infa.lt

2013 metų straipsnis. Netilsta diskusijos apie sistemą: – kaip nuo jos atsiplėšti, kaip nešerti nemokant mokesčių, nedalyvaujant jos gyvenime ar dalyvaujant parazito teisėmis ir apskritai, – iš ko ji sudaryta ir kaip be jos gyventi… Ir ar galima išgyventi apskritai?

Sistema – tai žmonijos susikurta, valstybių, genčių, klanų, šeimos, žmonių ir t.t. tarpusavio santykius apibrėžianti ir sudaryta iš mažesnių sistemų, globali būsena, kurios egzistencija ir stabilumas paremti tradicijomis ir papročiais, kariuomene, policija, įstatymais, tarptautiniais susitarimais ir sutartimis, t.y. mažesnėmis sistemomis, kurias vėlgi, pastoviai stumia norintys išsaugoti esamą Status Quo,. šioje globalioje supersistemoje iškilę individai. Reikia pastebėti, kad jie iškilo laužydami savo pačių susikurtas žaidimo sistemoje taisykles, privalomas kitiems, kas savaime parodo kelią į viršūnes to norintiems.

Tai antivisuomeniškas kelias, paremtas visuomenėje priimtas taisykles laužančia veika. Nes legalaus ir taisyklėmis(įstatymais) numatyto kelio į tą globalią viršūnę nėra. Čia nekalbame apie atskirų šalių politines viršūnes.

Kalba eina apie įstatymais neapibrėžtą globalaus pasaulio, globalių valdytojų viršūnę. Ir pasaulyje egzistuoja krūvos apribojimų trukdančių pasiekti tą viršūnę. Juos (apribojimus/įstatymus) inicijuoja jau esantys viršūnėje individai, taip bandydami apsisaugoti save pačius nuo naujų pretendentų į pasaulio valdovus. Atskirais atvejais jiems tas pavyksta inicijuojant krizes ir perimant naujų pretendentų turtus bei galias. Arvydas Daunys

Šiandien tie individai (jų grupė) deda pastangas, kad perkelti egzistuojantį sisteminį Status Quo į naują, kokybiškai kitokį lygmenį, apie kurį daugelis šiandien yra girdėję, kaip apie NWO (NaujaPasaulioTvarka).

Sistema – tai globali, psichofiziologinė-materiali erdvė/aplinka, kurioje paliktos landos, skirtos turintiems specifines savybes žmonijos atstovams, iškilti į tos erdvės viršūnes ir tapti visagaliais likusios žmonijos atžvilgiu.

Landų panaikinti neįmanoma, nes jos yra dabartinės sistemos dalis, sąlygojančios pačios sistemos, kaip tokios egzistavimą, tačiau šiandien forsuotai einama ta (NWO-NPT) kryptimi, kurioje šių landų nebeliks. Jos suteikia atskiriems individams galimybę vykdyti įstatymų ir tarptautinių sutarčių nelegitimizuotas veikas, kaupiant savo galias. Tuo pačiu jos leidžia kitiems, turintiems specifines savybes žmonėms, prasibrauti į tas viršūnes.

Tos landos – tai neoficialiai legali korupcija, kai visi žino ją esant, tačiau apsimeta, kad neįmanoma jos panaikinti, neįtinkančių politinių/verslo konkurentų pašalinimas visais egzistuojančiais žemėje būdais ir priemonėmis, neišskiriant ir fizinio sunaikinimo galimybės, tai valstybių užgrobimas pavaizduojant tą, kaip „demokratijos pergalę“, kur šiandien, deja.. didelei mūsų visų gėdai dalyvauja ir Lietuva, kaip NATO narė, tai propaganda, dezinformacija, ir taip toliau, ir panašiai…

Visos tos veikos arba landos, MIP pagalba įvardijamos visiškai kitais vardais nei jos vadinasi iš tiesų. Jos, kaip urvai, į kuriuos įlendama vienoje vietoje, o išlendama visai kitur užmaskuojant visą savo veiką ir praeitį. Jų paskirtis – supainioti/kvailinti visuomenes, kad jos negalėtų atskirti kas yra kas.

Pavyzdžiui paprastas dalykas – laiko reguliavimas savo valstybėje ar galime jį nusistatyti patys? Na sakykime atsisakyti žiemos-vasaros laiko? – Ne, be didžiojo brolio – €S – niekaip – šis dalykas neįeina į šalies kompetencijų sritį. Tai labai atsakinga sritis ir mes per kvaili, kad galėtume vieni patys spręsti, kaip mums tvarkytis su savo laiku.

Nors deklaruojama laisvė, laisvas apsisprendimas, demokratija ir t.t. ir panašiai. Neturime mes čia jokios laisvės ar laisvo apsisprendimo – tai fikcija naivuoliams, juk net dėl alaus bambalių dydžio grasinama €S sankcijomis, esą tai prieštarauja laisvo prekių ir paslaugų judėjimo €S teritorijoje nuostatoms..

Arba pavyzdžiui Libijos užgrobimas ir jos vadovo nužudymas buvo pavadintas demokratinių jėgų pergale prieš totalitarinį režimą, tačiau su kuo tada Libijos tauta kariauja ir po šiai dienai? Juk režimo jau nėra? Ar tik ne su tais pačiais „demokratais“? Kažkodėl Libijos gyventojams tas buvęs „totalitarinis“ režimas atrodo tiko labiau už tą per jėgą brukamą „demokratiją?

