infa.lt

Facebook nuotr.

Praėjusią savaitę susitariau su jumis, kad pykčiu ir blogomis naujienomis nesidalinsiu iki pat metų galo. O už savo žodžius reikia atsakyti.

„Pozityvas” jau kurį laiką yra labai madingas žodis. Jį lenkia gal tik kitas ne mažiau madingas – „tvarus”. Taigi, neatsiliekant nuo gyvenimo noriu pasidalinti su jumis pozityviomis mintimis apie mirtiną pandemiją. Taip taip. Apie pandemiją. Kurią aš visada vadinau „pseudopandemija”.

Bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje jau kuris laikas mokausi ieškoti ir suprasti, ką būtent ši gyvenimo pasiūlyta situacija gali duoti gero ir ko iš jos galima išmokti. Visada prisimenu savo gero bičiulio, dominikonų vienuolio Brolio Pijaus žodžius, kad visų dabar vykstančių įvykių prasmę mes suprasime tik ateityje. Taigi, pasidalinsiu trimis savo išmoktomis pamokomis šios pseudopandemijos metu.

Pirma ir pati svarbiausia – išsigryninęs bičiulių ir pažįstamų ratas. Daug tenka skaityti ir girdėti, kad pandemija supriešino mus. Su tuo ginčytis sunku. Tačiau juk kiekvieno mūsų aplinkoje buvo daugybė žmonių, kuriuos aš vadinu pažįstamais. Tai žmonės, kurie prisimena tave tuomet, kai jiems reikia padėti išspręsti ar dar geriau – išspręsti jų problemas.

Dar blogesnis atvejis yra tie, kuriems reikia ne sprendimo, o nesibaigiančio kalbėjimo apie jų nesekmes. Labai džiaugiuosi, kad per visą pseudopandemijos laikotarpį man pavyko juos puikiai išravėti iš savo aplinkos. Besąlygiškai tikintys mokslu, greitai supratę mano poziciją patys kažkur dingo.

Artimoje aplinkoje liko bendraminčiai ir tie, kurie turėdami kitą nuomonę sugeba ją išsakyti korektiškai ir argumentuoti. Ir pats didžiausias pliusas – per tą laikotarpį naujai sutikti puikūs žmonės, ne tik tapę artimais draugais, bet ir leidžiantys mokytis ir naudotis jų patirtimi.

Antroji pamoka – labai aiškus suvokimas, kad parsidavę tipai, įvairiais būdais apsikarstę įvairiais įmanomais mokslo titulais ir išdidžiai vadinantys save mokslininkais yra tiek pat toli nuo tikrojo mokslo, kiek yra arti įvairių fondų pinigų.

Per pastarąjį laikotarpį mums smegenis skalbė toks kiekis naujų lyg iš niekur atsiradusių demagogų, kad atrodė, jog juos gamina kažkoks fabrikas, panašiai į tai, kaip vienas Vilniaus universiteto pavėsyje įsikūręs institutas kasmet nuo konvejerio išleidžia naują laidą paskutinio modelio propagandistų ir „faktų tikrintojų.”

Jei paprašyčiau jūsų pakelti rankas, kas iki praėjusių metų vidurio žinojo, kad esama „duomenų mokslininkų”, neabejoju, kad rankų pakiltų tikrai nedaug. O ar prisimenate kitą šeimos gydytoją, kuris pandemijos pradžioje pranašavo dešimtis tūkstančių mirusiųjų kas mėnesį, nors iki tokio skaičiaus net ir šiandien dar toloka…

Taupydamas jūsų akis nevardinsiu daugiau pavyzdžių, nes tie, kurie nori jau seniai ir patys viską pamatė ir suprato.

Ir trečioji pamoka – vyšnaitė ant torto: galutinai nukritusios žiniasklaidos kaukės. Ir ne tik kaukės, bet ir visi likę apdarai, kuriais ji vis bandydavo maskuoti savo neobjektyvumą, neretai virstantį į pigią (turinio prasme) ir labai primityvią propagandą.

Jau daugiau nei pusantrų metų visi iš tos pačios rankos eurus sočiai lesantys portalai ir televizijos nuo ryto iki vakaro bruka mums visokį iškraipytą, bet dosniai apmokėtą šlamštą. Neviltis, baimė ir neapykanta bei pajuoka kitaip matantiems pasaulį yra to save „žiniasklaida” vadinančio šlamšto duona kasdieninė.

Be jokios abejonės šioje kategorijoje neginčijamai lyderiauja melų malūnas LRT, kitais metais iš mūsų visų pinigų atsirieksiantis sau daugiau nei 60 milijonų eurų.

Nepatikėsite, bet aš mielai pažiūriu jų laidas, nes kitaip sunku būtų patikėti, kad mums kas nors gali bandyti įkišti tokį šlamštą kaip į metų kliedesio titulą be konkurencijos pretenduojantis (K)Riaušių tyrimas. Jei jums dar įdomu, kaip visokie „petys už laisvę” ir „stiprūs kartu” čiulpia biudžetines lėšas, nepatingėkite atsidaryti šios nuorodos :

https://www.delfi.lt/…/kone-milijonas-uz-nemokamai…

Nesu iki galo tikras, ar šis tekstas labai pozityvus, bet aš tikrai stengiausi. O gal ir nereikia, kad visur būtų vien pozityvas? Juk gyvenimas nėra tik rožėmis klotas arba tik juoda-balta.

Jis, kaip ir mes visi yra labai spalvingas, įvairus ir nuolat besikeičiantis. Matykime tai ir stenkimės suprasti tai, kas vyksta. Tai ir bus pats geriausias pozityvas.

Juk dar senovės graikų tragikas Euripidas sakė: „Baisus išminčius tas, kursai bus pajėgus priverst nemąstančius protauti sumaniai”