infa.lt

Negalime be galo dėvėti kaukes ir į parduotuves patekti tik po skiepo ar testo parodymų.

Negalime prie to įprasti tiek, kad toks gyvenimas mums taptų naująja norma.

Valstybė negali nuolat išmesti dešimtis ir šimtus milijonų vis naujoms skiepų dozėms, kaukėms ir dezinfekuojantiems skysčiams, kurie nuo nieko neapsaugo.

Negalime visą gyvenimą vaikščioti užsimerkę ir nematyti, kad visa gamta aplink gyvena kaip gyvenusi sau įprastą gyvenimą, tarp tų pačių bakterijų ir virusų. Be skiepų ir be kaukių.. ir neišmiršta, nes turi gamtos duotą galingą įgimtą imunitetą.

Ir gyvena taip, kaip ir turėtų turėdama tik vieną gyvenimą, skirtingai nuo mūsų, ko gero jau pamiršusių, kad du savo gyvenimo metus jau išmetėme iš gyvenimo, vis bandydami patikėti tuo, kuo niekada netikėjome – tai yra, kad valdantieji nori apsaugoti mūsų sveikatą, tuo pačiu uždarinėdami ligonines arba atskirus skyrius, kuriuos mes patys ir išlaikome.

Mes negalime be galo tikėti valdančiaisiais – protingas žmogus pasakytų – „Geriau tikėkite Dievu“.

Mes negalime amžinai bijoti rytdienos, spėliodami ką dar sumanys karštligiška valdančiųjų psichopatų vaizduotė, psichopatų, kuriems labiau reikia gydytojo, nei milijonams šalies gyventojų jų prievarta brukamos trečiosios ar sekančios-ketvirtosios dozės.

Gyvenimo ironija – apklausos rodo, jog absoliuti dauguma žmonių nepasitiki Vyriausybe ir Seimu bei centrine žiniasklaida, tačiau kažkodėl tiki tuo, ką šie institutai skelbia apie pandemiją ir begalinio skiepijimosi būtinybę. Net vaikų. Kuriems, jų pačių duomenimis, niekas negresia.

Mes negalime leisti skiepyti vaikų vien tik tam, kad tai apsaugotų suaugusius nuo viruso, kurį patys suaugusieji ir platina, atveždami vis naujas jo variacijas iš kitų šalių.

Kodėl vaikams reikėtų išpirkti suaugusiųjų nuodėmes? Ar mes dar turime bent krislelį sąžinės?

Mes negalime leisti skiepyti vaikų dar ir todėl, kad tie patys skiepai neapsaugo nei nuo susirgimo tuo virusu, nei nuo jo platinimo juo užsikrėtus. Jie net nesukuria stabilaus imuniteto nuo ligos, kuri tapo masine psichoze, ir kurią šiandien gydo ne gydytojai ar mokslininkai, o politikai.

Tačiau tie skiepai turi konkrečius šalutinius poveikius, kurių sąrašą kiekvienas gali rasti JAV CDC puslapyje. Ten jie neslepiami. Ar mes rizikuosime savo vaikais eksperimentuodami vien tuo – ar pasireikš jiems tie šalutiniai poveikiai ar ne? O jei pasireikš – tai ar jie pasireikš rytoj, niekada, ar gal po 10 metų?

Žaisime savo vaikais rusišką ruletę vien tik dėl išsiskiriančio adrenalino kiekio, nes apie praktinę naudą jiems patiems nekalba net tie, kurie tuos skiepus siūlo – vaikai skiepijami vien tam, kad apsaugot pažeidžiamus.

Ką mes norime nuraminti leisdami skiepyti savo vaikus? Savo sąžinę, kaip atlikę „pilietinę pareigą“ ar farmacijos pelno troškulį? Apie vaiko sveikatą ar ateitį neklausiu – skiepai niekaip nesusiję su paties vaiko gerove. NIEKAIP. Pagalvokime apie tai.

Taip pat mes negalime ištisai gyventi ekstremalioje padėtyje, valdant psichopatams, bijantiems atsakomybės už savo padarytas klaidas ir pasiryžusiems bet kokiomis priemonėmis tą padėti tęsti iki savo ar mūsų mirties.

Mes, galų gale, negalime nuolat gyventi baimėje, nes nuolatinė stresinė būsena, pagimdyta ekstremalios padėties ir nuolat kintančių reikalavimų išgyvenimo galimybėms, išgyvenimui netinkama ir galiausiai baigiasi ankstyva mirtimi.

Ji nesutverta normaliam visaverčiui gyvenimui, kur žmogus pats atsakingas už save, savo šeimą, vaikus ir savo ateitį.

Ekstremalioje padėtyje jokios ateities nėra. Yra tik begaliniai gąsdinimai naujomis viruso atmainomis, nesibaigiantys reikalavimai skiepytis su grasinimu atsisakius prarasti darbą.

Laikas tai užbaigti. Kiekvienas gali tą padaryti, pradžioj pasakęs sau – aš daugiau nebijau, nuo šiol už savo ateitį prisiimu atsakomybę sau. Už save, už savo šeimą, už savo vaikus ir kitiems anūkus.

Laikas pradėti gyvenimą naujai įvertinus tuos du metus – iš vienos pusės tai, ką darė Vyriausybė ir kiti politikai, iš kitos tai, ką darėme kiekvienas iš mūsų. Tada taps aiškiau kodėl taip atsitiko.

Jei kiekvienas iš mūsų patikės, kad gali būti pats atsakingas už savo gyvenimą – jis pradės keistis ir keisti aplinkinius..

Teks pradėti veikti, ieškoti naujų kontaktų, kurie labiau palankūs naujam gyvenimui, nei senieji. Ieškoti naujų galimybių arba siūlyti jas kitiems, kurie jų neturi.

Skaityti naujus žiniasklaidos šaltinius, jei tie, kurie buvo skaitomi anksčiau, žadino tik baimę ir ragino tikėti tais, kuriuos pagal apklausas teigiamai vertina tik 20% žmonių.

Bet pirmiausia reikia atsimerkti. Atsimerkti, pamatyti kurioje savo gyvenimo atkarpoje esame ir suprasti, kad tai net nėra gyvenimas. Tai ištisa baimė ir kančia. Tai pragaras sukurtas psichopatų.

Ir iš jo išsilaisvinsime tą pačią akimirką, kai pasakysime patys sau – aš daugiau nebijau. Aš gyvensiu savo gyvenimą ir padėsiu jį gyventi kitiems.

Laisvė tai pojūtis, o ne išmąstyta būsena. Ją pajusime iškart.

Aš laisvas nuo baimės.