Arba kalbant apie kariuomenę:
Šiandien kariuomenė – tai visų šalių piliečių lėšomis apmokama paslauga, skirta išlaikyti tam tikrai esamai tvarkai-santvarkai ir plėsti tam tikros santvarkos ribas, apsimestinai pateikiant kariuomenės paskirtį, kaip priemonę apsiginti nuo išorės priešų. Kokių priešų Lietuva ar JAV turi Afganistane, Libijoje ar Sirijoje? Neturi? – Tai ką ten daro mūsų kariai?

Arba sakykime įvykiai mūsų Lietuvoje, apie kuriuos visi esame girdėję tik suvokiame skirtingai.. Mus informavo, kad bankuose laikomi pinigai iki 100 tūkstančių €U yra apdraudžiami ir bus išmokėti VĮ „Indėlių ir Investicijų draudimo“. Kas įvyko „bankrutavus“ „Snoro“ bankui ir kas tuos indėlius apmokėjo? Nes pasirodo draudimo lėšų buvo sukaupta tik 1,6 milijardo litų (http://www.veidas.lt/dideliu-pinigu-gynyba-seime), o kompensuota buvo apie 3 milijardus litų. Iš kur buvo paimtos trūkstamos lėšos, juk mums buvo aiškinama, kad niekas finansiškai nenukentės?

Kitos lėšos buvo paimtos iš valstybės biudžeto, tai yra mūsų visų pinigų. Suprantama mūsų neatsiklausus. Nukentėjo visi ir daugiausiai būtent tie, kas neturėjo jokio indėlio „Snoro“ banke – jiems nebuvo kompensuota nieko, tačiau mokėjo jie lygiai tek pat, kaip ir visi kiti. Jei skaičiuoti, kad Lietuvoje yra 3 milijonai gyventojų, tai kiekvienas (įskaitant kūdikius) sumokėjo 466,6 litus (1,4 mlrd. padalinant 3 milijonams). Čia vadinasi niekas neturėjo nuostolių?

Ta pati muzika vyksta šalyje vertinant „Garliavos istoriją“, „rinkimų pirkimo“, „Darbo partijos bylos“ ir t.t., ir pan.

Ir visus šiuos dalykus, kaip taisyklė vienija vienas bendras – tai kaltų nebuvimas. Niekas už nieką dažniausiai nebūna nubaustas, nes tai tėra elementarus sisteminių landų, skirtų išvengti atsakomybės naudojimas. Kiekviena naujai atėjusi į valdžią partija įstatymus keičia sau naudinga linkme, tačiau dar nė viena neatsakė prieš įstatymą už padarytą žalą valstybei, t.y. visuomenei.

Ir tik tada, kai kažkuris veikėjas būna savo funkciją atlikęs ir tapęs nebereikalingu sistemos ribose veikiančioms jėgoms – jis būna paaukojamas miniai. Bet čia reikia suprasti, kad tos jėgos irgi nėra nekintančios. Jų grandys lygiai taip pat keičiamos kitomis, iškilus reikalui ar būtinybei kažką paaukoti tam, kad nuraminti minią. Arba joms per daug save sukompromitavus ir tuo uždarius sau tolimesnį kelią į valdžią, tuo pačiu tapusioms nebereikalingomis. Tokie susikompromitavę ir todėl nebereikalingi veikėjai būna pakeičiami naujais..

Reikia suprasti kas ir dėl ko yra ta kompromitacija. Žmogų, turintį slaptų ir niekam nežinomų nuodėmių nesudėtinga tampyti už virvučių grasinant paviešinimu. Tačiau kartais tokiuose žmonėse prabunda kažkas žmogiško ir jie ima elgtis priešingai nei iš jų laukiama. Arba atvirkščiai – jie pamano, kad jiems viskas leistina ir nėra galios, kuri galėtų juos sulaikyti. Praranda saiko pojūtį ir tampa pavojingi sistemai.

Tada įjungiama sunkioji valdytojų artilerija – MIP (Masinės Informacijos Priemonės). Ir kartais net pasauliniu lygmeniu. Kurios tokį veikėją tiesiog sutraiško savo skleidžiama (dez)informacija. Toks žmogus tampa pavojingas visiems ir visi nuo jo nusigręžia. Nors kartais jis gali būti niekuo dėtas dėl dalykų, kuriais yra kaltinamas. Arba jo kaltės tiesiog išpūstas burbulas. Juk MIP šiandien būtent ir formuoja viešąją nuomonę.

Tokio veikėjo likimas būna nulemtas. Tačiau kol jis naudingas sistemai (aukščiau stovintiems valdymo hierarchijoje) jis būna saugojamas visomis įmanomomis priemonėmis ir jam niekas negresia. Nors jo nuodėmės ir viešinamos mažuosiuose informacijos leidiniuose, tačiau didžiosios MIP tyli. MIP neprasižioja net tada, kai jo nuodėmės ima badyti akis, o Temidė tiesiogine ta žodžio prasme tampa akla. Tai sistema turinti įstatymų labirintuose savo tunelius, kurie jai leidžia į įstatymus nekreipti anei jokio dėmesio. Lyg jie ir neegzistuotų.

Netolimoje ateityje tų landų(tunelių) tiesiog nebereikės ir jos bus uždarytos visiems laikams, kad nekeltų grėsmės esamai tvarkai ir valdantiesiems, kad būtų užkardyta galimybė ateiti naujiems, nesankcionuotiems pasaulio valdovams.

