infa.lt

Vargas, kai paleistuvystė tampa laisvės simboliu. „Laisva nuo proto” partija siekia įteisinti Partnerystės įstatymą. Seimas jį atmetė vos dviejų balsų persvara.
Armonaitė sako, jog tai – ne pabaiga.

Jai visai nesvarbu, kad 80% Lietuvos žmonių nenori pripažinti tos pačios lyties asmenų Šeima. Bet ji sako: ” Bus taip, kaip mes nuspręsime”. Ta proga norėtųsi prisiminti skaudų Arno Ilgausko laišką ” ATSISVEIKINIMAS SU VALSTYBE”.

„Ši Tauta prarado Valstybę. Ne iš karto. Po truputį. Gegužės 15 dieną įvyko gražus, pakylėtas, vieningas atsisveikinimas su Valstybe. Kaip Oginskis atsisveikino su Tėvyne, taip jo polonezo melodijos lydimi žmonės Vingio parke atsisveikino su Valstybe.

Kodėl?

Todėl, kad mes nebevaldome šios Valstybės. Ją valdo kiti. Kas? O argi tai svarbu?

Faktas, kad ją valdo tikrai ne tauta.”

„Ar susigrąžinsime ją?” – klausia jis ir priduria, – atsakymą baisu ne tik žodžiais ištarti, bet net tyliai parašyti. O kiek iš mūsų atsisakys savo gerbūvio dėl šio susigrąžinimo?
1 iš 10?
1 iš 100?
Kaip taip atsitiko, kad per 30 metų 99 iš 100 pavirto į 1 iš 100? – stebisi Arnas, – naujoji karta mus jau keičia. Mūsų pačių užauginta, modernioji, progresyvioji karta, kuri gal dar susimylės ir neištrins mūsų iš savo istorijos vadovėlių.

Simboliška: 1989 m. Sąjūdį pradėjome Vingio parke, jame 2021 m. jį ir užbaigėme.”

Skaudūs žodžiai. Norisi juos neigti. Bet visa tai seniai jautėme. Vijome mintį tolyn, suprasdami, jog kažkas mūsų šalyje negerai.
Manėme: pavogti „Leo Lt” milijonai, pagrobtas Vilniaus senamiesčio grindinys, dujų terminalo ofšorai ir kitos valstybės vagystės kada nors baigsis, viskas stos į savo vėžes. Kurdami Valstybę teisingumo tikėjosi visi.

Bet ar galėjo baigtis, jei pavogtų milijonų niekas neieškojo, jei visuomenei nuo ryto iki vakaro buvo peršama mintis, kad vagystės Valstybėje yra norma.

Nuskambėjus vaikų atiminėjimams Norvegijoje, išvydome, kad Lietuva nebeturi nei savarankiškos užsienio politikos, nei užsienio reikalų ministerijos. Ji teturi įstaigą, atsiprašinėjančią užsienio valstybes už jos atimtus savo piliečių vaikus.

Abejonės sustiprėjo, kai Konstitucinis Teismas po žemės referendumo juos uždraudė pasakęs, jos referendumams yra privalomas Seimo leidimas. Tai buvo ženklas, jog prarandame teisę patys spręsti, kas gerai ir negerai mūsų valstybėje. Bet vis dar kažko tikėjomės.

Matėme, kad pagrindinę Tautos sutartį – Konstituciją – nuolat ardo jos aiškintojai, matėme, kaip ji pamažu virsta skylėta, panašia į kandžių sugraužtą trispalvę.
Sulaukėme dienos, kai valstybinės lietuvių kalbos likimą KT pavedė spręsti iš atsitiktinių žmonių suburtai kalbos komisijai.

Netrukus sulaukėme KT žinios, kad santuoka šeimai nebėra svarbi, kad Šeima – tėra tik meilė ir prieraišumas, t.y. santykių turinys, o šių santykių išraiškos forma esminės reikšmės neturi. Rašytinėje Konstitucijoje to su žiburiu šito nerasime.Joje nėra parašyta daugybės dalykų, kuriuos mums „išaiškino”Konstutucinis Teismas ( KT).Bet vis dar kažko tikėjomės.

Netrukus KT pasakė, jog Šeima yra neutrali lyties atžvilgiu. Tuomet supratome, jog artėja svarbiausias mūšis dėl Nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos. O įvykus LGBT aktyvisto V. Mizaro nominacijai į KT teisėjus supratome: jog šis paskutinis mūšis jau pralaimėtas – jis reiškė Lietuvos Konstitucijos pabaigą.

Konstitucinis Teismas tapo nauja politinius nutarimus kurianti institucija, kurios nutarimai neapskundžiami ir netšaukiami. Jis priminė kažką panašaus į SSSR Komunistų partijos centro komitetą, skelbiantį plenumo nutarimus.

