infa.lt

nuotr. youtube

Nors evoliucija jau seniai įtraukta į gamtos mokslų vadovėlius, ji vis dar yra kontroversiška tema, rašo Epoch Times Healt.

Pirma, evoliucija yra hipotezė, o ne aksioma.

Biologas Čarlzas Darvinas evoliucijos teoriją pasiūlė 1859 metais. Tuo metu Č. Darvinas parašė „Rūšių atsiradimą”, kad paaiškintų biologinę įvairovę Žemėje ir gyvybės atsiradimą. Jis teigė, kad „evoliucijos teorija yra tik hipotezė, ji nėra aksioma, ją turi toliau tikrinti ateities kartos”.

Evoliucijos teorijoje yra keli pagrindiniai teiginiai:

1. Bendro protėvio teorija: Organizmai gali vystytis iš vienos rūšies į kitą. Visi organizmai turi bendrą protėvį, panašiai kaip visos medžio šakos išauga iš to paties kamieno. Vienaląsčiai organizmai gali išsivystyti į daugialąsčius organizmus, o vėliau – į gyvūnus, augalus ir grybus, išsivystyti į įvairius filus, būrius, šeimas, gentis ir rūšis.

2. Genų mutacijos: Genai gali mutuoti. Taip organizmai evoliucionuoja.

3. Natūralioji atranka: Natūrali aplinka daro spaudimą rūšiai. Išgyvena tos, kurios gali prisitaikyti prie aplinkos. Stiprieji gali išlikti, silpnieji yra eliminuojami.

Tačiau 2020 m. balandžio mėn. duomenimis, daugiau nei 1100 chemijos, biologijos, medicinos, fizikos, geologijos, antropologijos, paleontologijos, statistikos ir kitų sričių mokslininkų ir tyrėjų pasirašė mokslinį nesutikimą su darvinizmu.

Pareiškime sakoma: „Mes skeptiškai vertiname tai, kad „atsitiktinis kitimas” ir „natūralioji atranka” gali paaiškinti gyvybės sudėtingumą. Reikėtų paskatinti rimtai peržiūrėti darvinizmo įrodymus”.

Kodėl mokslininkai abejoja evoliucija?

Q1. Gyvybė kilo iš „to paties protėvio”? O kaip dėl trūkstamos evoliucijos grandinės grandies?

Dažnai girdime, kad „žmonės išsivystė iš beždžionių”. Evoliucijos teorija teigia, kad žmonės ir beždžionės turi bendrą protėvį – „beždžiones” arba „hominidus” – ir kad žmonės iš pradžių evoliucionavo iš augalų į gyvūnus, beždžiones ir galiausiai į šiuolaikinius žmones – „Homo sapiens”.

Jei taip yra, evoliucijos proceso metu turėjo atsirasti nesuskaičiuojama daugybė tarpinių rūšių kartų, tarp kurių skirtumai buvo minimalūs. Tačiau iki šiol archeologijoje tokių tarpinių rūšių nerasta, o visi padarai yra savos rūšies. Nerasta nė vieno hipotetinio „beždžionių” protėvio.

Kai kurios vadinamųjų „žmonių protėvių” fosilijos iš tikrųjų sudarytos iš kaulų fragmentų, kurie nėra moksliškai pagrįsti ir nepateikia išsamių įrodymų, kad žmonės išsivystė iš beždžionių.

1974 m. Rytų Afrikoje rasta „Liucija” buvo laikoma bendruoju žmonių ir beždžionių protėviu – „beždžionių protėviu”.

Daugelis mokslininkų tyrinėjo Liucijos skeletą ir sandarą.

Pagrindinis skirtumas tarp beždžionių ir žmonių yra skeleto sandara. Straipsnyje, išspausdintame žurnale „American Journal of Anthropology”, anatomai Džekas Sternas (Jack Stern) ir Rendalas Sussmanas (Randall Sussman) iš Niujorko valstybinio universiteto Sveikatos mokslų centro pažymėjo, kad Liucijos rankos ir pėdos visai nepanašios į žmonių, kurių keliai, rankos ir pėdos tiesios, o Liucijos keliai, rankos ir pėdos lenktos.

