infa.lt

nuotrauka iš autoriaus asmeninio archyvo

Kai man sukako devyniolika metų, gavau šaukimą į tuo metu besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mano draugai, kurių daugelis buvo iš sovietinių nomenklatūrščikų šeimų taip pat gavo šaukimus. Pamenu su keliais iš jų susitikęs Vilniaus senamiesčio kavinėje pasakiau apie šaukimą ir apie tai, kad einu tarnauti. Jiems tai buvo lyg pasityčiojimas, pradėjo aiškinti, kad – „kvaily ką darai, juk tai iš gyvenimo išbraukti metai, per kuriuos galima daug ko pasiekti“.

Vienas iš jų mestelėjo iki šiol gają sparnuotą frazę „Lietuvos bajorai kariuomenėje netarnauja“. Į tai ramiai atsakiau „Mulkiai nelaimingi, kalbėdami apie bajorus, net nesusimąstote, kad bajoras tai būtent karinis titulas. Būtent bajorai turėdavo surinkti, apginkluoti ir apmokyti savo valdomus kaimiečius ir ateiti su jais į tarnybą Lietuvos valdovui pakvietus.

Netarnaujantis kariuomenėje bajoras, tai arba nevisavertis klipata, arba minkštakūnis, inteligentiškas dvaro pysarius (raštininkas). Lietuvos bajorai netarnauja svetimose kariuomenėse, o niekinti tarnybą savo šalies kariuomenėje visada buvo gėdos ir garbės nebuvimo požymis.

Po aštraus pokalbio taip ir likome kiekvienas prie savo nuomonės. Aš nuėjau ir tarnavau metus. Miegojau bendroje kazarmoje su taip nomenklaturščikų niekinamais runkeliais. Apsitrynes su jais supratau kas yra bendras gyvenimas su skirtingais (visais atžvilgiais) žmonėmis. Supratau ką reiškia drausmė, atsakomybė, pagarba vadovybei ir draugiškumas tarpusavyje.

Išlindęs iš Vilniaus aplinkos, savo nuostabai sužinojau, kad Lietuvoje gyvenimas vyksta ne tik Vilniuje, Kaune ir Palangoje, bet pasirodo yra ir kitų ne mažiau įdomių miestų ir miestelių. Tik kazarmoje, kurioje nėra vietos veidmainystei, tu gali aiškiai pajusti kas yra bendruomenė. Ir tik su uniforma tu gali suprasti kokie mes esame vienodi, nors kiekvienas įsivaizduojam, jog gyvenam skirtingose planetose.

Lygiai taip pat tik uniforma ir asmeninis ginklas, parodo kokius skirtingus požiūrius mes turime gyvenime.

O štai mano prieteliams taip nepasisekė. Vieni tėvelių pastangomis įsidarbino valstybės valdymo institucijose, arba jas aptarnaujančiuose visokiose kontorose ir dabar gyvena savo pilką beskonį gyvenimėlį, prisisiurbę prie tos valstybės, kurią niekino, mokesčių.

Aš juos vadinu penktadieniniais, nes jie gyvena tik nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio ryto. Penktadieniais po darbo (dykinėjimo) savaitės, visa mūsų nomenklatūra pasineria į alkoholio rūką, o sekmadienį visi draugiškai dreba krečiami pagirių ir paranojos. Kitiems nepasisekė dar labiau, jie papuolė į kalėjimus.

Graži tą mūsų valstybės tarnyba. Apsižvalgykite ir pamatysite, kad nomenklaturščikų užauginti inteligentiški pupuliukai valdantys mus, totaliai yra paniekinę privalomą tarnystę Lietuvos kariuomenėje.

Neseniai skaičiau, kad iš visų mūsų Seimo ir Vyriausybės narių, tik kelių pagarbos vertų politikų vaikai, atliko pareigą savo valstybei ir bendruomenei. Visos kitos minkštakūnės nomenklatūros atžalos pasirinko „mokslo“ kelią.

Per 12 Lietuvos nepriklausomybės ir 18 naujojo „sojūzo” okupacijos metų, užaugo nauja nomenklatūros minkštakūnių palikuonių karta, kuri pagal principą „bajorai kariuomenėje ne tarnauja” niekina karinę tarnybą, bet užtat visada pasiryžę „vardan tos“ tarnauti nomenklaturščikais, saugant mus nuo mūsų pačių (visokiais draudimais, ribojimais, licencijavimais ir pan.), dalintis mūsų visų mokesčių pinigus ir ĮSISAVINTI, TIKRŲJŲ LIETUVOS VALDYTOJŲ jiems per įvairius fondus pametamas išmaldas (už gerą tarnystę vykdant šios teritorijos valymo ir joje likusių vergų drausminimo darbą).

