infa.lt

Visai rimtai. Iš kur išaugo „žmoga“?

Mokslu tikėti reikia. Mano tikėjimas juo stiprėja kasdien. Be abejo, daugelį privertė sulaikyti kvapą žinia apie Vilniaus universiteto „Lyčiai jautrios kalbos gaires“, kur žodis „žmogus“ siūlomas keisti į lyčiai neutralų „žmoga“. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad čia šiaip liapsusiukas. Jokiu būdu – tai seniai ir gausiai pačios Lietuvos finansuojama veikla, vykdoma „profesorių“, kuri dabar lenda į paviršių.

Tai kas gi tas gaires parengė? „Žmoga“ darbo grupėje nurodomi du kalbininkai: ogi profesorė Loreta Vaicekauskienė ir dar vienas profesorius Jurgis Pakerys. „VU tradicijos keičiasi” – rašoma.

Ypač reiktų atkreipti dėmesį į profesorės filologės L.Vaicekauskienės vaidmenį, kuri pati būdama filologė dabar stovi prie jos ideologizuoto davedimo iki absurdo.

Šiuo atveju tokie žodžiai kaip „davedimo“, „biški“ ar „cvekas“ žymiai mažiau darko mūsų kalbą negu „profesorių” brukama „žmoga“. Į tokią „profesorės“ euroliberalinę veiklą seniai atkreipė dėmesį hum. m. dr. Pranas Kniūkšta, kuris rašė: “Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“.

Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“.

O po knygos „Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istorija“ (Knygą išleido „Naujojo židinio–Aidų“ leidykla, kuri tradiciškai labai gausiai šeriama) pasirodymo, kurios viena autorių yra L. Vaicekauskienė, mokslų daktaras Artūras Judžentis rašė: „L. Vaicekauskienė tapatinasi su „atgimstančių Rytų Europos nacionalizmų tyrėjais“, jokiu būdu neužsidarančiais „etno- ir lingvocentriškoje lietuviškojo mentaliteto erdvėje“ (p. 247). Taip ji dar kartą patvirtina išpažįstanti neoliberaliąją ideologiją, kurios siekis yra Europa be tautų.“

„Lietuvių kultūra knygoje ne kartą vadinama uždara, izoliuota, antimodernia, antivakarietiška, mitologizuota“.

„Nerimą autorei kelia ne tik lietuvių patriotizmas, bet ir iš jo kylanti pagarba lietuvių kalbai. Tai vadinama gimtosios kalbos kultu. Piktinamasi, kad ši pagarba diegiama jaunimui.“

Ar dar stebitės iš kur išdygo „žmoga“?

Konservatoriai Audronius Ažubalis ir Stasys Šedbaras net buvo surengę konferenciją, kurioje teigė, kad prie lietuvių kalbos susinimo idėjos stipriai prisidėjo ir „intelektualų būrelis, knygoje „Lietuvių kalbos ideologija“ aiškiai pasisakydami prieš išskirtinį lietuvių kalbos vaidmenį Lietuvos valstybėje“.

S. Šedbaras citavo Loretos Vaicekauskienės ir Nerijus Šepečio sudarytos knygos ištraukas, akcentuodamas, kad lietuvių kalba vadinama kaimietiška, neva netinkama filosofijai.

„Taip ir panašiai kalba E. Raila, Nerija Putinaitė, Marius Ivaškevičius, kiti. Štai iš kur ateina mintys, kurios nieko bendro neturi su modernia Europa, labiau man primena Mao Dzedongo mintį kultūrai naikinti tradicinę kinų kultūrą pasitelkus chunveibinų jaunimo būrius“, – lygino S. Šedbaras.

Taigi, „žmoga” neatėjo iš niekur – ji tiesiai į VU iš neoliberalizmo, kuris mato Europą be tautų ir be lyčių.