Dr. Čarlzas Oksnardas (Charles Oxnard), Vakarų Australijos universiteto (UWA) anatomijos ir žmogaus biologijos profesorius, Čikagos universiteto ir Birmingemo universiteto Jungtinėje Karalystėje profesorius, 1987 m. Vašingtono universiteto leidyklos išleistoje knygoje „Fosilijos, dantys ir lytis: Naujos perspektyvos žmogaus evoliucijai”, kad Liucija neturėjo nieko bendra su žmonių protėviais, bet buvo išnykusios beždžionės rūšis, priklausanti „pietinių archeopteriksų (Archaeopteryx Alfalfa) rūšiai”, kuri turėjo ilgus, lenktus pirštus, būdingus dygiaodžiams primatams.

Nepaisant to, Lucijos pavyzdžiu buvo padaryta statula su žmogaus rankomis ir kojomis ir pastatyta parke.

Piltdown beždžionė buvo fosilija, rasta Anglijoje tarp 1908 ir 1915 m. Tuo metu ji buvo apibūdinama kaip „trūkstama grandis” beždžionių evoliucijoje į homo sapiens.

1953 m. lapkritį žurnalas „Time” paskelbė įvairius įrodymus, kuriuos, be kitų, surinko Kennethas Page’as Oakley, seras Wilfridas Edwardas Le Grosas Clarkas ir Josephas S. Weineris, kad fosiliją sudaro trys skirtingos rūšys: viduramžių žmogaus kaukolė, 500 metų senumo Saravako orangutango žandikauliai ir šimpanzės dantys.

Kaukolė buvo nudažyta rūdimis ir chromo rūgštimi; atlikus mikroskopinį tyrimą, ant dantų buvo aptiktos pjovimo žymės, kurios leido daryti išvadą, kad šimpanzės dantys buvo modifikuoti taip, kad tiktų žmogaus dantis, ir taip atskleista tiesa apie Piltdown beždžiones, kurios BBC straipsnyje buvo pavadintos „didžiausia apgaule Didžiosios Britanijos istorijoje”.

1891 m. atrastas Javos žmogus buvo kaukolės, šlaunikaulio ir trijų dantų derinys. Vėliau mokslininkai nustatė, kad Javos žmogus taip pat buvo sudarytas iš skirtingų rūšių kaulų.

Pekino žmogus buvo „stačias žmogus”, aptiktas 1920-1930 m. Džoukoudian, Pekine, Kinijoje. Jis buvo laikomas tvirtu įrodymu, kad egzistuoja ir žmonių, ir beždžionių protėvis.

Tačiau tai buvo tik kaukolės fragmentų, dantų ir pan. kratinys. Daugelis mokslininkų įtaria, kad Pekino žmogaus smegenys buvo tokios mažos, kad nebuvo panašios į beždžionės, o labiau priminė „beždžionę, kurią sumedžiojo ir suvalgė žmonės”.

Q2. Rūšių evoliucija priklauso nuo „genų mutacijos”? Visatoje nepraėjo pakankamai laiko!

Remiantis evoliucijos teorija, tam, kad rūšis evoliucionuotų, pirminėje rūšyje būtina tam tikra genų mutacija. Nors dauguma genų mutacijų yra žalingos, naudingos mutacijos tikimybė yra tik maždaug 1 iš 1000.

Tuomet mutacija turi būti ne tik suderinama su kitais pačios pradinės rūšies genais, bet ir išgyventi natūralią konkurenciją bei gebėti daugintis. Tikimybė, kad mutavęs, bet naudingas genas bus stabilus ir plėsis populiacijoje, yra beveik lygi nuliui.

Tarkime, kad rūšiai evoliucionuoti į naują rūšį reikia 10 naudingų mutacijų (iš tikrųjų jų reikia daugiau nei 10), o reikalingas laikas yra 10 devyniasdešimt septintuoju laipsniu – galybės metų.

Tačiau dabar žinome, kad Visatos amžius yra tik 20 milijardų metų, t. y. 10 dešimtuoju laipsniu metų, todėl genetinės mutacijos būdu sukurti naują rūšį yra beveik neįmanoma. Visata tiesiogine prasme neturėjo pakankamai laiko evoliucijai.