Pasaulio gyventojai bus apskaitomi bendroje, visuotinėje duomenų bazėje ir bet koks individo žingsnis ar judesys kažkurioje srityje bus skaidriai matomas, prognozuojamas ir įvertinamas, tad kilti į viršūnes galima bus tik selektyvios atrankos iš viršaus, o ne savo asmeninių specifinių savybių pagalba. Visi neligitimūs veiksmai bus pilnutinai kontroliuojami ir čia pat neutralizuojami.

Ir link tos tvarkos pasaulis eina septynmyliais žingsniais, kasmet išgirstame kažką, kas susiaurina nacionalinių valstybių ar pažeidžia atskirų visuomenių teises… Arba dar planuojama tas teises susiaurinti..

Pavyzdys galėtų būti biometriniai pasai, kurių pagrindinių duomenų bazių sukūrimas įgalina jas išplėsti iki bet kokių ribų, kaupiant apie individą absoliučiai visą informaciją nuo pat jo gimimo. Ir visa ta informacija bus panaudota jam pačiam kontroliuoti.

Šį aprašymą galima būtų tęsti, keisti ir papildyti,…kiekvienas ras įdėti kažką savo, nes šio sąrašo aprėpti neįmanoma, jo vardas – sistema ir jis buvo kuriamas bei papildomas visos žmonijos istorijos gyvavimo metu. Tad ties juo neapsistosime.

Kas sukūrė pačią sistemą – kas paimta jos pagrindu?

Apsidairę aplink matome, kad visoje gamtoje galioja panaši, kaip sistemoje hierarchinė tvarka, kurioje stipresnis-galingesnis protingesnis yra lyderio pozicijose. Ir jis išnaudoja tą savo poziciją bendruomenėje savo naudai. Asmeninei naudai suprantama. Pirmas ėda sugautą grobį (plėšrūnai), jam pirmam atitenka patelės.

Daug neišsiplečiant galima pasakyti, kad daugumoje atvejų gamta rodo kelią, kuris buvo pasirinktas kuriant sistemą, kurioje mes dabar gyvename. Tačiau vėlgi pastebėkime, kad gamtoje stipriausias išaiškėja ir tampa lyderiu labai greitai – iškart, kai tik gali tai įrodyti dvikovoje su ankstesniu lyderiu.

Viskas vyksta skaidriai ir atvirai. Nugalėtojui atitenka viskas. Tačiau skirtingai, nei žmonių sistemoje, gamtos sistemoje galia nekaupiama ir nepaveldima. Ji įgyjama tik asmeninių savybių dėka ir išsilaiko tik tol, kol tos savybės būna aukštesnio lygmens nei kitų gentainių.

Globalioje žmonių sistemoje, į viršūnes užkopia ne tas, kas stipriausias fiziškai ar dvasiškai, arba yra labiausiai išsilavinęs ir/ar protingas, o specifines savybes turintis individas – tai tas, kuris sugeba pamatyti tą viršūnę, suvokti jos fiziškai realų egzistavimą bei teikiamas galimybes per ją siekti aukštesnio tikslo, identifikuoti ir eliminuoti/apeiti/įveikti trukdančias ją pasiekti kliūtis: įstatymus, vidines dorovines žmogaus nuostatas(tas negerai, anas nepadoru), mąstymo stereotipus(taip nepavyks, niekas taip nedaro, reikia kitaip), gailestį, galų gale baimę dėl pasekmių.

Tą individą veda tikslas ir vienintelė nuostata: „Tikslui pasiekti tinka visos priemonės“. Tai įžvalgus, šalto proto ir neribojamas jokių vidinių dorovinių stabdžių žmogus, puikiai pažįstantis sistemos labirintus, kryptingai siekiantis savo tikslo, kuriam atiduoda visą savo gyvenimą. Taisykles jis kuria pats, tačiau ne sau, o kitiems. Savo atžvilgiu jis laiko, kad taisyklės tik apribotų jo galimybes siekti savo.

Mes galime manyti, kad to individo tikslas ir yra viršūnė, tačiau viskas gali būti gerokai sudėtingiau – viršūnė gali būti irgi tik tarpinis tikslas – priemonė siekiant kito, mums nematomo ir nežinomo tikslo. Koks jis? NWO (NPT)? Žemės gelbėjimas nuo žmonių, kaip parazitų, dauginimosi, kai Žemėje kitai gyvybės formai jau darosi sunku kvėpuoti? Į šį klausimą atsakyti sudėtinga, nes matomos tik paviršines bangos, tačiau giluminės srovės beveik nepasiekiamos, neskaitant intuityviai jaučiamo pavojaus, matant kad jis kyla, tačiau nežinant jo keliamos grėsmės išeities ir galutinio taško.

Ką mums siūlo sistema mainais į lojalumą jai?

Pagrindinis sistemos mums siūlomas dalykas, kaip dovana, yra darbas, kad užsidirbti išgyvenimui ir vartojimui. T.y. maistas ir kiti būtini išgyvenimui dalykai, kaip būstas, šiluma žiemą ir apranga ir plius papildomi vartojimo priedai (pramogos, prabanga, mada, ištvirkavimai ir t.t.), skirti tam, kad esantys viršuje su kiekvienu išleistu į rinką nauju vartojimo produktu įgytų dar didesnę galią, tuo atitinkamai sumažinant apačių turimas galias.