Na, bet kaip sako Žemaičiai „Y tep kap y“. Tokia realybė. Inteligentiški, diplomuoti, minkštakūniai pupuliukai, drąsiai ridena mūsų valstybę ten, kur nurodo jų pinigdaviai ir iškreipta bendruomeninė savivoka (nežinant kas yra garbė ir valstybės bendrabūvis). O tikrų karių, eurosodybėlių ir dėl valdiškos tarnybėlės drebančių vergų bandoje, beveik nebelikę (visi vergiško paklusnumo vardan užsidėjo antsnukius), todėl ir balnoti žirgus (kad karan joti) beveik nebėra su kuo.

Šiaip dažnai tenka girdėti argumentą, kad išsilavinęs pilietis yra geriau nei kažkoks saldofonas. Bet iš savo asmeninės patirties galiu paliudyti apie tuos „išsilavinusius piliečius“. Kai dar dalyvavau politikoje, su giliu pasibjaurėjimu žiūrėjau į tai, kaip jie tuos išsilavinimus gauna.

Aukštų nomenklaturščikų palikuonys (arba šiaip žinantys kaip tinkamai prieiti gudruoliai ir protingos kaimo šliundros) tiesiog baliavodavo kartu su tų nomenklaturščikų profesoriais ir atgėrę 3 – 7 metus, gaudavo gražiais Herbiniais antspaudais padabintą kelialapį į tėvukų, meilužių ir patronų sušildytas nomenklatūrines vietas.

Kuomet reikėdavo bendrai su tais „išsilavinusiais” veikti, darant kokius nors visuomeninius projektus, visada stebėdavausi jų akivaizdžiu ribotumu. Pilni arogancijos, kalbose pilna tuščių sąvokų, net neįsivaizduojant, kaip tas svetimų minčių pagimdytas ir universitetuose mintinai išmoktas sąvokas, sudėlioti į bendrą loginę grandinę, kurios pagrindu priimti sprendimus organizuojant visuomenę.

Bet su laiku apsipratau ir pats VOS VOS netapau toks pat kaip jie. Ačiū Dievui, aš laiku sustojau. Todėl nuoširdžiai kviečiu ir kitus, kas kapanojasi nomenklaturščikų sukurtos sistemos pelkėje, padaryti tą patį.

Tos sistemos neįmanoma reformuoti ar paveikti iš vidaus. Tu nejučiomis tampi toks pat kaip ir jie (pasižiūrėkite į buvusį aktyvų kovotoją Julių Panką, kuris nomenklatūros pamalonintas dėmesiu ir tarnybėle prie sodros šuns būdos, tapo nuolankiausias ir aršiausias naujosios vergystės konclagerio „nadziratelius” ir apologetas).

Visada reikia padaryti ryžtingą sprendimą, nes tikrai maža garbė būti tarp tų, kurie naikina mūsų valstybę, net jei tai materialiai labai apsimoka. Geriau su laisvais bomžais rinkti maistą iš konteinerių arba tremtyje vairuoti „gruzoviką“, nei būti kartu su jais, sąmoningai arba ne, įgyvendinat valstybės naikinimo politiką.

Sprendimo pasitraukti pozityvas yra tame, kad šiame purviname istorijos etape, nepaliksi pėdsako, todėl nei tu nei tavo palikuonys nebus tapatinami su tais, kas dėl savo smulkių interesų, pabaigė naikinti tai, kas beliko iš kažkada didžios ir garbingos mūsų bendros valstybės – Lietuvos.

Kitas svarbus pozityvas, kad nelikus sisteminių vykdytojų, tie, kas dabar tampo už viešos politikos lėlių virvučių, privalės išlįsti iš už uždangos ir parodyti savo tikrus veidus. Daugelis „slaptų” virvučių tampytojų jau kvailai išlindo iš savo urvelių ir dabar viešai rodo savo tikrą snukutį, šaukdami apie „Būtinus suvaržymus visuomenės labui”.

Todėl, tie kariai, kurie pagaliau atsibus ir SUSIPRAS, žinos kokioje vonioje surasti „NAUJOSIOS KRUVINOS REVOLIUCIJOS” naujuosius daktarėlius MARATUS ir į kokio naujojo ROMESPJERO žabtus taikyti.

p.s.s. O tokių, kas SLAPTAI susipras, tikrai atsiras – ir ne vienas. Nes tie naujieji pasaulio tvarkos įgyvendintojai, kaip ir jų dvasinis protėvis Robespjeras, yra pasirengę paskandinti pusę pasaulio kraujyje, kad kita pusė LAIMINGAI GYVENTŲ. Žudymo mašina dar tik įsibėgėja, todėl daugelis vis dar naiviai tiki, jog čia tik laikinai.

Vladimiras Troščenka
(Nuotraukoje man 19 metukų)