infa.lt

storyfox.ru

by jabree1

Po 12 metų bendro gyvenimo mano žmona išreiškė pageidavimą, kad aš pakviesčiau kitą moterį pietų ir į kiną.

Ji pasakė man: „Aš myliu tave, bet žinau, jog ir kita moteris tave myli, ir norėtų su tavimi praleisti laiką“.

Kita moteris, kuriai mano žmona prašė skirti dėmesį buvo mano mama. Ji gyveno viena – mano tėtis buvo miręs prieš 19 metų. motinos meile, mamos meile, motina

Bet, kadangi mano darbas ir trejetas vaikų reikalavo iš manęs visų mano jėgų, – tai ją aplankyti aš galėdavau tik retkarčiais.

Tą vakarą aš paskambinau jai, norėdamas pakviesti ją vakarienei ir į kiną.

– kas atsitiko? Tau viskas gerai? – iš karto paklausė ji.

Mano mama – iš tų moterų, kurios iškart nusiteikia blogoms naujienoms, jeigu telefonas skambina vėlai.

– Aš pamaniau, jog tau bus malonu praleisti su manimi laiką, – atsakiau aš. šeima

Ji akimirkai susimąstė, po to tarė:

– Aš labai to norėčiau..

Penktadienį po darbo aš važiavau pas ją ir truputį nerimavau. Kai mano automobilis pristabdė prie jos namų, aš pamačiau ją stovint duryse, ir pastebėjau, jog ji, panašu, irgi truputį jaudinasi.

Ji stovėjo namo duryse, užsimetusi ant pečių paltą. Plaukai buvo susukti į garbanas, ir ji buvo apsivilkusi suknelę, nupirktą paskutinių savo vestuvių metinių proga.

– Aš pasakiau savo draugams, kad mano sūnus šį vakarą praleis su manimi restorane, ir jiems tas padarė didelį įspūdį, – pasakė ji sėsdamasi į mašiną.

Mes nuvažiavome į restoraną. Nelabai ištaigingą, tačiau gražų ir jaukų. Mano mama paėmė mane už parankės ir ėjo šalia taip, lyg būtų buvusi pirmoji ledi.

Kai mes atsisėdome prie staliuko, man teko pačiam skaityti jai meniu, Mano mamos akys dabar galėjo skirti tik didelį raidžių šriftą.

Perskaitęs iki pusės aš pakėliau akis ir pamačiau, jog mama sėdi stebėdama mane ir šypsenėlė žaidžia jos lūpose.

– Anksčiau, kai tu buvai mažas, visus meniu skaitydavau aš, – pasakė ji.

– Reiškia atėjo laikas, kai reikalinga gražinti skolą, grąžinti paslaugą už paslaugą.

Vakarienės metu mes labai smagiai šnekučiavomės. Kalbėjomės apie eilinis dalykus, dalijomės naujaisiais įvykiais iš savo gyvenimo. Tačiau mes tiek įsitraukėme, jog pavėlavome į kiną.

Kai aš atvežiau ją namo, ji man pasakė: „Aš dar kartą važiuosiu su tavimi į restoraną. Tik šį kartą aš kviečiu tave“.

Aš sutikau.

– Kaip pavyko jūsų vakaras? – paklausė manęs žmona, kai aš grįžau namo.

– Labai gerai. Kur kas geriau, nei aš jį sau įsivaizdavau, – atsakiau aš.

Praėjus keletui dienų mano mama mirė nuo infarkto. Tai įvyko taip netikėtai, jog aš neturėjau jokių galimybių ką nors dėl jos padaryti.

O dar po keleto dienų aš gavau paštu paketą su kvitu, kuriuo buvo apmokėta sąskaita tame pačiame restorane, kuriame mes su mama tada vakarieniavome. Prie kvito buvo pridėtas raštelis:

„Aš apmokėjau mūsų antrosios vakarienės sąskaitą iš anksto. Tiesa, aš nesu tikra, kad galėsiu pavakarieniauti su tavimi. Tačiau, kaip bebūtų aš užmokėjau už vakariene dviem žmonėms. Už tave ir tavo žmoną.

Vargu ar aš kada nors galėsiu tau paaiškinti, ką man reiškė ta vakarienė dviem, kuriai tu mane tada pakvietei. Mano sūnau, aš myliu tave“.