Didinant apačių vartojimo mastus atvirkščiai proporcingai mažėja jų galia įtakoti viršūnių sprendimus. Mažėja pasirinkimo galimybė, kai renkamasi vartojimo, o ne dvasinio/protinio vystymosi produktus (pvz. knygas).

Didelė mūsų darbo dalis yra atiduodama pačios sistemos išlaikymui. Ir net jei dirbame tam, kad išlaikyti save bei nemokame tiesioginių mokesčių, išlaikome sistemą tuo, kad perkame pagamintas joje prekes, skatindami prekių/paslaugų/pinigų apyvartą.

Žodį vartotojas reikia suprasti tiesiogiai – tai individas vartojantis viską – pradedant prekėmis, baigiant „vertybėmis“, kurios irgi pateikiamos kaip prekės, tačiau vien todėl, kad jos pateikiamos ideologijų pavidalu, mažai kas supranta, kad už jas visada mokama tikra verte. Išsimokėtinai. Tik tas „vertybes“ priimant ne visada suvokiama kaina, kurią teks užmokėti ateityje, nes šios „prekės“ paslėpti kampai nėra taip skaidriai matomi, kaip parduotuvėje pirkto stalo.

Vartojimas skatinamas ir priverstinėmis priemonėmis, kaip antai TV dažnio kaita visą Lietuvą privertusi pasikeisti savo televizorius į skaitmeninius. Ar kas susimąstė, kiek iš to uždirbo suinteresuotos verslo grupuotės? O politikai prastūmę tokį įstatymą?

Arba priimant nutarimą-įstatymą ES tarpvalstybiniu lygmeniu (!) pakeisti kaitrines lemputes „taupančiomis“. O tai atleiskite – kaip čia yra su „laisvu“ prekių ir paslaugų judėjimu, garantuotu €S erdvėje tarptautiniais susitarimais, kai dabar šaliai (Lietuvai) draudžiama net pasirinkti kokio dydžio „bambaliuose“ ji gali leisti pardavinėti alų, nes toks pasirinkimas esą pažeidžia šį įstatymą?

Niekam neįdomu priimti susitarimai, jei jie pažeidžia kažkokios galios interesus. Tai kaip jau buvo minėta yra landos, padedančios koncentruoti ekonominę ir politinę galią, apeinant visus galiojančius įstatymus ar tarptautines sutartis. Įvardinant ar vertinant jas taip, kaip reikalinga galios centrams.

Galima tą įsivaizduoti, kaip globalaus valdymo per vartojimą piramidę, kurios viršūnėje yra didžiausią galią turintys individai. Kuo apačia daugiau vartoja – tuo daugiau galių įgyja esantys viršūnėje. Tarpinėje piramidės dalyje, tarp gryno vartojimo ir viršūnės, yra prekių, paslaugų, pramogų ir mados gamintojai, besistengiantys prasimušti vis aukščiau ir pastoviai šeriantys tas viršūnes savo pastangomis, palaikančiomis patį sistemos egzistavimą, tuo tarpu juos pačius palaiko apačioje esanti minia-vartotojai savo darbu.

Jų visų tarpusavio ryšys yra – mainų sistema, iš viršaus nuleidžiant „Vertybes“ propagandos pavidalu, o į viršų perduodant realų turtą/galią: gamtinius, energetinius resursus, politinę ir ekonominę šalių nepriklausomybę.

Visa tai įgyjama spausdinant spalvotus popieriukus vadinamus pinigais, kurių vertė tėra tik valstybių tarpusavio ir vidaus susitarimo rezultatas.

Kai susitarimas bus nutrauktas, (o tai vyksta reguliariai) – turintys tuos popieriukus ir jų kiekio pagrindu statę visą savo ateitį pasijus apvogti. Tas jau ne kartą buvo įvykę, todėl tai nebus jokia naujiena vyresniems žmonėms mačiusiems ankstesnių pinigų keitimą.

Bankrotas įprastas įmonių-bendrovių atžvilgiu reiškinys, nes jį sąlygoja tų įmonių rentabili/nerentabili/? veikla, tačiau dabar kalba eina apie valstybių bankrotus, įtakojamus/sąlygojamus vienos kurios kitos valstybės nerentabilios ūkinės veiklos, kai tai taps masiniu reiškiniu.

Čia tinkamas pavyzdys galėtų būti Amerikos doleris ir JAV valstybinė skola. Kai išleistų dolerių kiekis jau kelis kartus viršija turto esančio pasaulyje kiekį. Bet kuri kita pasaulio valstybė būtų bankrutavusi jau daugybę kartų, bet tik ne JAV, nes anai kitos valstybės savo darbu padeda palaikyti dolerio vertę. O dabar pasaulio MIP (masinės informacijos priemonės) pasakomis apie JAV kongreso daromus žingsnius ekonomikos stabilizacijos link.

Nors realiai, JAV atveju, jokia ekonomikos stabilizacija jau nebeįmanoma. Peržengtos visos galimos ribos. Tačiau spausdinimo staklės atlaikys dar ilgai, todėl tiesioginio JAV bankroto mes nematysime.

Bet grįžkime prie tarpusavio mainų, kai mainais į spalvotus popierėlius, seniai nebeturinčius jokios juos dengiančios vertės, išskyrus tikėjimą ta verte, kas visą šį reikalą daro panašiu dalyku į religiją(?!), kai tikima nereikalaujant įrodymų, atiduodama tikras realus turtas ir tikra galia – gamtiniai resursai bei valstybių ekonominė ir politinė nepriklausomybė.

