infa.lt

ADEK BERRY/AFP

Spalio 31, šeštadienis.

Bendravom su artimu žmogumi (būtent taip toliau vadinsiu). Negerai, kad bendravom? Bet negi taip ir sėdėsim drebėdami užsidarę vieni nuo kitų iki Paskutinio teismo dienos? Nesiglebėsčiavom, nesibučiavom, bet vis tiek bendravom ilgiau kaip 15 minučių ir dar (o siaube) be kaukių. Kaip paaiškės vėliau tai buvo de jure aukštos rizikos lygio kontaktas.

Lapkričio 1, sekmadienis.
Aplankom artimųjų kapus. Vėl blogai? Koks ten blogumas, kapinės beveik tuščios, o pas giminaičius „ant kavos“ net nebandėm brautis.

Lapkričio 2, pirmadienis.
Nerimą keliantis skambutis – tas artimas žmogus praneša, kad pakilo temperatūra. Sakė, kad paskambino 1808 ir užsiregistravo testui, paskirtas laikas trečiadieniui apie pietus.

Lapkričio 3, antradienis.
Žinios iš artimo žmogaus – temperatūra tai nukrinta, tai pakyla, bet ne daugiau kaip iki 37,5.

Lapkričio 4, trečiadienis.
Sėdim kaip ant adatų, su įtarimu stebėdami savo būklę – o gal? Nuo ankstyvo pavasario ir šaldytuvui bubenant apie koronę, net didžiausias koronaskeptikas gali pradėti kažko bijoti.

Lapkričio 5, ketvirtadienis.
Artimas žmogus informuoja, kad atsakymo vis dar nėra – nei skambučio, nei žinutės.

Lapkričio 6, penktadienis.
Nei skambučio, nei žinutės apie tyrimų rezultatus artimas žmogus vis dar negauna. Iš artimųjų sužino – reikia esveikatoje pažiūrėti, ten turėtų būti tas testo atsakymas. Prisijungia, kažkokiame tos esveikatos užkaboryje susiranda tuos atsakymus. Bingo – atsakymas teigiamas. Nedelsdamas informuoja mus apie tą „džiugią“ žinią. Tauta pavojuje, gelbėkitės kas galit.

Kaip labai sąžiningi piliečiai skambinam 1808 – taip ir taip, turėjom kontaktą, bla bla, norim užsiregistruoti testui. O kokius nors simptomus jaučiat – klausia kitame laido gale? Ne, nejaučiam – negi meluosim? Tada užpildykite anketą ir su jumis susisieks – sako malonus balsas. Tai kad jau nereikia tos anketos pildyti – sakom. Tas pats malonus balsas kitame laido gale maloniai čiulba – luktelkit minutėlę. Laukiam, niekur neskubam. Laukt ilgai nereikia – tas pats malonus balselis džiugiai praneša, kad власть меняется, t.y. anketą vėl reikia pildyti. OK, pildom tą anketą ir laukiam to susisiekimo.
Informuoju darbovietę, kad esu labai sąžiningas, nenoriu galimai atneštos koronės, todėl sėdžiu namie…

Lapkričio 7, šeštadienis.
Pusę aštuonių vakaro sulaukiu savanorės skambučio – labas vakaras, pildėt anketą, turėjot didelės rizikos kontaktą (patys žinom), dar šio to paklausinėja. Kaip kažką nujausdamas sakau – man reiks nedarbingumo pažymėjimo, pažymėkit jūs ten kur nors (kaip vėliau paaiškėjo, mygtukas, kurio paspaudimo patvirtini, kad reikia nedarbingumo pažymėjimo, atsirado pakoreguotame anketos variante). Savanorė pažada tai padaryti ir liepia laukt kol susisieks NVSC specialistai.

Lapkričio 8, sekmadienis.
Sėdim, laukiam kol kas nors susisieks. Artimas žmogus vis dar nėra gavęs žinutės apie testo rezultatus. Nekalbant apie tai, kad niekas vis dar nei skambino, nei ieškojo kontaktų.

Lapkričio 9, pirmadienis.
Sėdim, laukiam. Niekas neskambina. Artimas žmogus praneša, kad irgi jokios žinutės dar negavo.

Lapkričio 10, antradienis.
Niekas nesusisiekia, su artimu žmogumi taip pat. Tik bombarduoja iš darbo – kur biuletenis? Skambinu šeimos gydytojai – kur biuletenis? Atsako – kol kas negaliu išduoti, nes vis dar neturiu žinutės iš NVSC.

Lapkričio 11, trečiadienis.
Viskas tas pats. Niekas vis dar nesusisiekia, su artimu žmogumi taip pat. Tik vėl bombarduoja iš darbo – kur biuletenis? Vėl skambinu šeimos gydytojai – kur biuletenis? Atsako tą patį – kol kas negaliu išduoti, nes vis dar neturiu žinutės iš NVSC. Bandau prisiskambinti bendruoju NVSC numeriu. Du kartai po pusvalandį, vienas kartas – 45 minutės klausant muzikėlės. Prastoka ta muzikėlė…

Lapkričio 12, ketvirtadienis.
Niekas vis dar nesusisiekia, su artimu žmogumi taip pat. Iš darbo jau neskambina. Aš gydytojai irgi nervų negadinu. Sukaupęs paskutinius kantrybės likučius bandau dar kartą prisiskambinti į NVSC. Ir pagaliau – 47-ą laukimo minutę pagaliau atsiliepia malonus balsas. Išaiškinu visą tragikomišką situaciją, akcentuoja, kad man reikalingas nedarbingumo pažymėjimas. Malonus balselis išklauso, užsirašo mano telefono numerį ir pažada jį perduoti specialistams, kad greičiau būtų ši problema sprendžiama.