Q3. Gamtoje visada galioja „išlieka stipriausi”?

Kitas svarbus evoliucijos teiginys yra „išlieka tinkamiausi”, t. y. kad išliks labiau prisitaikę individai. Tačiau ar tikrai visi organizmai gamtoje laikosi šios taisyklės?

Žurnale „Nature” paskelbtas Bostono ir Harvardo universitetų mokslininkų atliktas bakterijų atsparumo vaistams tyrimas. Jie nustatė, kad kai kurios bakterijų padermės, pasižyminčios stipriu atsparumu vaistams, aukojasi, kad padidintų bendrą bakterijų atsparumą vaistams ir taip pagerintų savo galimybes išgyventi.

Kitaip tariant, gamta ne visai vadovaujasi žiauriu konkurencijos dėsniu „išlieka stipriausi”; net mikroskopinės bakterijos pasižymi pasiaukojančiu altruistiniu elgesiu.

Žmonės manė, kad atomai yra nedalomi, kol 1897 m. britų fizikas seras J. J. Thomsonas atrado, kad atomus galima dalyti. Vystantis mokslui reikia nuolat atnaujinti senąsias sąvokas. Natūralu, kad 1859 m. pasiūlyta evoliucijos teorija šiandien kelia abejonių.

Taigi, jei evoliucija nepatikima, ką dar žinome apie rūšių kilmę?

Prieš kambro periodą biologinė įvairovė buvo menka.

Tačiau 1909 m. Walcottas Burgeso skalūnuose Kanadoje rado įvairių jūrinių gyvūnų fosilijų, kurių staiga atsirado daug kambro laikotarpiu (maždaug prieš 570-500 mln. metų).

„Čengdziango fosilijų grupė Kinijoje” taip pat rodo, kad prieš 530 mln. metų Čengdziango vietovėje staiga atsirado daug įvairių gyvūnų rūšių. Pasaulyje rastos kambro fosilijos iš viso priklauso daugiau kaip 50 šeimų ir dešimtims tūkstančių rūšių. Jos nepaliko jokių evoliucijos ar pokyčių pėdsakų, todėl ir pavadintos „Didžiuoju gyvybės sprogimu”.

Remiantis evoliucijos teorija, gyvybė atsirado vandenyne, o rūšių įvairovė yra ilgo evoliucijos laikotarpio rezultatas. Tai reiškia, kad žmonės išsivystė iš žuvų. Tačiau toliau pateikiamas tyrimas visiškai paneigė šį požiūrį.

2018 m. Markas Stoeckle iš Rokfelerio universiteto Niujorke ir Davidas Thaleris iš Bazelio universiteto Šveicarijoje žurnale „Human Evolution” paskelbė bendrą tyrimą. Kartu su šimtais tyrėjų visame pasaulyje jie ištyrė 100 000 gyvūnų rūšių ir 5 milijonus DNR fragmentų.

Kaip žinome, panašiai kaip kiekviena prekė prekybos centre turi savo brūkšninį kodą, taip ir kiekviena rūšis Žemėje turi atitinkamą DNR „brūkšninį kodą” mitochondrijų gene.

Analizuodami skirtingų Žemės rūšių „genetinius brūkšninius kodus” ir lygindami jų kintamumą, mokslininkai padarė išvadą, kad 90 proc. šiandien Žemėje esančių rūšių, įskaitant žmones, atsirado tuo pačiu metu prieš 100 000-200 000 metų.

Nemažai fizikų iškėlė prielaidą, kad gali egzistuoti už žmones aukštesnės civilizacijos ir, kad aplinką, kurioje gyvena žmonės, galėjo sukurti aukštesnės būtybės. Tokiu atveju ar įmanoma, kad tiek daug sudėtingas funkcijas atliekančių būtybių taip pat sukūrė aukštesnės būtybės?

Tikimės, kad nuolat plėtojantis ir tobulėjant mokslui, žmogaus supratimas apie gyvybės fenomeną taps vis aiškesnis ir šios paslaptys pamažu bus įmintos.