Šiandien to pavyzdys būtų Europos ESM (Europos Stabilumo Mechanizmo) sutartis, panaikinanti valstybių finansinę nepriklausomybę, kuri bus atiduota į neturinčios jokios atskaitomybės prieš nieką organizacijos rankas, ir stumiama Europos federacijos idėja, siūlant sujungti nacionalines valstybes, tuo pilnai panaikinant politinę nepriklausomybę, kiek jos dar tebėra likę. Nedaug ir belikę tiesą sakant…

Beje, tą federaciją valdytų niekieno nerinkti žmonės, atitinkamai prieš nieką ir neatsakingi. Greičiausiai jų ir pašalinti nebūtų kam, nes jie atstovautų nesamos valstybės centrą.

Kas daro įmanomu tokius dalykus šiandienos pasaulyje?

Propaganda, pateikianti iliuzijas už tikrą pinigą. Mes galime paimti pavyzdžiu Amerikos indėnus pardavinėjusius savo atskirus žemės plotus už spalvotus stiklinius karoliukus, kurie jiems atrodė didelę vertę turintys dalykai. Bet pažiūrėkime į tai, kas šiandien stumiama Lietuvoje – žemės užsieniečiams pardavimas, net ne už stiklo karoliukus, kurie turi bent jau minimalią kažkokio dirbinio vertę, o tik už spalvotą popierių nepadengtą jokia verte apskritai.

Kas yra Žemė? Tai reali, apčiuopiama ir amžina vertė, kurią pervertinti kažin ar įmanoma, galinti būti tiesioginiu gyvybės šaltiniu savo savininkui. Jį maitinanti ir rengianti. O šiandienos pinigai?

Beje, jei tą popierių išleisite iškart tik jį gavę už savo parduotą Žemę, tai turite galimybę viską suvartoti šiandienos kainomis ir nieko neprarasti, neskaitant užtikrintos rytdienos turint savo žemę.. Bet ar tam parduotumėte savo žemę maitintoją, kad suvartoti viską šiandien pat? Nemanau.. Tačiau jei bandysite pinigą laikyti, kaip taupymo priemonę, sakykim senatvei, tai stipriai rizikuojate likti prie suskilusios geldos, nekalbant apie pastovų jo nuvertėjimą, kurio nepadengia net banko procentai.

Pagal tai, ką matome vykstant šiandien, labai realus dalykas yra tai, kad ES daugiau nei 9-13 metų apskritai neišsilaikys, kiekviena šalis grįš prie savo nacionalinės valiutos, €uras nueis į nebūtį, o didesnius jų kiekius turintys pasiskelbs bankrutavę. Ir tada kaip paaiškinti tokius dalykus, kai Lietuvos žemėse šeimininkaus užsieniečiai, o piliečiai bus tik samdiniais?

Nebegalinčiais net išgyventi už tuos sukauptus ir jau beverčius €urus, nes niekas tų nuvertėjusių popierėlių nebekeis į naujus, naujai „vertingus“ popierėlius. Arba į kokią nors dar „vertę“. Šie dalykai jau ne kartą buvo įvykę praeityje, pinigų valstybėse keitimo metu ir visada jų metu pralošdavo visuomenė.

Iš kitos pusės, jei Lietuvos žemės nebus pardavinėjamos užsieniečiams tiesiogiai, tačiau bus laisvai pardavinėjamos Lietuvos oligarchams bei spekuliantams, leidžiant užsieniečiams dalyvauti tų lietuviškų žemės ūkio bendrovių veikloje, tai rezultatas bus lygiai toks pats, kaip ir tiesiogiai parduodant jas užsieniečiams.

Bet kuriuo atveju užsieniečiai įeis į visokių bendrovių valdybų sudėtį su savo atsineštu kapitalu, kas atitinkamai kels žemės kainą. Ir žemės kaina paprastiems piliečiams taps absoliučiai neįkandama. Dauguma lietuvių liks naujų, lietuviškų ar užsienio ponų tarnais. Kas iš principo yra tas pat, jei prisimintume, kad Lietuvoje baudžiavą buvo įvedę savi – lietuviškieji ponai, o panaikino svetimos šalies valdovai.

O juk kalbant apie žemę, maisto gamyba yra strateginė bet kurios pasaulio valstybės sritis – ji niekada neperduodama vykdyti kitų šalių įstaigoms ar bendrovėms ir visada plėtojama savo resursais. Sava maisto gamyba – esminė valstybių suverenumo sąlyga. Tačiau Lietuvoje šis klausimas visiškai nesprendžiamas ir kažin ar kokio ekstra įvykio atveju, šiandien ji pati sugebėtų apsirūpinti maistu.

Čia reikėtų valstybiško požiūrio, kad Lietuvos žemės neturėtų būti prekybos objektu – joje pilna ištuštėjusių kaimų ir gyvenviečių, sodybų ir vienkiemių, kurie kažkam priklauso, tačiau juose neauginama jokia žemės ūkio produkcija. Todėl tos ištuštėjusios, nedirbamos žemės, vykdant valstybės suvereniteto politiką turėtų būti perduodamos ją norintiems dirbti žmonėms dykai (kol jie ją dirbs), suteikiant jiems lėšų įkurtuvėms ir žemės ūkio padargams. Panašiai, kaip carinėje Rusijoje buvo apgyvendinamas Sibiras, kada beje, nemažai lietuvių savanoriškai išvažiavo gyventi į Sibirą pagal Rusijos caro programą, kai jiems buvo skirtos lėšos persikėlimui ir įsikūrimui ten.