Neverta smerkti KT teisėjų. Jie neturėjo pareigos ginti Konstituciją. Tokią pareigą turėjo Seimo nariai. Iš KT teisėjų buvo reikalaujama ją aiškinti. Ir aiškinti taip, kad kažkam to reikia. Argi svarbu, kam?

Ilgauskas mano, jau nesvarbu, kas valdo Lietuvą. Svarbu, kad ją valdo KITI.

Lietuvos Valstybės NEBĖRA. Ją praradome to net nesuvokę.

Nesvarbu, kad kol kas ją vadiname Valstybe. Ir visai nesvarbu, ar ji kažkieno kolonija, ar provincija. Tai esmės nekeičia. Svarbu, kad mūsų jaunimui toks būvis tapo norma.Jie lekioja po pasaulį, lyg palaida kaimenė, nesuvokdami savarankiškumo ir laisvės prasmės.

Gal kažkada supras? O gal ir niekada. Gal jie atsakys: „Ko skiedi, čia viskas gerai. Kaip gyvenom, taip gyvensim – nieko gi neatsitiko: žolės yra, šiluma atėjo, rupšnojam, kakojam ir patys sau plojam.”

O vis dėlto atsitiko kažkas nesuvokiamo. Nepriklausomoje šalyje mes patys negalime priimti sprendimų. Juos priima KITI – be mūsų. KITI mums jau nurodo, kokią istoriją turime rašyti, kokias šeimas kurti, kaip ir kada skiepytis, kaip auklėti vaikus, kiek imigrantų priimti ir kur juos apgyvendinti.

KITI nurodo, kokius paminklus – bunkerius statyti, kuriuos nugriauti, kieno didvyrius garbinti, kokiomis raidėmis užsieniečių vardus pasuose rašyti.
KITI liepia pratintis prie narkotikų, ragina moteris gausiau kontraceptikų vartoti.

Tie KITI reikalauja ne dviejų, o keliasdešimties lyčių, reikalauja mažamečius vaikus mokyti ištvirkauti – lytiškai juos nuo mažens šviečiant. Tie KITI sako, jog tai – laisvių laisvė – labai didelė, visapusiška „laisvė.” Net savo partiją tokiu vardu jie pavadino.

Dabar jau kasdien KITI kažką nurodo ir nuolat reikalauja. O Seimas balsuoja. Ne, jis nebalsuoja, tik įteisina, ką KITI nurodo. Dėl to tiek veidmainystės, išdavysčių ir vaidybos.

Vargas Tau, mano Tėvyne. Tu sulaukei lemtingos valandos.

Šv. Rašte parašyta apie proto praradimą ir tautos ėjimą į pražūtį: „Po ilgo girtavimo jie mėgausis kekšyste – gašlumą labiau vertins nei savo garbę. Jau nėra ką jiems skolinti. Jie bus galva, Tu – uodega. Išgąstis ir ligos Jus apakins ir naikins. Veltui sėsite laukus – derlių suvalgys Jūsų priešai. Jus pavergs tie, kurių Jūs labiausai nekenčiate. Jūs bėgsite nuo jų niekam nesivejant. Bet jie Jus sunaikins. O išlikusieji merdės priešų žemėje ir kentės už savas ir svetimas nuodėmes, kol neišpažins visų nedorybių ir nusikaltimų.”

Žodžiai, lyg akmenys. Jie skirti mums. To nusipelnėme, nes nuklydome nuo tikėjimo kelio, nes Lietuvos sūnūs ir dukros ėmė garbinti stabus, lėbavimą, ištvirkavimą, girtavimą, o paleistuvystės tapo JŲ LAISVĖS simboliu ir gyvenimo tikslu.

Vargas mano Tautai. Istorijos vėjas lyg kopų smėlį po dykumą išblaškys jos vaikus ir niekas jų nesurankios. Naktimis, žiūrėdami į Dangų, verks išminčiai. Bet jų balso negirdės niekas.

Tai atpildas mums už aklumą, už nepaklusnumą ir iššūkį Aukščiausiajam. Lietuva bus nupustyta nuo Žemės paviršiaus. Ji sunyks ir taps blyškiu istorijos prisiminimu.
Jei kam nors po šimtmečių ji iš viso bus dar įdomi.

O jei kas ir skaitys tai, ką šiandien vieni kitiems rašome, tai skaitys tik kaip nenusisekusios Tautos istoriją.

Valstybė monstru tampa tuomet, kai nenori būti Tėvyne.
( A. Paslaitis)

Šis straipsnis pirmą kartą buvo paskelbtas autorės asmeninėje Facebook paskyroje.