infa.lt

Facebook nuotr.

„Vaikeli, kai eini gatve, visada žiūrėk, kas yra po kojomis“, – dar vaikystėje mane mokė mama. Deja, taip iki galo ir neišmokė. Todėl ir dabar, net būdama suaugusi moteris, neretai užkliūvu už kokio nors ne vietoje padėto daikto.

Štai, pavyzdžiui, vakar užkliuvau už vienos gyvos būtybės, kuri vadinasi Skirmantu. Ir turi tokią pat pavardę, kokią turi Druskininkų meras. Šiaip, kai kurie (NE)žmonės jį dažnai vadina dvaršuniu, bet pats Skirmantas save vadina Don Kichotu. Todėl ir aš jį vadinsiu taip, kaip jis pats save vadina.

Taigi, vakar, eidama gatve, netyčia užkliuvau už….. Don Kichoto Skirmanto. O situacijos priešistorė tokia:

Don Kichotas Skirmantas, kuris yra visai joks ne dvaršunis, matyt pritrūkęs donkichotiškos ir tikrai ne dvaršuniškos veiklos, nusprendė valstybėje sukelti vieną kipšą, kurio fone galėtų pats sau patvirtinti, kad jis yra tikrai Don Kichotas ir tikrai ne dvaršunis.

Taigi Don Kichotas Skirmantas, tiesiog pasiblaškęs FB platybėse ir kažkokių tai diskusijų makalynėje atradęs kažkokią tai frazę, bei tą frazę ištraukęs iš konteksto, paskelbė, kad šalyje planuojamas…..kone valdžios perversmas. Ir užvirė ir užkunkuliavo tada visų Donkichoto Skirmanto gerbėjų kraujas ir visi jų kraujyje esantys mineralai….

Ir prasidėjo kone visuotinė mobilizacija valdžios (teisybės, šviesuomenės etc) gynybai nuo „budulių“ ir visokių „atmatų“ ir visų tų, kurie (NE)žmonės.

„Betgi jūs, šmeiždamas kitus žmones ir iš konteksto ištraukinėdamas frazes, kurstote žmonių susipriešinimą ir didinate ir taip jau didžiulę šalyje tvyrančią įtampą.“, – maždaug taip „priminiau“ Don Kichotui Skirmantui, suprasdama, kad šiuo priminimu sudaužiau beveik visą ilgai mūrytą Skirmanto reikšmingumo burbulą.

Dar priminiau, kad už tai teks turėti reikalų su teisininkais (žinau, kad apšmeižtas žmogus kreipėsi į teisininkus). Ir čia Donkichoto Skirmanto, kuris tikrai yra ne dvaršunis, nervai neišlaikė…. Ir, kaip sakoma, „pošlo gavno po trubam“…

Netrukus sužinojau visą „baisią“ viso savo „baisaus“ gyvenimo istoriją. Istorijos kūrime Don Kichotas Skirmantas nebuvo vienišas – jam talkino „back vokalas“, t.y. visažinės tetulytės, kurios tiksliai žino kada ir kas vyko po mano kaldra.

Šią istoriją Don Kichotas Skirmantas, kuris visai nėra dvaršunis, aprašė jau savo FB paskyroje, į kurią pabėgo iš svetimos – tos , kurioje diskusija ir prasidėjo.

Bebėgdamas Don Kichotas Skirmantas dar spėjo „užbaninti“ visus Vyrus, kurie pareikalavo iš jo „atsakyti už bazarą“.

Tai štai, kaip kartais mes pasilinksminame toje socialinėje – virtualioje erdvėje.

Kodėl pasakoju šią linksmą istoriją? Ogi todėl, kad tiesiog noriu pasakyti vieną žinią: būkime budrūs. Mūsų valstybei ir laisvei dabar yra sunku. Dėl susiskaldymo, dėl nesusikalbėjimo, dėl priešingų ideologijų sandūros.

Negana to, dar įvairūs donkichotai, kurie tikrai nėra dvaršuniai, dieną naktį šmirinėja socialinėje erdvėje ir aktyviai užsiiminėja smalos virimu bei neapykantos ugnies kurstymu. Nežinau jų motyvų: gal dėl pinigų, gal dėl dėmesio trūkumo, gal dėl to, kad vis dar nesugeba užgesinti nuo pubertatinio periodo užsilikusių hormoninių audrų?

Bet, kaip ten bebūtų, smala verdama, ir visi tie, kurie „mąsto ne taip“ ir yra (NE)žmonės, yra ne tik apklijuojami įvairiomis etiketėmis, bet ir aplaistomi čia pat išvirta smala.

Kaip tuos donkichotus, kurie tikrai nėra dvaršuniai, atpažinti? Tiksliai, aišku, nepasakysiu, bet mano pirmi pastebėjimai būtų tokie:

1. Jie veikia intelektualiai – agresyviai, bet tik tada, kai yra apsupti „palaikymo komandos“, kuri visada viską žino: ypač tai, kas ir po kieno kaldra vyksta;
2. Jie dėvi kovotojų ir Don kichotų kaukes, bet visa savo esybe transliuoja „trizniaus“ vibracijas;
3. Jie sugeba akimirksniu persijungti iš donkichoto rolės į aukos rolę, rėkdami, kad juos skriaudžia. O „skriaudžia“ paprastai visokie buduliai, antivakseriai ar šiaip „piniguočiai“ (nors patys donkichotai, tuo pačiu turintys makaronų kabintojų profesiją, kartais prisuka „babkių“ daugiau, nei kiaurą parą plušantis Lietuvos verslininkas);
4. Jie, tarsi tupinčios ant nenupjautos žolės erkės, dieną naktį laukia savo aukos, į kurios kraują galėtų įsisiurbti ir tuo būdu susikurti pretekstą naujai porcijai taip trokštamo reikšmingumo;
5. Ir galiausiai jų veido raumenys palaimingai atsipalaiduoja tada, kai kokia nors visą gyvenimą svetimas paklodes skalbusi moterytė jiems praneša: „ach, Skirmantuk (Jonuk, Petriuk), ką mes be tavęs darytume….“.

Ką šiuo atveju gali padaryti tie (NE)žmonės, kuriems nepatinka tai, kad šiuo metu vyksta Lietuvoje?

Tikrai netylėti. Ir garsiai rėkti bei švilpti, nes tai yra įprastas bendravimo būdas su kurčiu. Bet rėkti tik darbo dienomis. O per šventes – būti tyloje ir ramybėje, žvelgiant, galbūt į žvakutės šviesą, o galbūt į savo vidinę stiprybę.

Ir vaikščioti atsargiai. Kad netyčia neužkliūtum už dieną naktį pasaloje budinčio donkichoto, kuris tikrai nėra dvaršunis…..

Šis rašinys pirmą kartą buvo paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.