Tačiau jei tai būtų padaryta, kas gautų didžiausią naudą? – Visa Lietuva, bet tik ne atskiros suinteresuotos grupuotės, besiveržiančios kontroliuoti šalies resursus ir gyventojus. Todėl jų valdomos MIP, masyvia dezinformacijos banga bando užgožti sveiku protu besivadovaujančių žmonių argumentus šiuo klausimu. Maisto(žemės) resursai, t.y. galimybė savarankiškai ir nepriklausomai nuo nieko prasimaitinti, pagal viršūnių planą turi būti perimta iš žmonių, paliekant juos pilnai valdomais ir bejėgiais, priklausomus nuo šeimininkų malonės.

Tam pasitelkiamos MIP, kurios šiandien yra pagrindinis informacinio(ir ne tik) karo ginklas – kas valdo pasaulio žiniasklaidos imperiją – tas valdo pasaulį, nes tik MIP pagalba iš viršaus į apačią nuleidžiamos naujai sukurtos „vertybės“, naujos idėjos ar menkinamos senosios, kaip neatitinkančios laikmečio dvasios, paskelbiamos „antidemokratiškomis” neįtinkančios sistemai valstybės. Tik MIP pagalba dar laikosi tikėjimas dolerio ar €uro patikimumu, stumiama Europos centralizacijos idėja, o Lietuva trūks plyš yra stumiama stoti į €uro zoną“.

Ir visa tai bandoma pateikti, kaip neišvengiamą būtinybę, kaip vieną, iš būsimos Lietuvos gerovės sąlygų, nors nieko daugiau, kaip dar didesnę vergiją €uras mums nesiūlo – mes solidariai prisiimsime kitų šalių, jau esančių ten, finansinių bėdų dalį… Kartu su beverčiu popieriumi net nepriklausančiu jokios konkrečios valstybės jurisdikcijai bei nepadengtu absoliučiai jokia verte.

Ir jokie atlyginimai €urais Lietuvoje nekils, nes mes esame finansinių centrų periferija, ir mūsų paskirtis padėti išlaikyti tuos centrus savo pigia darbo jėga, palaikant aukštą lygį juose.. ar manote kažkam kitkam mus ten kviečia ir priima? Manote kažkas nori pasidalinti savo gerove su mumis?

Beje, ar kas žiūrėjo į €urą (kupiūrą) kas jį saugo nuo padirbinėjimo, koks įstatymas ar kokia valstybė? Žvilgtelėkite į ženklą © (copyright) jame ir suprasite, kad nuo kopijavimo ir padirbinėjimo jį saugo autorių teisių įstatymas, tačiau ne valstybė.

Kaip atsiplėšti – išeiti iš sistemos?

Jei pagalvosime be emocijų – tai tokio būdo tiesiog nėra. Visa mūsų būsena(esybė) nuo pat gimimo persmelkta sisteminiu visa ko suvokimu, žiniomis ir įvardintais pojūčiais. Tai viskas ką žinome ir kas padeda tą išlaikyti stabilios būsenos, nes kitos būsenos mes nepažįstame. Tai mūsų gyvenimas ir jame nebūti galime tik sapnuodami (geriausiu atveju), būdami nebegyvi, arba nebent atsisakę žmogiškumo.

Pastarasis kelias – tai galimybė iškilti virš sistemos ir asmeniškai patiems nustatinėti joje taisykles. Tačiau, kaip jau buvo minėta, tam būtina atmesti visus mąstymo ir elgesio stereotipus, baimes ir emocijas bei tikėjimą gėriu. Turi egzistuoti tik tikslas ir keliai jam pasiekti. Toks žmogaus mąstymo tipas vadinamas demoniškuoju . Tačiau šis kelias skirtas tik vienetams, ką rodo visa mūsų gyvenimo patirtis.

Mes galime bandyti prisitaikyti prie sistemos, kam beje ir skirtas mūsų genetinis potencialas. Išgyventi prisitaikant. Tereikia tik realizuoti gamtos mums suteiktas galimybes. Žinoma negali būti nė kalbos apie žalingų įpročių ar ydų, tiesiogiai griaunančių mūsų sveikatą, dominavimą mūsų gyvenime, tokių, kaip tabakas, alkoholis, narkotikai, kurie pirmiausia griauna sveiką mąstymą, nors pats vartojantysis to suvokti jau nebesugeba – tai randasi už jo suvokimo ribų, o vėliau keičia žmogaus poreikius, apribodami juos iki minėtų priklausomybių patenkinimo.

Gamtos mums suteiktas potencialas leidžia keisti sistemą besikeičiant patiems. Savo pavyzdžiu patraukiant kitus žmones paskui save. Suprantama, kad tas pavyzdys turi atrodyti patrauklus ir naudingas kiekvienam tuo susidomėjusiam.

Pirmiausia ką turėtume suvokti – tai, jog bet kuri kova atneša tik nuostolius ir nieko nekuria. Čia nekalbu apie būtinąją gynybą, kai mus puola. Kalbu apie kovą puolant patiems. Kovodami mes prisirenkame priešų ir prarandame draugus. Nes idėjos dėl kurių kovojama, dažniausiai yra skirtos skaldyti, o ne vienyti.

