiškina:

Teoriškai visos Europos vyriausybės sutinka, kad ukrainiečiai patys turi nuspręsti, kada nutraukti karą, ir susitarti dėl taikos formos. Tačiau apklausoje išryškėja aiškūs nesutarimai, kai rinkėjai renkasi, ar Europa turėtų siekti kuo greičiau užbaigti karą – net jei tai reikštų, kad Ukraina turi padaryti nuolaidų, – ar svarbiausias tikslas yra nubausti Rusiją už agresiją ir atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą – net jei toks kelias vestų į užsitęsusį konfliktą ir didesnes žmonių kančias.

Bendrai apklausos duomenimis, 35 proc. respondentų priklauso „taikos stovyklai”, 22 proc. respondentų – „teisingumo stovyklai”, o 20 proc. respondentų yra „svyruojantys rinkėjai”, kurie nori teisingumo, bet baiminasi eskalavimo, todėl gali pasirinkti bet kurią pusę.

Geografiniai skirtumai buvo dideli. Italijoje buvo atitinkamai 52, 16 ir 8, Vokietijoje – 49, 19 ir 14, Rumunijoje – 42, 23 ir 10, Prancūzijoje – 41, 20 ir 13. Mažesnė daugumos dalis taiką pabrėžė Švedijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Suomijoje ir net Jungtinėje Karalystėje. Iš dešimties apklausoje dalyvavusių šalių tik Lenkijoje 41 proc. balsavusiųjų pasisakė už teisingumą, 16 proc. už taiką ir 25 proc. buvo svyruojantys rinkėjai.

Tikėtina, kad laikui bėgant nesutarimai dar labiau gilės. ECFR pažymėjo: „Konfliktui Ukrainoje virstant ilgu išsekinimo karu, kyla pavojus, kad jis taps pagrindine skiriamąja linija Europoje. Ir jei politiniai lyderiai atsargiai nesusidoros su šiuo skirtingu požiūriu, tai gali reikšti nuostabios Europos vienybės pabaigą.” Atrodo, kad svyruojantys rinkėjai labiau linkę pereiti į taikos, o ne į teisingumo stovyklą, nes jie ir jų šalys patiria didesnį ekonominį skausmą.

Partijų pasiskirstymas yra sudėtingas. Išsamiai ECFR: „Kalbant apie partinę politiką, galima daryti prielaidą, kad dešiniųjų rinkėjai dažniau priklauso teisingumo stovyklai nei kairiųjų rinkėjai. Tačiau ši taisyklė retai kada galioja visa apimtimi. Vokietijoje pirmenybė taikai dominuoja tiek tarp centro dešiniųjų Krikščionių demokratų sąjungos / Krikščionių socialinės sąjungos, tiek tarp centro kairiųjų socialdemokratų rinkėjų – tuo tarpu iš pagrindinių partijų išsiskiria žalieji, turintys daugiausia svyruojančių rinkėjų.” Nuomonių ir partijų skirtumai įvairiose šalyse buvo skirtingi.

Žinoma, būti už taiką nereiškia remti Rusiją. Daugelis apklaustųjų nerimavo dėl konflikto poveikio Ukrainai. Iki šiol Ukrainos žmonės nukentėjo kur kas labiau: ne tik tūkstančiai žuvusių ir sužeistų kariškių, bet ir sugriauta ekonomika, nuo pagalbos priklausoma vyriausybė, masiniai socialiniai neramumai, milijonai gyventojų priversti palikti namus, o daugybė miestų virto griuvėsiais.

Nors tiek taikos, tiek teisingumo stovyklos sutinka, kad dėl šio karo Rusijai ir Ukrainai bus blogiau, teisingumo stovykla mano, kad Rusijai bus „daug blogiau”, o taikos stovyklos nariai mano, kad iš abiejų šalių Ukraina nukentės labiau. Todėl kai kurie taikos stovyklos nariai gali norėti, kad karas būtų nutrauktas, nes, jų nuomone, jis sukelia pernelyg daug kančių Ukrainai.”

Taikos šalininkai taip pat labiau nerimauja dėl poveikio Europos Sąjungai ir, tikėtina, jų pačių tautoms. Apskritai, 61 proc. apklaustųjų nerimauja tiek dėl didesnių pragyvenimo išlaidų, įskaitant energijos kainas, tiek dėl galimybės, kad Maskva gali panaudoti branduolinį ginklą. Mažesnė dalis nerimavo dėl galimo Rusijos cheminio ginklo panaudojimo, išsiplėtusios agresijos ir kibernetinių atakų, taip pat dėl galimo ekonomikos nuosmukio ir darbo vietų praradimo.

Bendrai, 42 proc. žmonių manė, kad karui skiriama per daug dėmesio, palyginti su vidaus problemomis; 36 proc. manė, kad politika yra tinkama. Tik nedidelis skaičius respondentų manė, kad vyriausybės daro per mažai dėl Ukrainos. Net kai kurie iš tų, kurie pirmenybę teikė teisingumui, o ne taikai, manė, kad jų vyriausybės skiria per daug dėmesio konfliktui.

Sąrašo viršuje atsidūrė Rumunija, kurios 58 proc. respondentų mano, kad jų vyriausybė per daug dėmesio skiria šiai problemai. Stebina tai, kad 52 proc. lenkų manė tą patį. Taip pat manė 48 proc. italų. Taip pat Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Portugalijoje ir Jungtinėje Karalystėje šie skaičiai nedideliu skirtumu pasikeitė, o Švedijoje – gerokai didesniu. Tik Suomijoje visuomenė buvo visiškai patenkinta – 60 proc. apklaustųjų palankiai vertino dabartinę politiką.

Tikėtina, kad Europos susiskaldymas didės, jei Ukraina akcentuos pergalės prieš Rusiją būtinybę. Tam reikėtų ilgesnio ir intensyvesnio karo, kuriame dar labiau padidėtų eskalacijos rizika.

ECFR nerimavo, kad jau dabar „dauguma europiečių mano ES esant pagrindine karo pralaimėtoja, o ne vertina jos santykinę vienybę kaip stiprėjančios sąjungos ženklą”.

Rusija klysta ir neturėtų pelnytis iš savo nusikaltimų. Tačiau tęsti karą yra per didelė kaina, kurią reikia mokėti siekiant teisingumo, kad ir kaip jis būtų apibrėžtas. Taika labai svarbi – JAV ir Europai, ypač Ukrainai, kuriai tenka didžiausia karinio konflikto našta, reziumuoja American Conservative.