infa.lt

LVŽS nuotr.

Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo Lietuva galėjo didžiuotis savo užsienio politikos pasiekimais. Prieš trisdešimt metų buvo sunku net patikėti, kad Lietuva taps Europos Sąjungos ir NATO nare, bus priimta į EBPO. Lietuvos diplomatai puikiai atliko savo pareigas ir nuveikė milžinišką darbą, o Lietuva turėjo visas galimybes sėkmę užsienio politikoje paversti spartesnio Lietuvos žmonių gerovės augimo įrankiu. Ir tai vyko iki 2020 metų.

Kodėl nuo 2020 metų užsienio politika staiga tapo Lietuvos ekonomikos griovimo įrankiu?

Visi matome, kad Lietuvoje nėra įprasta pripažinti klaidas, bet viena didžiausių, kurios niekas iki šiol nepripažįsta iš valdančiųjų. 2020 metais, po Seimo rinkimų, formuojant liberalią Vyriausybę, buvo padarytas žingsnis, kuris neišvengiamai vedė į dabartinę situaciją.

Užsienio reikalų ministru patvirtinus konservatorių partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį buvo akivaizdu, jog tik laiko klausimas, kada pastarasis bandys iš Prezidento Gitano Nausėdos perimti užsienio politiką.

Gerbiu Prezidento Gitano Nausėdos pasirinkimą, tačiau esu tikras, jog buvo klaidinga užsienio reikalų ministru rinktis žmogų, kurio ambicijos, arogancija, savimeilė akivaizdžiai disonuoja su diplomatijos vadovo pareiga tarnauti Lietuvos interesams. Gabrieliaus Landsbergio teiginiai apie vertybinę užsienio politiką pasirodo neturi nieko bendra nei su vertybėmis, nei su valstybės interesais.

G. Landsbergis vykdo viso labo savo partijos programines nuostatas, kuriose priešų kūrimas ir kova su jais yra svarbiausias uždavinys. Tai būdinga valdžioms, kurios yra per silpnos imtis konstruktyvios ir naudingos visuomenei politikos. Savo nesėkmes visada bando pateisinti priešų gausa, intrigomis ir skandalais. Jiems nesvarbu, kad tai kenkia valstybei ir jos žmonėms.

Konservatorių priešų sąrašas ilgas, pradedant Rusija, Baltarusija, Kinija, Latvija. Į tą sąrašą tuoj bus sugrąžinta Lenkija. Iki 2016 metų ji ten buvo ir tik mūsų pastangomis pavyko Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius kuriam laikui atšildyti.

Konservatorių draugai tėra kažkas JAV Kongrese, kurie tiesiog naudoja Lietuvą, kaip eksperimentinį triušį, tikrinant Kinijos reakciją į neadekvačius Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sprendimus.

Niekada nesuprasiu, kaip galima Lietuvos žmonių gerovę, ekonominį stabilumą, saugumą aukoti dėl „džiaugsmo“, jog tave du kartus priima JAV kongrese ar paskambina JAV valstybės sekretorius. JAV užsienio politika visada remiasi naudos JAV piliečiams kriterijumi. Kalbu ne tik apie ekonominius JAV interesus, bet ir apie saugumo klausimus.

JAV santykiai su Kinija yra įtempti ir to priežastis tikrai nėra Taivanas. Kas nors kiek domisi užsienio politika, supranta, jog Taivanas tėra vienas iš daugelio klausimų, kuriuos JAV kelia derybose su Kinija ir tai tikrai nėra klausimas apie Taivano nepriklausomybę.

JAV, beje, kaip ir Lietuva, pripažįsta nedalomos Kinijos principą, todėl nediskutuoja dėl Taivano nepriklausomybės. Taivano nepriklausomybės tema atsirado konservatorių galvose, kas prieštarauja ES, NATO šalių politikai. Niekas konservatoriams nedraudžia norėti to, ko nesiekia kitos pasaulio šalys, bet kai tai tampa Lietuvos užsienio politikos tikslu, tai neišvengiamai turi neigiamas pasekmes Lietuvai.

Prezidentas Gitanas Nausėda pripažino, kad pavadinti Taivano atstovybę Taivaniečių atstovybės vardu buvo klaida, nes kitose pasaulio valstybėse tai vadinama Taipėjaus atstovybėmis. Prezidentas patikslino, jog šis klausimas nebuvo su juo derintas. Gabrielius Landsbergis leido sau priimti sprendimą, kuris stipriai pakenkė Lietuvai, net nebandydamas su niekuo derinti tokį sprendimą, jau nekalbu apie atsakomybės prisiėmimą už neigiamas pasekmes.

Tokią Lietuvos užsienio politiką sukritikavo ir J.E. Prezidentas Valdas Adamkus. Jo nuomone, nuostoliai, patirti dėl konflikto su Kinija, yra milžiniški:

„To visiškai nereikėjo. Taivano klausimu turėjo vykti daug diskusijų, pozicija turėjo būti suderinta su Seimu, Vyriausybe ir prezidentu. Tik nutarus, kas geriausia šiame santykių palaikyme ar nepalaikyme, Taivano pripažinime ar nepripažinime, turėjo būti imtasi sprendimų. Ir kas turėjo tą žingsnį padaryti pirmasis? Pasaulis – didžiosios valstybės, kurios turi įtaką ir kurių sprendimas duotų rezultatų, o ne Lietuvėlė. Su pagarba Lietuvėlei, lenkiu galvą prieš ją, bet tai ne mūsų jėgoms. Ne mes galime būti pavyzdys, kaip pasaulis turi elgtis. Štai tokių dalykų užsienio politikoje negali būti. Ir aš tikiuosi, kad tai daugiau nepasikartos“, – teigė V. Adamkus.

Taigi, Gabrielius Landsbergis vienasmeniškai priėmė šį šaliai kenkiantį sprendimą. Prezidentas Gitanas Nausėda turi galimybę ištaisyti klaidą, kuri akivaizdžiai padarytą teikiant Seimui ministrų kandidatūras.

Per vienerius metus užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pridarė tiek žalos Lietuvai, kad reikės ne vienerių metų tos žalos pasekmėms pašalinti.

Įsivaizduoti dar trejus metus Gabrielių Landsbergį Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovo poste yra sudėtinga. Tai neįmanoma. Mūsų valstybė nėra tiek stipri ir didelė, kad galėtų susipykti su visu likusiu pasauliu ir atlaikyti tokią ekonominę žalą, kurią dėl to patirs.

Santykių su Kinija normalizavimą reikėtų pradėti nuo Gabrieliaus Landsbergio atstatydinimo iš užsienio reikalų ministro posto.

Skirtingai, nei mano konservatoriai, geri Lietuvos santykiai su Kinija yra didesnės Taivano saugumo garantijos. Tai supranta visas likęs pasaulis, deja, to nesugeba suprasti dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras.