infa.lt

Nežinomo autoriaus nuotrauka iš Telegram tinklo

Šį rytą prabudau tarsi gimusi iš naujo – su viltimi, kad satanistinį saujelės psichopatų sugalvotą, būrio mokslininkų suplanuotą, papirktų valdžiažmogių uoliai vykdomą „Pasaulio perkrovos” (ir mūsų sunaikinimo) planą galima pažaboti.

Tai, kas vyko vakar, sunku nusakyti žodžiais. Po daugybės mėnesių atskirties, gąsdinimo, dezinformacijos ir smegenų plovimo, verslų ir edukacijos žlugdymo, finansinio šantažo, žeminimo antsnukių nešiojimu, priverstinėmis intervencijomis į kūną ir įvairiausiomis represijomis tauta susivienijo.

Tokio bendrumo jausmo nesu patyrusi tikriausiai nuo pat Sąjūdžio laikų. Pėsti ir važiuoti Lietuvos žmonės patraukė į Vilnių, arba link greitkelio Vilnius-Klaipėda. Kas negalėjo važiuoti, mojavo vėliavomis šalikelėse, nuo tiltų virš magistralės. Mačiau močiutę, kuri sėdėjo ant sudedamos kėdutės pakelėje ir mojavo raudonų tulpių puokšte.

Mačiau trispalvės spalvų sunkvežimius važiuojančius kolonos priešakyje. Mačiau trispalvius traktorius išrikiuotus lauke prie autostrados. Mačiau daug gražių žmonių pasipuošusių tautiniais drabužiais, baikerių kostiumais, kelionine ir sportine apranga – įvairaus amžiaus, profesijų, socialinių sluoksnių, pažiūrų.

Virš greitkelio skrido ir sinchronines figūras atlikinėjo lėktuvai, filmavo dronai. Mes mojavome policininkams ir jie mums mojavo atgal! Mus visus suvienijo mūsų gyvenimo ištakos – šeima kaip visuomenės ląstelė, iš kurios (kol kas) visi esame kilę.

Tas džiaugsmas pasitinkant vis naujus ir naujus mitingo dalyvius, tie besišypsantys veidai sutinkantys mus buvo iki širdies gelmių jaudinanti, pripildanti ir gydanti patirtis. Taip, būtent gydanti: izoliacijos ir vienatvės jausmą, baimę ir nuolatinį ujimą kuriame gyvenome visus metus.

Manau, kad vakar diena buvo lūžis mano gyvenime – tiesą sakant, pastaraisiais mėnesiais jaučiau gėdą, kad esu lietuvė ir gyvenu šalyje, kuri tyliai kenčia priespaudą ir engimą tarsi gyventume baudžiavos laikais. Tačiau kai į gatves išėjo TOKIE žmonės, žinau, kad mes turime ateitį, mes turime savyje milžiniškus resursus tausoti, saugoti, mylėti ir vertinti vieni kitus!

Mes esame socialinės būtybės, mes reikalingi vieni kitiems. Tik būdami drauge mes galime pilnai atlikti savo funkcijas, realizuoti savo talentus, kurti gražų ir prasmingą gyvenimą visoms gyvoms būtybėms – ne konkuruodami dėl vietos po saule, bet bendradarbiaudami Gyvenimo vardan.

Šios gegužės 15-tos nepamiršiu savo gyvenime. Jei vėl kada nors pasijausiu vieniša, pasimetusi ir neatitinkanti neo-fašistinių ar pro-komunistinių valdžios lūkesčių savo laisvamaniškomis erezijomis, atsiremsiu į šį prisiminimą kaip į šiltą sieną…

Mūsų daug. Mes bundame ir vienijamės. Tai mūsų šalis, pasaulis, gyvenimas. Tai mūsų namai ir šeima. Ir mes patys nuspręsime kaip gyventi šį gyvenimą – be detalių potvarkių kokiuose „burbuluose” bendrauti, kada gulti ir kada kelti ir kokius pagalius kaišioti į nosis. Ir manau, kad tai tik pradžia.