Niekada jokios, net vienos šalies visuomenė vieningai nepripažins kažkokios, tegu ir patraukliausios idėjos, nes tos visuomenės nariai visada gyvens skirtingose sąlygose, tuo pačiu turėdami skirtingą gyvenimo patirtį, poreikius ir pasaulėžiūrą. Tačiau idėja nešanti naudą visiems galėtų būti priimta, jei atmesime visų kurstytojų kiršinimus, kviečiančius kovoti už kažką ar prieš kažką. Už žmogaus teises, už moterų teises, už vaikų teises, už žodžio laisvę, už laisvę apskritai, prieš homofobiją, prieš rasizmą, už taiką ir t.t ir pan…

Nebereikia daugiau kovų, mums reikia draugų, reikia vienminčių kuriant, o ne oponentų įrodinėjant savo „tiesą“. Kuri dažnu atveju aktuali tik mums patiems. Turėtume atmesti savas ambicijas siekiant savos tiesos, vardan žmogiškų santykių, vardan pakantumo ir tarpusavio supratimo. Ir tada palaipsniui ta tiesa pradės aiškėti savaime, kai būsime tam pasiruošę, nebegožiama kovų neapykantos, ginčų ar nepasitenkinimo.

Bet koks individo, visuomenės, kalbos, tautos ar valstybės išskirtinumas prieš kitus(-as) tėra tik iliuzija, kuri yra pamėtėta tam tikrai grupei ar individui, kaip skaldymo priemonė ir pretekstas kovai. Kiršinimo prieš kitus individus ar jų grupes priemonė. Čia, kaip pavyzdys tiktų šiandieniai Lietuvos – Lenkijos santykiai ir pasisakymai jų atžvilgiu viešojoje erdvėje.

Nors kažkada, kai reikėjo gintis nuo bendro priešo šios šalys buvo geriausios draugės ir giminės. Tačiau šiandien yra jėgos kurios stengiasi, kad to nebebūtų, o netoliaregiški politikai tą palaiko ir visuomenės atstovai palaiko tą „kovą”(už ką?). Nėra jokių išskirtinių ar labiau nusipelniusių gerai gyventi tautų, visuomenių ar individų. Nes niekas, kas nepapuola į tą „nusipelniusių“ sąrašą su tuo nesutiks. O jei nesutiks- reiškia „kovos už savo teises” toliau. Ar ne tam tos visos teisės ir stumiamos?

Sistema apie visuomenę apskritai ir atskirą individą konkrečiai, žinių ir fiziologinės bei psichologinės informacijos turi daugiau, nei patys žmonės apie save, todėl daugelis minčių kylančių eilinio visuomenės nario galvoje yra sukeltos asociacijų, einančių iš pačios sistemos arba yra tiesiogiai sukeltos visuomenę tam tikra kryptimi kreipiančių viršūnių veiksmų, laukiant tam tikros reakcijos į tuos veiksmus.

Ir ta reakcija, kaip taisyklė visada būna tokia, kokios laukiama. Apsirikta prognozuojant rezultatus buvo tik paskelbus referendumą dėl naujos VAE. Kas rodo, kad sistema praranda informacijos monopolio kontrolę.

Pavyzdys apie visuomenės reakciją Lietuvoje, kai buvo užrašytas I. Degutienės neoficialus pokalbis su visuomenininkais, kur ji kalbėjo apie saugumo tarnybų vykdomą jos ir jos šeimos pokalbių pasiklausymą. Valdžia iškart užgiedojo, kad neva pokalbis buvo užrašytas neteisėtai, lyg I. Degutienė, Seimo pirmininkė būtų koks neviešas asmuo, o jei jau pokalbis užrašytas neteisėtai, tai neva viskas, ką ji ten sakė net neverta jokių komentarų.

Ji gali taukšti viską be jokios atsakomybės. Užtai į tą, kuris tą pokalbį užrašė buvo nukreipta visa lavina smerkiančios rašliavos – koks jis esą negerietis ir niekam tikęs. Ir visuomenė gražiausia užkibo, nutilo…

Arba dar vienas pavyzdys – sukeliama krizė ir paprašoma visuomenės susiveržus diržus pakentėti, kol „laikinai“ bus sumažintos socialinės apsaugos garantijos, viešojo sektoriaus finansavimas, pensijų mažinimas. Kitaip bus dar blogiau. Ir žmonės kenčia. Bijo. Juk tai „laikinai“. Bet šis „laikinai“ negerėja – jis tik blogėja.

Arba organizuojant teroristinius aktus visuomenėje iššaukiamas didesnio saugumo ir „stiprios rankos“ poreikis, kas leidžia apriboti pačios visuomenės teises, pažeisti jos interesus. Šiuo minimu atveju pavyzdys būtų JAV, kur po rugsėjo 11 įvykių priimtų įstatymų pakeitimų amerikiečiai gali būti išmesti iš darbo ir apšaukti teroristais vien todėl, kad atsisakė skiepyti save ar savo vaiką.

Įvykdomas sprogimas, kur nors pilname žmonių autobuse ir pranešama, kad sprogimą įvykdė savižudis islamistas/musulmonas, po ko staigiai sulaukiama viso pasaulio pasipiktinimo ir neapykantos kupinų įvertinimų musulmonų atžvilgiu. Ko ir buvo laukiama pranešant šią informaciją.