Lapkričio 13, penktadienis.
Pagaliau. Pagaliau artimas žmogus gauna žinutę, kad testas teigiamas ir pagaliau paskambina. Kontaktų nustatymui… Aha… Nuo mūsų paskutinio susitikimo einant keturioliktai dienai; nuo pirmųjų simptomų pasireiškimų einant dvyliktai dienai; nuo testo atlikimo einant dešimtai dienai.

Taigi artimo žmogaus gyvenamosios vietos NVSC rajono specialistė „nustato“ tuos kontaktus – mus, dar kažką. Skambinu ir aš tai specialistei. Vėl malonus balselis, vėl maloniai viską išaiškina. Ji tuos nustatytus kontaktus, perduos į Vilnių, tada Vilnius man atsiųs žinutę, kurioje bus anketa, toje anketoje bus mygtukas, kurį paspaudus bus patvirtinama, kad reikalingas nedarbingumo pažymėjimas ir po to mygtuko paspaudimo šeimos gydytoja turėtų gauti žinutę. Panašiai kaip su toj rusiškoj pasakoj – vidury jūros sala, toje saloje medis, po medžiu dėžė, toj dėžėj kiškis, tame kiškyje antis, antyje kiaušinis, o kiaušinyje adata, kuri gali nužudyti Nemirtingąjį Kaščėjų….

Lapkričio 14, šeštadienis.
Valio, pagaliau areštas, t.y. izoliacija, baigtas. Tik… tik žinutės vis dar nėra…

Lapkričio 15, sekmadienis.
Pagaliau. Pagaliau ateina ilgai laukta ir išsvajota žinutė. Pranešama, kad aš turėjau aukštos rizikos lygio kontaktą ir turiu izoliuotis iki lapkričio 13 dienos (t.y. iki užvakar) imtinai. O tai dėkui. Dar didesnis dėkui už anketą – vardas, pavardė, klinikos kurioje esu prirašytas pavadinimas, adresas, nuo kurios dienos reikalingas nedarbingumas. Sąžiningai pildau, paspaudžiu mygtuką.
Istorijos pabaiga? Kaip čia pasakius….

Lapkričio 16, pirmadienis.
Skambutis. Laba diena, čia iš X apskrities NVSC, jūs spalio 31 dieną turėjote kontaktą…. Nėra jėgų nei juoktis, nei verkt. Bet balsas ir vėl malonus, todėl eilinį kartą išsiaiškinam, kad…. man reikalingas nedarbingumo pažymėjimas. Balselis pasitikslina datą, nuo kada tas pažymėjimas reikalingas, klinikos, kurioje registruotas, pavadinimą ir adresą, asmens kodą… Nežinau ar gerai telefonu sakyti tą kodą, bet tiek to, svarbiausiai, kad esu užtikrinamas, kad gydytoja pagaliau gaus tą fantastišką žinutę ir pagaliau galės išrašyti tą biuletenį.
Istorijos pabaiga? Kaip čia pasakius….

Lapkričio 17, antradienis.
Skambina gydytoja. Matyt jau ir jai pasidarė nejauku – sako, kad pranešimo vis dar nėra ir nedarbingumo pažymėjimo vis dar negali išrašyti…
Vėl skambina iš darbo – kur biuletenis?
Paima azartas, vėl skambinu į apskrities NVSC. Atsiliepia tas pats vakar apie pietus girdėtas malonus balselis. Prisimena ji mano atvejį. Sako, kad reikalai užkliuvę pas apskrities vyr.epidemiologę – toji turinti pasirašyti kažkokius dokumentus ir jau tada tikrai tikrai…

Kaip toj dainoj – ilgai laukęs dar palauk. Laukiam. Tik su siaubu galvoju – o jei tie pasirašyti dokumentai turės nueiti į Vilnių ir ten dar kartą kažkas turės pasirašyti?
Ar bus rytoj istorijos pabaiga? Matysim.
P.S. Istorijos tęsinys.

Lapkričio 17, antradienis. Papildymas.
Artimas žmogus pranešė, kad šeimos gydytoja nustatė, kad pasveikta nuo koronės ir galima eiti į darbą.

Lapkričio 18, trečiadienis.
Valio, pagaliau gavau iš šeimos gydytojos SMS, kad ji pagaliau gavo pranešimą iš NVSC ir pagaliau galės išrašyti nedarbingumo lapelį.
Istorijos pabaiga? Kaip čia pasakius….

Lapkričio 19, ketvirtadienis.
Cirkas tęsiasi. Skambina artimas žmogus ir pasakoja šios dienos nuotykius.
Sėdi darbe, skambutis – alio, čia policija, mes ties jūsų namu, kur jūs esate?

-Kaip tai kur, darbe.
-Jūs esate izoliuotis turinčių žmonių sąraše ir turite būti namuose.
-Kokie dar sąrašai, kokia izoliacija, šeimos gydytoja jau užvakar leido eiti į darbą.
-Mes pasiaiškinsim, gal jūsų gydytoja neperdavė į NVSC duomenų.
Artimas žmogus skambina šeimos gydytojai – taip ir taip, manęs ieško policija?
-Kokia policija, dėl ko?
-Sako, kad esu izoliaciniuose sąrašuose ir turiu sėdėti namuose. Gal jūs ten kažkur neperdavėte kažkokių duomenų?
-Kaip tai neperdaviau?

Nesigilinau koks toliau buvo gydytojos išsireiškimas, nusakantis jos nuomonę apie sistemą, jūs patys tikriausiai numanote….
Sėdžiu kamputyje drebėdamas ir laukiu – o jei rytoj manęs atvažiuos patikrinti ir neras namuos?

šaltinis: Facebook