Juk suformavus visuomenės nuomonę apie kažkurią etninę ar religinę(musulmonų) žmonių grupę, vėliau užgrobti kokią nors islamo šalį daug lengviau. Pasaulio opinija jau nusistačiusi prieš musulmonus, kaip potencialius teroristus, nors absoliuti jų dauguma normalūs ir padorūs žmonės.

O pačios įvykio informacijos patikimumas labai abejotinas, nes pranešimas būna padaromas žaibiškai, iškart po įvykio, be jokių tyrimų ar analizės. Ir suprantama „informacijos” paneigimo reikalauti nėra kam, nes kaltinimai, labai dažnai būna laužti iš piršto, ir labai abstraktūs bei skirti „musulmonams-ekstremistams”, kas sutikite, labai jau nekonkretu, juolab, kad pasaulyje šiandien pilna atvejų, kai „musulmonais-ekstremistais” tampa pakeitę tikėjimą baltieji europiečiai.

Suprantama, aš jokiu būdu neneigiu aiškių atvejų, kai teroro aktus vykdo arabai-musulmonai, jokiu būdu ne, tačiau mes galime pasidomėti kodėl jie tą daro ir išgirsime (manau) įdomius atsakymus, kad jie keršija už savo žuvusius artimuosius, kuriuos nužudė į jų šalį įsiveržę „demokratai”, vėliau verkiantys krokodilo ašaromis dėl teroro aktų vykdomų jų šalyse tų „prakeiktų islamistų”.

Tai buvo tik keletas pavyzdžių apie sistemą valdančių individų galimybes, visuomenių poveikio priemones per jas formuojant tam tikrą požiūrį, o juk tų pavyzdžių realiai yra daugybė ir juos mažai kas sugeba tinkamai įvertinti.

Viešojoje erdvėje vis kalbama, kad reikia keisti sistemą ir net pasiūlomi to būdai, neva pakeitus valdytojus pasikeistų pati santvarka, tačiau reikėtų suvokti, kad sistema ne išorėje – ji mumyse ir mes kasdien visais savo veiksmais palaikome jos egzistavimą. Ir net, jei ji dėl kažkokių išorinių ar vidinių priežasčių staiga sugriūtų, – žmonija ją atstatytų tokią pačią ar bent jau labai panašią, nes kitokios paprasčiausiai nepažįsta ir neįsivaizduoja.

Tačiau yra viena galimybė ją pakeisti, – tai keistis patiems. Kadangi sistema mumyse, tai mums keičiantis, mumyse esanti jos dalis irgi keisis, o mūsų pavyzdys, jei jis bus patrauklus kitiems žmonėms, surinks pasekėjus.

Viskas prasideda nuo mūsų pačių. Mūsų vaikai mokosi iš mūsų, o iš jų mokosi sakykim jų vaikų darželio draugai, jei jų tėvai patys nededa pastangų auklėjant savus vaikus. Tai, kaip banguojanti jūra, kur kiekvienas mūsų esame viena iš tų bangų ir pasistengę galime keisti savo bangavimo dažnį ar kryptį. Visas tas procesas turi galimybę plėstis ir sistema keisis kartu su mumis. O kartą pakitusi atgal jau nebegrįš.

Mes patys kuriame tą savo vidinę sistemą arba ją palaikome savo prisitaikėliškumu, tingumu ir nenoru ją sutvarkyti savo pačių labui. Mes tingime veikti net savo pačių labui! Valgome kas papuola (nors žinome kas mums kenksminga), vartojame alkoholį ir rūkome (nors žinome, kad tai nuodai), meluojame, kai mums naudinga, tingime pasirūpinti savo kūnu ir nesportuojame, nes niurzgli ir pavytusi žmona neva nemotyvuoja to daryti(priežastis kiekvienas turi savo). Esą nėra dėl ko stengtis. Žmona apie jus galvoja tą patį. Kaip manote ar toks chaotiškas ir netvarkingas mąstymas-gyvenimas gali sukurti gerą ir tvarkingai veikiančią sistemą?

Tačiau jei galvosime ne apie žmoną(vyrą), o apie save pačius, kaip visa ko pradžią, apie tai, ką reikia padaryti mums patiems, kad patys iš savęs gerai jaustumėmės gyvenime, nežiūrint į tai ką ten galvoja žmona(ar vyras), tai po kurio laiko antra pusė supras, kad, jei ji nepradės keistis iš paskos, tai gali greitai likti išdidžioje vienatvėje, nes tokia, kokia yra dabar ji nebebus reikalinga šiam naujam žmogui, kol kas dar vadinamam jos sutuoktiniu.

Jūs būsite pirmoji banga savo šeimoje ir galite neabejoti, kad ta banga pradės didelius pasikeitimus šeimos gyvavime. Šeimos, kaip vienos iš pagrindinių sistemos bangelių. Nes iš šeimos kyla pirmosios bangos naujų žmonių pavidalu. Tas pat liečia ir kiekvieną dar neturintį savos šeimos žmogų. Nes pasaulis, o kartu ir sistema, prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Tačiau reikia pasiruošti tam, kad pasikeitimo procesas bus ilgas, kaip kad buvo ilgas ėjimas iki pat šios dienos.

Pasisemkite kantrybės ir ištvermės.

Viskas jūsų rankose.

2013, sausio 3,

sekite autorių Facebook’e